Kai Dievas kūrė žemę, tarė šventajam Petrui: – Pažvelk į šį mano šedevrą, mano didingiausią kūrinį – Škotiją! Aš suteikiau jai nuostabų kraštovaizdį – ka lnus, ežerus, sodybas. Aš jiems da viau viskį, gražius slėnius ir žavias jūros pakrantes – tai didingiausia šalis iš visų! Šventasis Petras sumišęs paklausė: – Visa tai tiesiog nuostabu, bet kodėl škotams skirta tiek daug malonių? – Palauk, tu dar nematei, kokius kaimynus aš jiems paskyriau, – atsakė Dievas.

 

Šį anekdotą mėgsta pasakoti škotai, kai nori trumpai apibūdinti savo šalies išskirtinumą. Šiuo metu Škotija yra Didžiosios Britanijos valstybės dalis, užima šiaurinę Didžiosios Britanijos salos dalį. Škotai, kaip ir airiai, anglai, velsiečiai, yra atskira tauta, iki 1707 m. turėjusi savo nepriklausomą karalystę, vėliau sudariusi politinę uniją su Didžiąja Britanija. Iki šiol Škotija yra išlaikiusi dalinę autonomiją švietimo, teisės, religijos srityse.

Žinoma, jog Škotijos teritorijoje pirmosios žmonių buveinės susikūrė prieš 12800 m., pirmieji būstai pradėti statyti maždaug prieš 9500 m., o gyvenvietės ėmė kurtis prieš maždaug 6000 metų. Vienas seniausių ir geriausiai išlikusių tokių neolitinių kaimų – tai Skara Brėjus, Škotijos Orknio salos, Meinlando, vakarinėje pakrantėje rasta pirmųjų šalies gyventojų, piktų, gyvenvietė. 1868 m. po audros buvo atrasta ir eksponuota dalis šio kaimo statinių, tačiau 1925 m., vėl kilus audrai, eksponuoti kaimo elementai buvo nuplauti, o vėjui atplėšus didelį gabalą velėnos atsivėrė iki tol nežinotos požeminės struktūros. Tuomet susirūpinta vietovės apsauga, supilta apsauginė damba ir atlikti pirmieji profesionalūs archeologiniai tyrimai, surinktos ir atstatytos per audrą nuplautos dalys.

 

Skara Brėjus – tai septyni statiniai, sujungti akmeniu dengtais perėjimais, sudarantys „kekinio“ kaimo struktūrą. Statybai naudoti plokšti raudono smiltainio akmenys, natūraliai susiformavę veikiant vandenyno erozijai ir gausiai išmetami į krantą per potvynius ir atoslūgius. Archeologai mano, kad tuomet, kai buvo statyti, pastatai buvo perdengti pjauta mediena, banginių kaulais ir užkloti džiovintu mėšlu, taip beveik visiškai paslepiant gyvenvietę. Nors pastatai ir turėjo natūralią žemės užuovėją, jie buvo pastatyti ant jau prieš tai čia egzistavusių buitinių atliekų sluoksnio, suteikiančio stabilumo drėgnoje vietovėje ir neblogą šilumos bei drėgmės izoliaciją atšiauriu Orknio salos žiemos klimatu. Kadangi medienos ar durpių saloje tuo metu beveik nebuvo, spėjama, kad kurui gyventojai naudojo išdžiovintus jūros dumblius.

