Tičinas – nedidelis Šveicarijos pietuose, prie pat Ita lijos sienos įsikūręs kantonas. Ši vietovė ne tik išsiskiria užburiančiu grožiu, bet ir at spindi specifinę šio regiono situaciją: politiškai ta i – Šveicarija, bet kalbos ir kultūros at žvilgiu – Italija. Tokia aplinka daro tam tikrą įta ką čia kuriantiems menininkams, tarp jų ir iki šiol Lugano mieste gyvenančiam architektui Mario Bottai.

 

Masyvūs, neįprasti, simboliškai iškalbingi, bet kartu ir asketiškai minimalūs, ilgai brandinami, kartais iškylantys istoriniuose miestų centruose, kartais – nuošaliame gamtos glėbyje... M. Bottos projektai išauga tarsi iš žemės gelmių. Neslėpdamas pagarbos senajai europietiškai architektūrai, suteikdamas naujas formas akmeniui, iš kurio liejamos koncentruotos, tačiau neįvardijamos jėgos kupinos mūro sienos, M. Botta kuria savotišką priebėgą nuo agresyvaus išorinio pasaulio.

Mario Botta gimė 1943 m. balandžio 1 d. Mendrizijo miestelyje, Tičino kantone (Šveicarija). Būsimojo pasaulinio garso architekto nežavėjo pamokos pradinėje Genestrerio mokykloje, nepatiko jos nė vidurinėje, kurią būdamas vos penkiolikos metų iškeitė į darbą Lugano mieste, architektų studijoje „Carloni and Camenish“. Net įstojęs į Milano meno kolegiją (1961 m.) M. Botta garsėjo kaip paskaitų nelankantis, tik per egzaminų sesiją kolegijoje pastebimas studentas. Galiausiai 1964 m. M. Botta išvyksta į Veneciją, į pačią šiuolaikiškiausią Italijos architektūros mokyklą – Instituto Universitario di Architettura (IUA). Venecija būsimam talentui pasirodo itin dosni, šiame mieste M. Botta užmezga pažintis su trimis architektūrinio pasaulio milžinais: Le Corbusier’iu (1965 m.), Louisu Kahnu (1969 m.) ir Carlo Scarpa.

 

Taip pat iš nedidelio laikrodininkų ir graverių Šveicarijos miestelio kilęs Le Corbusier’is, smalsiam ir imliam studentui iš karto tapo savotiška „architektūros istorija“. Mario ja vadovavosi ne tik kurdamas ankstyvuosius projektus. Ši „enciklopedija“ jam visam laikui padėjo suvokti ir pačios architektūros, ir architekto reikšmę visuomenėje.

 

Kai 1969 m. Louisas Kahnas – to meto architektūros korifėjus – atvyko į Veneciją pristatyti savo kūrinio – naujo kongreso pastato (Palais de Congres), M. Bottai teko prisidėti prie šio projekto baigiamųjų darbų, nepaisant to, kad vienas kito architektai negalėjo suprasti: L. Kahnas nekalbėjo itališkai, M. Botta – angliškai. Jie bendravo padedami vertėjo. Kalbų skirtumai netapo barjeru architektų bendravimui. L. Kahno gebėjimas išaiškinti bet kokią architektūrinę problemą, suvokti jos esmę, įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, M. Bottai padarė neišdildomą įspūdį. Architektas Carlo Scarpa buvo M. Bottos mokytojas, sudominęs savo studentą šiuolaikinės architektūros naujovėmis, sugebėjęs įskiepyti meilę medžiagoms, jų komponavimui, rūšiavimui, išmokęs įžvelgti jų raiškos skirtumus. C. Scarpos jautrumas ir naudojamų medžiagų struktūrų suvokimas įskiepijo M. Bottai filosofinį pagrindą ir supratimą, kad net ir pačiomis paprasčiausiomis, labiausiai paplitusiomis medžiagomis galima įgyvendinti įvairiausius sumanymus.

