Europos miestai, šimtmečius kėlę pasaulio susižavėjimą kaip urbanizuotos aplinkos etalonas, idėjų, kultūros židiniai, šiandien atsidūrė kryžkelėje. Ekonominės krizės ir kituose žemynuose sparčiai augančių megapolių kontekste europietiškajam miestui reikia skubiai rasti naują viziją, kaip išlikti patraukliam ir konkurencingam.
Apie Europos miestų problemas, urbanistinės plėtros ir jos valdymo vizijas buvo kalbama tarptautinėje konferencijoje „Non-City?“, vykusioje Europos Parlamente. Europos architektūros politikos forumo (EFAP) ir Europos Parlamento grupės „Urban Intergroup“ organizuotoje konferencijoje diskutavo filosofai, ekonomistai, geografai, architektai W.Maas (MVRDV, Olandija), J.Ferrier (projekto „Ville Sensuelle“ vadovas, Prancūzija), J.Revedin (Pasaulinių apdovanojimų už tvarią architektūrą įkūrėja), o taip pat miestų savivaldybių, valstybinių įstaigų, susijusių su urbanistiniu planavimu, atstovai ir politikai.
Nepaisant gausybės publikacijų ir tyrimų, konferencijų ir diskusijų, kurias nuolat rengia architektai, filosofai, mokslininkai, šiandien architektūra dar nėra savaime suprantamas faktorius formuojant erdvinę politiką – tai pasakytina ir apie pavienius miestus, šalis, ir apie Europos sąjungą apskritai.
Konferencija „Non-City?“, pasak jos organizatorių, tapo pirmąja platforma, „atnešusia“ architektūros diskursą į Europos Parlamentą. Neatsitiktinai dabar: 2011-ieji Europos sąjungai bus posūkio taškas - šiuo metu rengiama ES strategija iki 2020-ųjų metų, o joje ypatingas dėmesys skiriamas miestams, kurių ateitis, kaip pabrėžė EP viceprezidentė I. Durand, yra visos Europos reikalas.
Europos miestai yra centrai, rišantys mūsų žemyną su kitais pasaulio miestais, taip pat jie yra įvairovės, inovacijų, eksperimentų židiniai, investicijų ir talentų traukos taškai. Šiandien jie privalo kurti savo ateitį dvejopame – globaliame ir lokaliame– mastelyje. Kad padidintų savo konkurencingumą pasaulyje, Europos miestas turi pritraukti intelektualinį potencialą, generuoti kūrybiškas, pritaikomas globaliame lygmenyje idėjas, skleisti savo patirtį ir žinias. Tačiau tuo pačiu būtina sukurti žmogiškuoju faktoriumi paremtus socialinius modelius, kurie padarytų Europos miestą patrauklų gyventi.
Iki 2011-ųjų vasaros Europos Komisija taip pat parengs dokumentą „Rytojaus miestai“ („Cities of tomorrow“), kuriame bus apžvelgtos įvairių miestų patirtys, geriausi pavyzdžiai, susistemintos išvados, kurios padėtų atsakyti į klausimus „Kaip regioninė politika gali padėti miestams įveikti šiandienos ir ateities iššūkius? Kokie yra ateities miestų modeliai?“
Naujos Europos strategijos kūrimo pradžios taške politikų ir architektų dialogas mezgasi entuziastingai: konferencijoje EP pareigūnai tikino Parlamentą „praregėjus“, jog architektūra dėl savo integralaus, visaapimančio požiūrio yra būtinas instrumentas kuriant miestų ateities viziją. „Jau pačiuose pirmuose strategijos kūrimo žingsniuose politikai turėtų būti konsultuojami pirmiausia ne teisininkų, o profesionalų - architektų“ – teigė I. Durand.
ŽEMYNĄ KANKINA TOS PAČIOS URBANISTINĖS PROBLEMOS
Kalbėdama apie šiandienos Europos miestų bėdas, I.Durand pabrėžė, jog, be savo teigiamo magnetizmo, miestai turi ir „tamsiąją“ pusę: čia problemos - skurdas, socialinė segregacija, tarša, nesaugumas – jaučiamos aštriau. Miestai traukiasi - padidėjo emigracija, Europos visuomenė sensta.
