Atlikus pirminius archeologinius žvalgymus specialistai nustatė, kad mišku apaugusiomis kalvomis netoli Neries upės naudojosi dar mūsų protėviai.
Iš kalvose rastų brūkšniuotosios keramikos šukių galima spėti, kad šioje kalvoje galėjo gyventi žmonės prieš du tūkstančius metų, praneša Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.
Kadangi piliakalnis vardo neatsinešė iš amžių glūdumos, o ir vietiniai gyventojai šio kalno niekaip nevadino,kalvą norima „pakrikštyti“ Vėjo vardu. Nes tai vienas aukščiausių visoje apylinkėje kalnų, kurio viršūnėje dažnai siaučia vėjai.
Pasak Neries regioninio parko direkcijos vadovės Audronės Žičkutės, vaikštinėjant kalno priekalnėse, buvo rastos kelios keramikos šukės, kurios, matyt, išlindo į paviršių po šių metų lietingo oro ir vandens sukeltų nuošliaužų.
„Iš karto šukes parodėme archeologams,–pasakojo direktorė.– Mūsų nuostabai, toms šukėms– daugiau kaip du tūkstančiai metų.“
Iki šiol Neries regioninio parko teritorijoje buvo žinomi 8 piliakalniai.
Netoli Grabijolų kaimo esantis Paalkių piliakalnis 2004 metais taip pat „atrastas“ regioninio parko direkcijos darbuotojų.
Artimiausiu metu Neries regioninio parko direkcija atliks reikalingas procedūras, kadnaujam piliakalniui būtų nustatyta teritorija bei jis būtų įtrauktas į nekilnojamų kultūros vertybių registrą.
Piliakalniai yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis.
Pirmieji piliakalniai baltų teritorijose atsirado dar I-ajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Pirmaisiais mūsų eros amžiais piliakalniai paplito visoje Lietuvos teritorijoje.