Baigęs mokslus Venecijoje, M. Botta sugrįžo į Šveicariją, į Lugano miestą, ir čia pradėjo savo individualią veiklą. Vienas po kito į architekto rankas pradėję plaukti privačių namų projektų užsakymai (individualūs gyvenamieji namai
Stabia (1965–1967), Riva San Vitale (1972–1973), Ligorneto (1975–1976), Viganelo (1981–1982), Morbio Superiore (1982–1983) ir kituose Šveicarijos miestuose) labai greitai leido M. Bottai pasiekti tarptautinį pripažinimą.

 

Gyvenamuosiuose namuose architektas ieško žmogaus tapatumo konkrečioje vietovėje. Sekdamas L. Kahno idėjomis, M. Botta vadovaujasi savitu žmogaus santykiu su aplinka. Jis entuziastingai domisi istorija, ypatingą dėmesį skirdamas žmogaus būsto raidos studijoms: „Būstas žmonių evoliucijoje išlieka pastovus, tai nėra individualus poreikis, o kolektyvinis visuomenės interesas“. M. Botta namo sąvoką gretina ir su slėptuvės idėja: „Urvas, išpjautas iš uolos, iš akmens, panašėja į motinos gimdą. Tai yra namo koncepcija, kurią ginu. Kai pavargstu nuo pasaulio, noriu eiti namo. Ten galiu atgauti jėgas ir pasiruošti kitos dienos mūšiui. Tol, kol bus žmogus, kuriam reikės namų, – architektūra egzistuos“.

 

M. Bottos individualių namų projektai (jų gyvenamoji erdvė sudaro 200–240 kv. metrų) išsiskiria elementariomis apimtimis ir itin paprastomis geometrinėmis formomis. Plytos, akmens plokštės, betoniniai blokai, metalas ir stiklas – visas medžiagų asortimentas, kuriuo naudojasi architektas. M. Botta mėgaujasi stambių masių ir lengvų ažūrinių detalių kontrastais: aklinos plytinės arba akmeninės sienos taupiai „dekoruojamos“ išpjautomis šviesos angomis arba netikėtai atsiradusiais stikliniais portalais. Būtent dėl to M. Bottos projektai gana dažnai vadinami „bunkeriais“.

Nors M. Botta gyvena ir kuria viliojančios pasaulinės ekonomikos struktūros viduje, ypatingą dėmesį jis skiria griežtiems, tiksliems ir akimirksniu atpažįstamiems sakralinių pastatų projektams, išsirikiuojantiems kultūros centrų, biurų, viešbučių, muziejų ir pasiturinčių asmenų namų, išsibarsčiusių po visą pasaulį, priešaky.

 

Visais laikais sakralinė architektūra sulaukdavo ypatingo žmogaus dėmesio. Tačiau žmonijos religingumas, kaip ir mentalitetas, kūrybos klodai bei aplinka bėgant laikui kinta itin greitai. Anksčiau tai buvo nepažįstamas, paslaptimi apgaubtas pasaulis, o architekto užduotis buvo architektūrinėmis priemonėmis sustiprinti tą nuotaiką, šiandien tai tampa savotiška priebėga nuo aplinkinio pasaulio – aplinka, kurioje galima įsigilinti į save. Todėl architektūrai būdingas iki tol nebūtas lengvumas, skaidrumas ir paprastumas.

