Architektūros žurnale susižavite nuostabiu statiniu ir pasamdytam architektui išpoškinate: "Noriu lygiai tokio pat." Tiesioginis namų kopijavimas prilygsta vagystei, bet tokie vagišiai bemaž nesugaunami.
Panašu ar kopija?
Profesionalai, įtariantys, kad statinys turi panašumų su anksčiau pastatytu ar kito autoriaus rodytu projektu, vengia įvardyti konkrečius pavyzdžius. Mat norint taip teigti, reikia turėti įrodymų.
O gal tai ne kopijavimas, o sekimas ta pačia mada, tendencijomis, todėl pastatai supanašėja ir primena štampuotas kopijas?
Vis dėlto nesąžiningas kito autoriaus idėjų ar projekto naudojimas architektūroje nėra naujiena.
Architektūros istorikės Jolitos Kančienės teigimu, pastatų kopijavimo atvejų pasitaikydavo dar tarpukariu.
Pastatai yra nebūtinai identiškos kopijos, tačiau panašūs, sekantys kokia nors tendencija, kryptimi.
Provincialumo požymis
Visais laikais buvo sekama, kas statoma Vakarų Europoje. Bažnyčių kopijų vargiai pamatysime. Jos, pasak J.Kančienės, buvo statomos šimtmečiais – keitėsi autoriai, projektai, architektūros stiliai. Tad senųjų šventovių kopijos vargiai įmanomos.
Šiais laikais pasitaiko atvejų, kad užsakovai atsiverčia užsienietišką žurnalą ir, pasikvietę architektą, pirštu duria į nuotrauką sakydami norį lygiai tokio paties namo.
"Taip būna. Vienas žymus architektas pasakojo, kad sykį buvo pakviestas projektuoti gyvenamąjį namą. Užsakovas išsitraukė nuotrauką ir pareiškė, kad nori tokio paties. Nuotraukoje buvo Baltieji rūmai", – juokėsi J.Kančienė. Architektas, pasak J.Kančienės, tokios užduoties atsisakė.
Smulkesniu masteliu kopijavimas, pasak jos, vyksta. "Būna, kad žiūri į naują pastatą, o jis jau kažkur matytas", – pripažino pašnekovė. Jos nuomone, faktiškai autorinių teisių ne itin paisoma.
Unikalių objektų, pavyzdžiui, Eifelio bokšto kopijavimas įvairiose šalyse J.Kančienės nuomone, tai – provincialumo požymis. Jos įsitikinimu, kur kas geriau kurti kažką savo originalaus.
Tiesa, savotišku kopijavimu galima vadinti ir istorinių architektūros stilių savinimąsi.
"Pavyzdžiui, klasicizme ar renesanse buvo labai aiškūs kanonai. Nuo kūrėjų meistriškumo priklausė namo tobulumas, kaip autorius taikė tuos kanonus. Orderiai, atrodo, tie patys, o namai tarpusavyje skiriasi", – vertino pašnekovė.
Pasak jos, visais laikais vyrauja tam tikros architektūrinės mados, tendencijos, statybinės medžiagos. "Dabar populiarus metalas, stiklas. Prieš tai buvo ieškoma įmantresnių formų, dabar grįžtama prie paprastumo", – komentavo J.Kančienė.
Autoryste manipuliuojama
Lietuvos architektų rūmų tarybos narys profesorius Vytautas Dičius tiki, kad architektai kolegų darbus pasisavina retai, tačiau pasitaiko. Kita vertus, jei ir kyla tokių įtarimų, įrodyti pastatų kopijavimą sudėtinga.
Per architektų atestaciją jie turi pateikti savo darbų pavyzdžius. Pasak V.Dičiaus, nutinka, kad prie vieno projekto dirbo keli autoriai, o architektas įrašo tik save vieną. Jo bendraautoris, siekdamas atestato, taip pat nurodo tą patį objektą. Būna ir priešingų atvejų. Kai kas greta savo įrašo jauno kolegos pavardę, kuris prie projektavimo neprisidėjo – taip siekiama gauti atestatą neturint pakankamai darbo patirties.
Idėjų savinimosi pasitaiko ne tik realizuotuose pastatuose, bet ir įvairiuose konkursuose.
"Tokių atvejų ir pats atsimenu", – teigė garbaus amžiaus architektas. Sovietmečiu dideliuose projektavimo institutuose būdavo nutikimų, kad dirbami viename pastate vieni nuo kitų nužiūrėdavo kuriamus projektus ir pateikdavo juos kaip savo. Kai kurie laimėdavo pirmą vietą pasinaudoję svetimu įdirbiu.