 

Visų pastatų struktūra panaši – tai apie 40 kv. metrų užimančios kampuotos patalpos su ugniakuru viduryje. Manoma, kad vienu metu šiame kaime galėjo gyventi apie penkiasdešimt žmonių. Išlikę ir nemažai senųjų kaimo gyventojų buities rakandų: akmeninių spintelių, virtuvės stalinių spintelių, suolų, dėžių gėrybėms saugoti. Kiekvienas būstas turi savo įėjimą, greičiausia turėjusį ir akmenines duris, užsklendžiamas akmeniniu skląsčiu. Įdomu tai, kad gyvenvietėje buvo įrengta sudėtinga drenažo sistema, kiekviename būste būta ir savotiško tualeto. Visi būstai buvo apstatyti vienodais baldais, visur stovinčiais tose pačiose vietose. Priešais įėjimą stovėjo spinta, visuose būstuose didesnė lova stovėjo dešinėje, mažesnė – kairėje įėjimo pusėje. Remdamiesi panašiu būsto sutvarkymo principu, išlikusiu Škotijos Hebridų salose iki beveik XX a. pr., mokslininkai mano, kad didžioji lova buvo šeimininko, o mažoji – žmonos. Šį spėjimą patvirtina ir tai, kad akmeninės dėžės stovi kairėje įėjimo pusėje, taip nukreipdamos atėjusįjį vyriškosios dešinės zonos link. Šalia abiejų lovų stovi ir akmeniniai stulpai, ant kurių buvo kabinamas kailio „baldakimas“. Rastas ir aštuntas, neturintis baldų, pastatas, suskaidytas į daugiau mažų kamarėlių. Jame aptikta daug akmens, kaulų, kitų buities dirbinių fragmentų, todėl manoma, kad tai galėjo būti savotiškos, atokiau nuo kitų pastatų esančios kaimo dirbtuvės, turinčios jas saugantį prieangį, labai storas – siekiančias net du metrus – sienas ir nepalikusios buitinių atliekų sluoksnio.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad Skara Brėjaus gyventojai greičiausiai buvo žemdirbiai ir žvejai, auginę miežius ir paįvairindavę racioną jūrų gėrybėmis. Kadangi neolito laikais vandenyno kranto riba buvo gerokai toliau nei dabartinė, spėjama, kad kaimas buvo įkurtas šalia gėlo vandens lagūnos, pritaikant natūralią, žemėje buvusią daubą. Kadangi dabartinė jūros linija yra labai priartėjusi, niekas negali tiksliai pasakyti, kokio dydžio buvo gyvenvietė, kiek jos sunaikinti galėjo jūros erozija bei kodėl apie 3180 m. pr. Kr. įkūrę kaimą, gyventojai jį apleido po 600 m., apie 2500 m. pr. Kristų.

 

Apvalūs keltų geležies amžiaus būstai Archeologai visus randamus apvaliuosius būstus Škotijoje skirsto į keletą tipų – tai pavienės ir kompleksinės struktūros. Pastarosios – tai įspūdingi akmeniniai dariniai, vadinamieji fortai („broch“), „dun“ ir ratiniai būstai („wheelhouse“).

 

Egzotiškiausiai iš apvaliųjų statinių atrodo fortai. Dažniausiai šie apvalūs akmeniniai bokštiniai, stogais dengti statiniai stovi vieni, kartais šalia jų randama mažesnių būstų „kekių“ liekanų.

Manoma, kad šie iš dviejų sienų sudaryti, tuščiaviduriai statiniai yra specifinis vietinių gyventojų išradimas. Naujausi tyrimai parodė, kad dauguma šių bokštų statyti apie pirmąjį eros amžių. Jų dydis gali būti nuo penkių iki penkiolikos metrų skersmens, daugiausia išlikusių sienų yra apie dviejų metrų aukščio, tačiau keletas statinių yra su išlikusiomis šešių su puse ir net trylika metrų aukščio siekiančiomis sienomis. Dvigubos akmeninės sienos, kai kur sujungtos skersiniais, yra tarsi praeinamos galerijos, o skersinės sijos kai kur yra kaip pakopos lipti į viršutinius aukštus. Tarpduriuose į praėjimus dažniausiai buvo įrengtos nedidelės celės, paprastai laikomos sargybos vietomis, kai kur randama, kad jose buvo įrengiamos ir didelės akmeninės durys. Manoma, kad bokštuose, ant išlikusių akmeninių atbrailų, buvo klojamos medinės perdangos. Bokštai buvo uždengiami kūgio formos, medinės konstrukcijos, šiaudais dengtais stogais. Archeologiniai tyrimai rodo, kad šie bokštai buvo naudojami ilgus šimtmečius, jų interjerai retkarčiais keičiami, tikėtina, kad šiuose statiniuose buvo gyvenama iki 200–300 metų.