 

Architektas M. Botta eina kitu keliu. Maldos namų projektų gausa pirmiausia kelia klausimą: ar jis religingas žmogus? „Aš patiriu tai, ką pavadinčiau pasaulietine religijos koncepcija. Iš tikrųjų manau, kad architektūra gali sužadinti emocijas. Ji gali mums suteikti vertybių, tokių kaip tyla, troškimą. Tyla yra akmenų kalba. Tyla labai reta šiuolaikiniame pasaulyje, ją dar galime surasti koncertų salėse ir bažnyčiose. Man patinka projektuoti bažnyčias, nes tuo metu jaučiuosi protagonistu, sugebančiu atverti žmogui pasaulio centro duris. Jūs esate daugiau negu šešėlis. Iš tikrųjų jūs turite sugebėti įeiti į bažnyčią ir pajusti, kad jūs esate pasaulio centras. Tikiu, kad šios mintys apie šventumą atitinka pirmapradį žmogaus poreikį. Tai, kas šventa, yra nuošaly nuo kitų, ir pagrindinė architektūros užduotis – surasti ribą. Interjeras privalo būti kitoks nei eksterjeras. Vadinasi, šventumo koncepcija numatoma pačioje architektūros kilmėje. Architektūros kūrimas yra šventas aktas, kadangi jis atskiria vieną būseną nuo kitos. Miesas van der Rohe’as sumažino šį ginčo objektą iki kelių stiklo centimetrų. Aš mėgstu senąją architektūrą, gebančią pasipriešinti įžūliam išoriniam pasauliui savo jėgomis, o ne elektroninėmis naujovėmis, tokiomis kaip šilto oro užuolaidos.“

 

Be to, architektas pripažįsta, kad nemažą įtaką kūrybai padarė ir jo gyvenamoji vieta: „Iš prigimties esu Šveicarijos italas, bet kultūriniu požiūriu jaučiuosi daugiau italas negu šveicaras. Mane maitino Italijos kultūra: net galima būtų sakyti, kad jos yra mano chromosomose. Architektūros istorija, kurią žinau, siekia nuo romaniško stiliaus bažnyčių iki Ronšampo. Kai jūs galvojate apie tai, jūs suvokiate, kad Viduržemio jūros kultūroje yra labai daug bažnyčių. Devyniasdešimt procentų žinomų ir saugotinų romaniško, renesanso ar baroko stiliaus pastatų yra susiję su religija. Žinoma, šiuolaikinis periodas labiau skirtas civilinėms statyboms, bet kiekvienas visada turime užslėptų skolų“.

 

Taigi, kaip ir kitiems, taip ir sakralinio bei kultūrinio pobūdžio M. Bottos statiniams, būdingas begalinis tvirtumas. Daugelis jo darbų pagrįsti absoliučiomis platoniškomis formomis: sferomis, cilindrais ir kvadratais. M. Botta vadovaujasi idėja, kad interjeras ir eksterjeras turi būti skirtingi, architektas pagrindinį vaidmenį skiria savo pastatų sienoms, nes joms tenka ypatinga atsakomybė – atskirti dvi skirtingas būsenas. Sienos yra masyvios ir sunkios. Šitaip architektas priešinasi šiuolaikinės architektūros tendencijai ištrinti ribą tarp vidaus ir lauko erdvės. Plytos, marmuras ir akmuo, anot architekto, reikalingi ne tik dvasiniams žmogaus poreikiams, bet ir keičia bei formuoja miesto ar kaimo gyvenimą, identitetą, estetinį, emocinį charakterį.

Monte Tamaro miesto (Tičinas, Šveicarija) magnatas ir funikulieriaus savininkas Egidio Cattaneo, 1990 m. užsakė M. Bottai bažnyčios, skirtos neseniai mirusiai žmonai atminti, projektą. Kadangi E. Cattaneo pasikliovė M. Bottos talentu, architektui buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė. Praėjus šešeriems metams 1 500 metrų aukštyje, greta lyninio keltuvo, išaugo naujoji šventykla – St. Mary of the Angels. Neįprastos konfigūracijos ir padėties šventykla iš karto imta naudoti ne tik kaip maldai ir meditacijai skirta vieta, bet ir kaip savotiška apžvalgos aikštelė. Nuo kalno atitrūkusi cilindro formos bažnyčia suformavo naują horizontą, o ant natūralaus kalno šlaito prasidedantis pasažas keliautojui siūlo du kelius: vieną po atviru dangumi ir kitą bažnyčios viduje. Šis pastatas – tai daugiau nei naujas statinys, jį galima pavadinti gamtovaizdžio interpretacija. Plastiškos formos, skersinė kompozicija ir novatoriškos konfigūracijos sukuria iš dalies „negatyvų“ vaizdinį, regimą nuo pėsčiųjų tako.