Kaip pažymėjo Regioninės politikos koordinavimo direktorius R.Niessler, šiandien nekontroliuojama, rinkos užgaidoms pavaldi Europos miestų plėtra pernelyg dažnai generuoja banalią, nekokybišką architektūrą, užplūstančią urbanizuotas teritorijas, kuriose gyvena 70 proc. europiečių.
Londono Ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos atstovas urbanistikos geografas, ekonomistas A.Colantonio teigė, jog dėl ekonomikos krizės Europoje viešojo sektoriaus finansavimas sumažėjo, miestų plėtros valdymas tampa sudėtingesnis, išsikerojo netikrumas dėl ateities, kas lėmė orientaciją į trumpalaikius, intravertiškus, lokalaus mastelio projektus. Anot Olandijos Erdvinės plėtros instituto direktoriaus H.Ovink, įsigilinę į save, Europos miestai yra abejingi ir nesidomi pasaulinėmis tendencijomis, iššūkiais ir globaliomis problemomis, tokiomis kaip klimato kaita, maisto trūkumas ir gamyba, atskirtis, religiniai konfliktai. Valdymo srityje jausti didelė biurokratija ir protekcionizmas, atsargumas, į procesą nepakankamai įtraukiami profesionalai (architektai), nei bendruomenė. Europos miestai bijo inovacijų ir vizijų, todėl ima žiūrėti atgal, romantizuodami praeitį ir atverdami duris stagnacijai. Iššūkį miestų plėtrai didina ir praktiškas klausimas: kaip sukurti ir įgyvendinti naujoviškas vizijas, kai biudžetai drastiškai mažinami?
EUROPOS MIESTAI IEŠKO VIZIJOS
Vis dėlto Europoje gimsta nemažai progresyvių, eksperimentinių, tačiau ekonomiškų, ir socialiai atsakingų architektūrinių ir urbanistinių sprendimų, kuriuos inicijuoja siūlo tarpdisciplininės komandos, miestų savivaldybės, privačios bendrovės ar bendruomenės (L‘Aquila miesto regeneracija, Atėnų centro regeneracija, vykdoma privačios bendrovės „Oliarios“, Vokietijos Statybos ir architektūros fondo projektai ir kt.).
Ateities Europos miestai sieks tvarumo, racionalaus energijos naudojimo (pamažu pereinama nuo pasyvios iki aktyvios, energiją generuojančios, architektūros). Tačiau Europos miesto aplinkos kokybė neturi tapti spekuliatyvios „greenwashing“ propagandos įkaite, o remtis humaniškais kriterijais bei turi būti kuriama drąsiai, eksperimentuojant, teigia architektai W.Maas ir J.Ferrier. J.Revedin priduria, jog tikrasis tvarumas – tai ne produktyvumas, o harmoningas įvairių interesų, tradicijų, vertybių suderinimas.
Konferencijos dalyviai pabrėžė, jog Europos Sąjunga turėtų imtis bendros Europos miestų strategijos formavimo lyderio vaidmens. Pasak EFAP prezidento R.Docter, politikai turėtų:
- Planuojant urbanistinę plėtrą, kliautis ne rinkos tendencijomis, o architektūros ir kraštovaizdžio specialistų ekspertize. Profesionalams būtina dalyvauti jau pačiose pradinėse planavimo stadijose – tik taip bus protingai, racionaliai ir jautriai apibrėžtos miesto plėtros kryptys ir ribos.
- Nustatant tikslus bei vertinant projektus, prioritetą teikti kuriamos aplinkos kokybei, o ne techniniams standartams
- Liautis galvojus, jog architektūra reikalinga tik atskiriems išskirtiniams pastatams-ženklams kurti; būtina orientuotis į kasdienės gyvenamosios aplinkos kokybės kūrimą.
Anot A.Colantonio, Europai reikalinga stipri lyderystė bei aiškiai apibrėžti principai ir tikslai krizės kontekste. Europos miestai turi kurti inovatyvius sprendimus, tačiau ne „išradinėti dviratį iš naujo“: reikia remtis pastarųjų 20 metų Europos miestų planavimo patirtimi ir įgūdžiais (žinias perduoti per seminarus, pasitarimus, bendrus projektus). Pasak jo, bendradarbiavimas įvairiais lygiais (miestas-miestas, regionas-regionas) yra efektyviau nei konkuravimas tarpusavyje. Europos miestai turi susitelkti, kad galėtų sėkmingai konkuruoti pasaulio scenoje.