 

Nėra žinoma tiksli jų paskirtis, esama versijų, kad tai galėjo būti gynybiniai statiniai, bendruomenės turto saugyklos, prabangūs rūmai, o galbūt puolimui skirti pastatai. Pastarąją versiją sustiprina ir tai, kad dažniausiai fortai stovi strateginėse vietose, ant stačių uolų skardžių, apjuosti pylimais ir kanalais. Dabar manoma, kad šie statiniai galėjo turėti ne vieną paskirtį, taip pat galėjo skirtis ir skirtingų bokštų, stovinčių skirtingose vietose, paskirtis.

 

Maždaug tose vietose, kur ėjo Anglijos ir Škotijos siena, pažymėta akmenine Adriano siena, keltai ant kalvelių ar statesnių šlaitų statė apvalius fortifikacinius įrenginius, vadintus „dun“. Seniausi tokie įrenginiai buvo statomi jau VII a. pr. Kr., o kai kurie naudojami dar viduramžiais. Šios struktūros labai panašios į fortus, turinčios dvigubas sienas, apeinamas galerijas ir laiptus viduje, tačiau paprastai yra mažesnės. Ankstyviausios tvirtovės dažniausiai buvo sutvirtinamos pylimais, sukonstruotais iš akmens, dengtais mediena. Tyčia ar netyčia padegus tokį pylimą, ugnis aplydydavo akmenis, suformuodama slidžią ir sunkiai įveikiamą apsaugą (tokių pylimų gana dažnai randama šalia aptariamųjų fortifikacinių įrenginių). Ypač įspūdingai atrodo tokios tvirtovės, įrengtos salelėse viduryje vandens telkinių.

 

Geležies amžiaus (paskutinieji amžiai prieš mūsų erą) ratinių būstų kompleksų („wheelhouse“) liekanos buvo rastos 1855 metais. Šiuo metu yra žinomos apie šešiasdešimt dvi vietovės vakarinėse ir šiaurinėse šalies salose, taip pat Meinlande, kur randama šių būstų struktūrų. Ratinis būstas – tai apvali akmeninė išorinė siena, kurios viduje taip pat apskritimo perimetru stovi akmeninės atramos (primenančios rato stipinus, nuo ko ir kilo pavadinimas „ratų namai“), suformuojančios bazę netikrosios arkos perdangai, su ertme viduryje. Beveik trečdalis tokių būstų yra su dviguba siena, jų dydis gali siekti nuo keturių iki vienuolikos su puse metrų skersmens. Manoma, kad tokiuose būstuose gyventa apie 25 m. pr. Kr. – 380 m., dauguma jų įkasti į žemę ir tik sausais augalais dengti stogai gali būti matomi iš toliau. Daugumoje statinių randami gyvūnų kapai. Yra teorijų, teigiančių, kad ratiniai būstai yra tobuliausias ir todėl turėtų būti vėlyviausias keltų išradimas, statant apvaliuosius namus.

Nors seniausi išlikę vadinamieji škotų juodieji namai yra tik apie 150 metų senumo, manoma, kad tai gana archajiškas būsto statybos tipas, būdingas būtent keltų gyventoms teritorijoms. Vadinamieji ilgieji būstai greičiausiai turi ne trumpesnę nei tūkstančio metų statybos istoriją. Manoma, kad ankstyvieji namai buvo statomi iš žemių ir velėnos, vėliau pereita prie akmens. Pavadinimas greičiausiai kilo bandant atskirti senojo tipo namus nuo
naujesnių baltųjų namų, kurių vidinės sienos būdavo kalkinamos.