 

Iš trijų stambių elementų susidedantis pastatas formuojamas pagal griežtas simetrijos taisykles. O koplyčios planas – tarsi labirintas – begalinis minčių ir meditacijos kelias. Įspūdingo, neįprasto pastato M. Botta neapsunkina prisiminimais, tradicijomis ir aliuzijomis. Vidinę apskritimo formos erdvę jis suskaido į tris navas. Intensyvi iš viršaus patenkanti šviesa užpildo mažą apsidę, kurioje pagrindinis akcentas tenka skulptoriaus Enzo Cucchi’o kūriniui, vaizduojančiam maldai sunertas rankas.

 

Rinkdamasis vidaus apdailos medžiagas, M. Botta vadovaujasi kontrasto principu – amorfinės sienos padengtos juodintų kalkių skiediniu, o baltomis siauromis sijomis suskaidytos lubos priverčia erdvę „rusenti“. Išorinės pastato sienos dengtos stačiakampio formos skaldytu porfyru – magminės kilmės uoliena. Mažai apdirbtos porfyro plokštės išdėstomas taip, kad susidaro įspūdis, jog sienų paviršius tarsi iškaltas ir susilieja su pastato geometrija bei proporcijomis.

 

Pastato pavidalui įtakos daro ir gana dažnos ekstremalios oro sąlygos. Metams bėgant atrodo, kad akmeninės formos vis giliau įauga į kalno šlaitą, tapdamos kalno augliu.

 

Užsakovo supratingumas ir architekto kūrybiškumas – tai dvi sąlygos, dėl kurių gimė įspūdingoji šventykla. Praėjus daugeliui metų po šio pastato statybos, architektas sakė: „Jei kalbėsime apie vietos, kurioje kažkas statoma, sąlygas, tai jas nustato tam tikras kolektyviškumas, ir tai kažkaip architektui parodoma. Nes statyba nėra vien architekto darbas (...). Architektas, galima sakyti, yra viso mechanizmo, to socialinio proceso, kuris suteikia formą miesto istorijai, paskutinė grandis“.

2004 m. Seriatėje (Bergamo provincija, Šiaurės Italija) pastatyta bažnyčia vieniems asocijuojasi su masyvia suakmenėjusia medžio kamienų pyne, kiti, pirmą kartą išvydę M. Bottos kūrinį, jame įžvelgia gigantišką „akmeninę gėlę“, išaugusią iki pat dangaus, kad sugaudytų ir sugertų saulės šviesą.

 

Naujoji bažnyčia, skirta popiežiui Džovaniui XIII, išdygo pietiniame Seriatės priemiestyje, greta XVII a. San Alessandro Martire bažnyčios. Nors M. Bottos bažnyčios statyba truko vos šešis mėnesius, jos projektas buvo ruošiamas beveik dešimt metų (nuo 1994 m.). Šis objektas puikiai atspindi M. Bottos požiūrį į bažnyčią kaip vietą, kuri turi išlaikyti laiko testą, o ne pasiduoti trumpalaikėms užgaidoms ir susižavėjimams. „Istorija liudija, kad niekas neatsiranda per vieną dieną, tai daugiau ilgalaikių transformacijų padarinys“, – teigė M. Botta.