Kalbant apie miestų plėtros valdymą, pasiūlyta supaprastinti miestų valdymą, mažinti neefektyvų valdymo aparatą; vietoje to miestų planavimo procese turi aktyviai dalyvauti ne tik politikai, bet ir tarpdisciplininės profesionalų komandos (kviečiant į pagalbą mokslininkus, tyrėjus, kūrėjus) bei visuomenė.
Norisi tikėtis, jog metų pradžioje užsimezgęs dialogas tarp architektų ir Europos Parlamento aktyviai vystysis toliau, o aukščiausių Europos politikų supratimas, jog architektūra yra esminis ateities strategijos formavimo įrankis, tik stiprės. EFAP jau yra numatę aktyvaus bendradarbiavimo su EP būdus įvairiose programose.
Pats laikas kelintą kartą paklausti savęs – kur šiame europietiškame urbanistinio-politinio sujudimo kontekste Lietuva ir jos miestai? Į vykstantį procesą įsijungti dar tikrai ne vėlu, tačiau ar galima tikėtis, kad proga dalyvauti Europos, o kartu – ir europietiškų Lietuvos - miestų ateities vizijų ir politikos kūrime (ar bent jau pritaikyti naujoves) nebus praleista?
Kol kas paradoksaliai atitinkame problematiško europietiško miesto apibūdinimą: uždarumas, globalių tendencijų ir problemų ignoravimas, biurokratinio aparato išsipūtimas, lyderystės, atsakomybių kratymasis, susitelkimas į lokalius projektus, baimė inovatyvioms, eksperimentinėms vizijoms – kasdienybė. Valstybiniu lygiu architektūra iki šiol lieka nustumta į paraštes kažkur tarp versliuko ir nenaudingo meno, o urbanistinis planavimas suvokiamas kaip blogis, turintis kenksmingų pasekmių saugotinai gamtinei aplinkai.
EFAP KREIPIMASIS
EFAP kreipiasi į ES parlamentą, kviesdama bendradarbiauti su EFAP ekspertais ir keistis naujų urbanistinių gairių vizijomis.
• Planuojant urbanizuotų teritorijų plėtros procesą, architektūra lemia sprendinių integralumą bei kūrybiškus sprendimus. Europos Parlamentas turėtų skatinti konsultacijas su architektais nuo pačios pradinės stadijos iki bet kokio architektūrinio, urbanistinio, kraštovaizdžio ar regeneracijos projekto įgyvendinimo.
• Skatinti socialiai atsakingos ir tvarios plėtros inovaciją ir eksperimentavimą, remti miestų savivaldybių ir miestiečių bendruomenių iniciatyvas.
EFAP kviečia Europos Komisiją pradėti monitoringą, padėsiantį tobulinti normas ir juridinę, administracinę struktūrą, rinkti duomenis ir skleisti informaciją apie inovatyvius architektūrinius, urbanistinius sprendimus (statybos, socialinėje ar ekologinėje srityse).
EFAP kviečia būsimą ES prezidentūrą ir šalis nares steigti aukštos kvalifikacijos ekspertų grupę iš architektų bei kitų dalyvių. Grupės tikslas būtų formuoti naujovišką Europos miestų plėtros paradigmą, atspindinčią gyvenimo būdo kaitą, suderinančią istorijos, gamtos saugojimą ir šiuolaikinę kūrybą, kontroliuojančią urbanistinę plėtrą ir skatinančią įvairovę, kūrybiškumą.
Taip pat EFAP kviečia ES prezidentūrą didinti visuomenės sąmoningumą per įvairias žiniasklaidos priemones ir remiant edukacines programas.
Europos architektūros politikos forumas EFAP – žinių ir idėjų apie tai, kaip architektūros politika gali prisidėti prie urbanizuotos ar gamtinės aplinkos bei gyvenamosios aplinkos kokybės, platforma.
EFAP darbo tikslas – skleisti žinią apie architektūros ir architektūros politikos svarbą; įtikinti Europos politikos formuotojus leisti architektūrai vaidinti pagrindinę, integruojančią rolę tvarios plėtros procese, privačiuose ir viešuose projektuose.
EAFP skatina kultūrinį diskursą apie architektūros ateitį, skleidžia informaciją apie inovatyvias architektūros, urbanistikos idėjas, atspindinčias besikeičiančias darbo ir gyvenamąją aplinkos charakteristikas (mobilumą, demografiją, visuomenės sutelktumą, įtraukimą į aplinkos formavimą).