 

Juodieji namai buvo statomi tiksliai suleidžiant akmenis vieną su kitu, nenaudojant jokios rišamosios medžiagos – vadinamuoju „sausojo akmens“ (angl. dry-stone) metodu. Kaip ir apvaliuosiuose keltų namuose, čia būdavo daromos dvigubos sienos, apšildomos į tarpą tarp jų dedant medines struktūras, užkemšant viską žemėmis ar velėna. Stogai, dengiami šiaudais ar kitais džiovintais augalais, kūrė vientisą, aptakų siluetą. Grindys dažniausiai būdavo klojamos akmens plokštėmis. Namo struktūra labai paprasta: centre būdavo ugniakuras, skylė stoge dūmams išeiti. Viename namo gale gyveno žmonės, kitame gale už pertvaros – gyvuliai. Vidaus erdvės dar galėjo būti skirstomos į atskiras patalpas ar kambarius. Apsisaugant nuo žvarbių jūros vėjų stogo struktūra sutvirtinama perrišant atskirus šiaudų sluoksnius virvėmis. Juodieji namai, kaip ir vėlesni baltieji, buvo naudojami gana ilgai, XX a. aštuntajame dešimtmetyje daugelis dar turėjo tokius stogus. Šiuo metu tokie namai yra sparčiai atstatomi, tačiau dažniausiai naudojami kaip būstai poilsiui.

XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pramonės revoliucija visiškai pakeitė šalies gyvenimą. Per aštuoniasdešimt metų šalyje dvigubai padaugėjo gyventojų, staigiai išaugo būsto, darbo, maisto poreikis. Įgyvendinta žemės ūkio reforma, išaugusi prekyba su kolonijomis visiškai pakeitė iki šiol žemdirbiškos Škotijos veidą. Šalis buvo urbanizuota, Škotijos aukštikalnėse ėmė kurtis nauji kaimai ir miesteliai. Dauguma gyventojų persikėlė į miestus. 1800 m. didesniuose nei penkis tūkstančius gyventojų turinčiuose miestuose gyveno 20 proc., 1861 m. – 40 proc., o 1901 m. – jau 60 proc. gyventojų. XX a. pradžioje Škotija buvo antra pagal augimą ir urbanizaciją šalis pasaulyje (po Anglijos). Tuo metu ypač padidėjus būsto poreikiui Škotijoje ima rastis namų, kurie apsaugomi nuo žvarbaus oro sąlygų mediniais fasadais. XVIII a. pabaigoje buvo išrasta nauja technologija, palengvinanti tokių namų statybą. Tam tikru metu lengvai surenkami mediniai namai buvo tapę nebloga eksporto į kolonijas preke. Mediniai fasadai leido daug greičiau ir paprasčiau apšiltinti ir dekoruoti pastatą, o tai buvo ypač aktualu trūkstant gyvenamojo būsto. XIX a. antrojoje pusėje buvo vėl iš naujo prisimintas Karaliaus Deivido I prieš septynis šimtus metų išleistas įsakas, draudžiantis naudoti medieną namų fasadams Škotijoje, todėl prasidėjo tokių konstrukcijų ardymo banga. Po pramonės revoliucijos, žemės ūkio reformos, visiškai pasikeitus žmonių būsto, darbo poreikiams, reikėjo sukurti ir naujus poreikius atitinkančių būstų koncepcijas. Dauguma XIX a. Didžiosios Britanijos architektų leido brošiūras, žurnalus su pavyzdžiais, kaip savininkui susitvarkyti naujo tipo ūkį. Daugelis šiuo metu Škotijos kaimuose ir miesteliuose matomų charakteringų akmeninių, balintų namų buvo statyti būtent tuo metu. Naujosios būstų vizijos išlaikė Škotijos pastatams būdingą rūstų charakterį, sutelktą, kresną tūrį. Pastatai puikiai dera prie kraštovaizdžio ir atitinka naujųjų savininkų gyvenimo kokybės poreikius.