 

Ilgaamžiškumas – būtent ši ypatybė lėmė, kad M. Botta pastato apdailai pasirinko ne novatoriškiausius, madingiausius, šiuolaikinius (gal ir vienadienius) medžiagų sprendimus, o tai vietovei įprastas medžiagas, tokias kaip Veronos marmurą, medieną ir auksą. Nors šios medžiagos skirtingos, bet jas vienija ypatybė, pakerėjusi architektą: jos visos susijusios su bažnyčios praeitimi. Toks sprendimas šventovę apsaugo nuo paviršutiniškumo, banalios estetikos, o kartu suteikia papildomą iškilmingumo jausmą.

 

2004 m. užbaigtą struktūrą sudaro dvasininko namas, kaimo centras ir šv. Aleksandro kankinio (St. Alexander the Martyr) prieglauda. Kvadrato formos bažnyčia dengta raudonos spalvos Veronos akmeniu. Visai pastato konstrukcijai vertikalią orientaciją suteikia keturios tvirtos ir išraiškingos 23 metrų aukščio sienos. Pagrindinis pastato fasadas lyg suskaidytas į tris aiškius geometrinius elementus: stačiakampį pagrindą, lygiašonį trapezoidą ir viršutinį, vertikaliai kylantį didžiulį stačiakampį. Taip pat šiame fasade yra plonas kryžius, kuris sustiprina ir dar labiau pabrėžia įtampą tarp žemės ir dangaus.

 

Vidaus erdvę sudaro viena patalpa. Jos sienos nuklotos poliruotu raudonos spalvos Veronos akmeniu ir horizontaliomis paauksuotomis medienos plokštėmis. Veronos akmuo nuo sienų pereina į grindinį ir toliau grindiniu pakyla į liturginių baldų cokolinę dalį. Akmeniu dengta apsidė užsibaigia italų menininko Giuliano Vangi iš to paties akmens iškaltu skulptūriniu darbu, kuriame vaizduojama nukryžiavimo scena, laikoma vienu svarbiausių krikščionybės simbolių. Interjerą apšviečia keturi dideli stoglangiai, į patalpą įleidžiantys pliūpsnį natūralios šviesos. Dėl langų bažnyčios atmosfera kinta skirtingu paros ar sezono metu. Tvirtos struktūros ir žaidžiančios šviesos kontrastas lankytojams sužadina nekasdieniškus jausmus.

M. Botta 1996 m. Tel Avive (Izraelis) ėmė projektuoti kitą sakralinių pastatų grupei priskiriamą pastatą – Cymbalistų sinagogą ir žydų paveldo centrą (The Cymbalista Synagogue And Jewish Heritage Center).

 

Sužinojęs užsakovo aiškiai išdėstytus poreikius ir didžiadvasiškumą, architektas nusprendė, kad pastatas privalo būti paprastas, bet kartu ir efektingas. 1998 m. pastatyta sinagoga turi dvi paskirtis ir aiškias zonas. Intriguojanti bokštų dvynių struktūra sinagogoje talpina dvi erdves, skirtas maldai. Iš išorės identiškas erdves M. Botta dedikavo dviem tikinčiųjų grupėms: vieną ortodoksams, kitą – liberalesniems žydams. Taip jis išreiškė tolerancijos ir pagarbos vienas kitam idėją.

 

„Vieta maldai ir vieta diskusijoms: sinagoga ir auditorija. Tai vieta, kur gali susitikti pamaldus ir pasaulietis“, – apie projekto dualumą kalbėjo autorius. Šis statinys išreiškia dvasingumo poreikį, būdingą visiems žmonėms. Pastatą, kurio plotas užima 800 kv. metrų, sudaro stačiakampis pagrindas, ant kurio „uždėti“ du apvalūs 13,5 metro aukščio bokštai. Abu identiški bokštai sudaryti iš tų pačių medžiagų: smiltainio (Pietra Dorata), „paauksuoto“ Toskanos akmens viduje ir Veronos akmens išorėje. Bokštai pastatyti iš tų pačių medžiagų – taip jie kuria identišką geometrinę erdvę, suprojektuotą skirtingoms funkcijoms. Kaip ir ankstesniuose M. Bottos pastatuose akmuo sinagogai suteikia masyvią struktūrą. Itin skulptūriškas eksterjeras ir neįprastų proporcijų bokštai atrodo tikrai įspūdingai, nors iš tiesų jie yra ganėtinai maži. Tradicinė mūrijimo technika primena statybą iš stačiakampių akmens plokščių.

