Pasak komisijos narių, restauravimas yra sudėtinga veiklos sritis, reikalaujanti ypatingų humanitarių ir techninių mokslų žinių, teorinių ir praktinių įgūdžių. Restauratorius privalo gebėti parinkti ir tiesiogiai taikyti visas kultūros paveldo išsaugojimą užtikrinančias priemones ir gerbti autentišką medžiagą.
Konstatuojama, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose nėra visaverčių restauravimo studijų, o pagrindinė restauratoriaus kvalifikacija šiuo metu yra įgyjama per atestavimą ir stažuotes. Kai kurių VKPK narių teigimu, restauratoriumi Lietuvoje esą galima tapti per porą dienų– išklausius kursus ir gavus licenciją.
Nors Vilniaus dailės akademijoje tapybos, skulptūros, sieninės tapybos, interjero srityse magistrantūros lygmeniu dėstoma restauravimo-konservavimo studijų programa, o Vilniaus universiteto Chemijos fakultete vykdoma bakalauro studijų programa ir jos specializacija –konservavimo-restauravimo chemija, tačiau šios studijos nesuteikia restauratoriaus profesionalo diplomo.
Restauratoriaus profesija neįtraukta į Švietimo ir mokslo ministerijos Studijų ir mokymo programų registrą, restauratoriaus sąvoka nėra apibrėžta valstybės teisės aktuose.
Kadangi restauratoriaus specialybė nereglamentuojama teisės aktų, nesą galimybės nustatyti jų poreikį, ypač nekilnojamojo kultūros paveldo srityje.
Teigiama, kad didesnė atestuotų restauratorių dalis dirba valstybinėse įstaigose– muziejuose, bibliotekose, archyvuose, kurių poreikį lemia ten saugomų kultūros paveldo objektų gausa. Jų darbą nustato ir vertina Restauravimo tarybos.
Ypač daug nerimo paveldosaugininkams kelia Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkymo darbai, paprastai atliekami prižiūrint licencijuotiems architektams, kurių darbas restauruojant paveldo objektą nėra profesionalus.
Vis dėlto šalies kultūros paveldo objektuose leidžiama dirbti specialistams, atestuotiems vadovaujantis kultūros ministro 2005 m. įsakymu, o rezultatai esą akivaizdūs– tvarkomi kultūros paveldo objektai yra rekonstruojami, pritaikomi, nuo to nukenčia vertingosios savybės ir autentiškumas, teigia Valstybinė kultūros paveldo komisija.
Gegužės 28 dieną komisijos posėdyje numatoma priimti sprendimo „Dėl Lietuvos kilnojamojo ir nekilnojamojo kultūros paveldo restauratorių rengimo, mokymo ir kvalifikacinių reikalavimų“ projektą ir teikti Seimui įstatymų pataisas dėl restauratoriaus profesijos apibrėžties. Taip pat siekiama atkreipti Vyriausybės dėmesį į tai, kad Architektūros įstatymo projekte architekto, neturinčio restauratoriaus specializacijos, veiklos sričiai nepagrįstai priskiriama kultūros paveldo apsauga.
Taip pat ketinama prašyti Vyriausybę nustatyti restauratorių poreikį įvairiose kultūros paveldo apsaugos srityse ir priimti strateginius sprendimus dėl restauratoriaus profesijos įteisinimo bei kvalifikacijos užtikrinimo. Norima užtikrinti tikslinių stipendijų skyrimą Lietuvos piliečiams, siekiantiems įgyti restauratoriaus aukštąjį mokslą Europos Sąjungos universitetuose.
Švietimo ir mokslo ministerijai ir Studijų kokybės vertinimo centrui bus siūloma įteisinti restauratoriaus specialybę Mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikatoriuje. Kultūros paveldo departamentui bus rekomenduojama nedelsiant steigti nešališką mokslinę restauracinę tarybą, kuri vertintų restauruojamų kultūros paveldo objektų programas ir projektus, priiminėtų baigiamuosius darbus ir aprobuotų atliktų darbų mokslinę-praktinę ataskaitą. Siūlymų dėl restauravimo specialistų kvalifikacijos bus pateikta ir Kultūros ministerijai.