 

Siekdamas, kad niekas neblaškytų besimeldžiančiųjų susikaupimo, M. Botta atsisako dekoro elementų, net langų. Sienų viršuje paliekamos tik mažos angos, kurių paskirtis – nakties metu apšviesti sinagogos kiemą. Nors šiuolaikiškas pastatas neapsunkinamas prisiminimų ir tradicijų našta, keletas pastato struktūrinių elementų išlaiko simbolines reikšmes: ties paradiniu įėjimu esančios dvi kolonos primena Saliamono šventyklą, o du bokštai simbolizuoja Izraelio demokratijos realijas, pasaulietinių ir religinių aspektų harmoniją. Taigi sinagoga atrodo kaip žydų identiteto simbolis, kaip veidrodis, atspindintis žmonių siekius, persekiojimus, tremtį, desperaciją ir nacionalinį atgimimą Izraelyje.

 

Užbaigus šį projektą, pasklido gandai, kad M. Botta buvo įgaliotas suprojektuoti ir mečetę, bet M. Bottos studija to nepatvirtino. Be to, imta kalbėti, kad būtent M. Botta galėtų tapti visų trijų monoteistinių religijų architektu. Sveikintina ir intriguojanti idėja parodo, kad M. Botta suinteresuotas žmonijos ryšiu su dieviškumu. Architektas mano, kad pastatas savaime yra šventas reiškinys: „Tikiu, kad šiandien architektūros kūrimas yra būdas pasipriešinti tapatumo praradimui, būdas priešintis banalybei, kultūrų niveliacijai (...). Šia prasme architektūra yra daugiau etinis nei estetinis reiškinys“.

2006 m. birželio 9 d. Einzydelne (Šveicarija) duris atvėrė Wernerio Oechslino biblioteka. Šio M. Bottos projekto išskirtinumas – ne tik architektūrinė išraiška, bet ir tai, kad nuo šio pastato projektavimo pradžios (pradėtas 1990 m. pradžioje) iki realizacijos praėjo išties nemažas laikas. Tačiau skirtingai nei dauguma M. Bottos projektų, pastarasis buvo brandinamas ne architekto, o biurokratų.

 

Naujasis pastatas yra biblioteka, skirta unikaliai Ciuricho universiteto profesoriaus kolekcijai. Čia laikoma daugiau kaip 50 000 daugiausia architektūros istorijos ir teorijos bei filosofijos knygų. Pastatą buvo nuspręsta statyti prie pat Wernerio Oechslino namo (šie du pastai sujungti stiklo paviljonu ir po žeme esančiomis keletu naujų patalpų, skirtų asmeninėms kolekcininko reikmėms). Pastato padėtis turi ir simbolinę reikšmę. Biblioteka yra išsidėsčiusi ant seno piligrimų kelio, vedančio į Santjago de Kompostelą (Ispanija), kur laikomos apaštalo Jokūbo relikvijos. Dėl šios priežasties ir pats profesorius, ir M. Botta į naują pastatą žvelgė kaip į dvasinio ir materialiojo pasaulio sankirtos tašką, taip pat ir simbolinį mazgą, jungiantį Šiaurės ir Pietų Europą.

 

Simboliu paženklinta ir pastato plano struktūra. Ji primena gulinčią lotynišką raidę „D“. Beveik penkis milijonus Šveicarijos frankų kainavęs pastatas padengtas rožinės spalvos Veronos akmeniu. Pastato išdėstymas kalno atžvilgiu ir pasirinkta apdaila sukuria specialų vaizdą – biblioteka atrodo taip, tarsi būtų natūraliai išaugusi iš žemės, o išgryninti statinio fasadai ir paprastos linijos nuteikia apmąstymams.

Toskanos istoriniame Versilijos rajone (Italija), mažose Azzano di Seravezza kapinėse, Mount Altissimo kalno papėdėje, garsėjančioje įspūdingomis marmuro kasyklomis, 2001 m. pagal M. Bottos projektą buvo pastatyta laidojimo koplyčia. Naująjį savo pastatą architektas meistriškai prijungė prie XX a. kapinių įėjimo ir kalno šlaito. Iš trijų pusių koplyčią formuoja sienos, kurios tarsi išauga iš žemės ir sekdamos kalno šlaito formas kyla aukštyn. Pastato stogas pagamintas iš nerūdijančio plieno, atraminės konstrukcijos – iš gelžbetonio, padengto vietiniu švelniai pilkos spalvos, poliruotu marmuru (Bardiglio Cappella). Tos pačios rūšies marmuras naudojamas altoriuje ir galinėje sienoje, kur skulptorius Giuliano Vangi sukūrė bareljefą „Dykumoje“. Šiame projekte dvi meno šakos kartu veikia kaip ankstesniais šimtmečiais – architektūra ir skulptūra yra vientisi erdvę formuojantys struktūros elementai, organiškai pereinantys vienas į kitą, o jų tarpusavio ryšiai tiesioginiai ir akivaizdūs.

„Senieji pastatai ne visada buvo vertingi, tačiau jie kaip istorijos liudininkai įgijo neabejotiną vertę. O nauja statyba galima tik tiek, kiek ją priima senieji pastatai“, – teigė M. Botta. Genestreryje, gimtajame M. Bottos mieste, šv. Antano parapijos bažnyčios fasadas buvo itin prastos būklės. Nors penktajame dešimtmetyje fasadas buvo perdažytas, jo būklė vis tiek blogėjo. Todėl Genestrerio parapijos taryba ėmė svarstyti galimybę rekonstruoti ar kitaip gelbėti pastatą. 1999 m. buvo nuspręsta pasinaudoti M. Bottos sumanymu. Architekto pasiūlymas buvo neįprastas: prie dabartinio „prilipinti“ naują fasadą. Santūriu, tačiau kartu ir iškalbingu naujuoju portalu M. Botta sugebėjo sustiprinti mažos bažnyčios reikšmę visoje gyvenvietėje. 2003 m. užbaigtos bažnyčios fasado statybai buvo naudotos gelžbetonio konstrukcijos, betonas, apdailai – skaldytas raudonos spalvos Veronos akmuo.

 

Senoji architektūra buvo puikiai suderinta su šiuolaikišku sprendimu. Kuriant bet kurį objektą M. Bottai itin svarbi būsimo pastato, o šiuo atveju – statinio priestato konkreti vieta, konkretus architektūrinis ir socialinis kontekstas. „Niekada nekuriama iš nieko, kuriama visada iš konteksto. Ir kuo tas kontekstas turtingesnis, tuo galima rasti daugiau pastatų, kurti naujus dalykus“, – teigė architektas. „Idealu, jei nauja statyba pratęsia ir pabrėžia tradicines istorines vertybes. Problema ne rasti sprendimą, pagal kurį nauji elementai įsilietų į istorinę aplinką, o tai, kad senoji struktūra priimtų elementą. Naujasis elementas negali būti svetimkūnis – tik tokiu atveju galima sėkmė.“

 

 •••

 

„Architektas – savo laiko liudininkas, jis ištikimas kolektyvo veidrodis. Ir teigiamas, ir neigiamas.“ Nors M. Bottos architektūra grindžiama fundamentaliosiomis vertybėmis, kartu ji atspindi savo laiką, o savyje, savo oriuose tūriuose užkoduoja tai, kas nekinta, tai, ko siekia visi žmonės, nesvarbu, kur ir kada jie gyvena.