"Aišku, paties architekto reikalas ginti save – tam yra teismai", – kalbėjo V.Dičius, bet konkrečių atvejų, kad pastatų autoriai kovotų dėl autorystės teisme, jis neprisiminė. Tiesa buvo atvejų, kai architektų veiksmai buvo svarstomi Architektų sąjungos sudarytoje etikos komisijoje. Ši komisija gali inicijuoti architekto atestato galiojimo sustabdymą.
Statinius perdaro kaip nori
"Aktualiausia architektams yra tai, kad jie turi autorines teises tik į projektą. Jei namas pastatytas, projekto autorius nebeturi jokių teisių. Kiti autoriai statinį gali keisti ar visai nugriauti. Tačiau taisyti kito architekto statinį yra neetiška", – įsitikinęs V.Dičius.
Išimtiniais atvejais autoriaus projektas gali būti apsaugotas ir po realizacijos, jei taip yra įrašyta užsakovo ir architekto sutartyje, bet užsakovai dažniausiai nesuinteresuoti įrašyti į sutartį tokią sąlygą.
Jauni architektai ar šios profesijos siekiantys studentai, yra pastebėjęs V.Dičius, mėgsta skolintis idėjas iš užsienio leidinių, bet tai atsekti ir įrodyti yra sunku. Jis pats, dėstydamas universitete, yra susidūręs su keliais tokiais akivaizdžiais atvejais.
Valdovų rūmų atkūrimas sostinėje, profesoriaus nuomone, taip pat yra tam tikras kopijavimas, nes panaudojamos anuomečių architektų idėjos.
Kopijuoti, pasak architekto, lengviau, nei sukurti kažką originalaus savo. Tai gali būti daroma ir nematant projekto, o tik galutinį rezultatą – fasadus.
"Paimama idėja, estetinis vaizdas. Pastato autoriaus filosofijos kopijuojantieji nė nežino ir nesupranta", – ironizavo V.Dičius.
Pasaulyje yra garsių architektų, kurių kūryba inspiravo naujus stilius. Pasekėjai mėgino kurti kažką panašaus, bet pirmtakų nepranoko. Pavyzdžiui, architektūros korifėjai Frankas Lloydas Wrightas, Ludwigas Miesas van der Rohe pasėjo daugybę minčių, bet, V.Dičiaus nuomone, neatsirado tokių, kurie jas pritaikytų geriau nei patys šie autoriai.
"Panašių pastatų tūkstančiai, bet jie nėra identiški ir toli gražu neprilygsta originalams. Kuo toliau, tuo vulgariau viskas atrodo", – apgailestavo pašnekovas.
Apskritai, profesoriaus teigimu, architektūra visame pasaulyje šiuo metu yra kūrybiškai išsisėmusi, atsidūrusi aklavietėje. Tai pripažįsta kai kurie žymūs Europos architektai. "Taip, kaip dirbau, – nesinori, o kaip toliau statyti – nebežinau", – girdėtą kolegos mintį perteikė V.Dičius.
Profesoriaus nuomone, daugybė architektų dirba neturėdami jokio filosofinio pagrindo, be idėjos, viso labo seka madomis. Architektūra turėtų būti menas, tačiau, pripažino pašnekovas, anaiptol ne visus statinius galima laikyti menu.
Gerda Leonavičienė, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) generalinio direktoriaus pavaduotoja:
Architektai savo autorystės teises gina individualiai. Mes neatstovaujame architektūros kūrinių autoriams. Yra Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Jame numatyta, kad architektūros kūriniai yra autorių teisių objektai, lygiai taip, kaip mokslo, dramos, muzikos, dailės ir kiti kūriniai. LATGA-A yra kolektyvinio administravimo asociacija. Autoriai patiki jai šią funkciją, bet pastatų autoriams organizacija neatstovauja. Jei architektas sužino, kad jo kūrinį kažkas nukopijavo ar pasisavino autorystę, jis pirmiausia turėtų surašyti pretenziją. Jei nepavyksta susitarti taikiai, teisybės galima ieškoti teisme. Ginti architektūros kūrinius yra tam tikra specifika, nes yra apribojimų. Architektūros kūrinio savininkas, neklausdamas autoriaus leidimo, gali keisti statinį, jei tai daroma dėl techninių priežasčių ar praktinio naudojimo. Pavyzdžiui, įstiklinti balkonus. Kalbant apie projektinę stadiją, žinoma, kad autorystės įrodinėjimas architektūroje būtų sudėtingas kaip ir kitose srityse. Eifelio bokštas taip drąsiai kopijuojamas, nes yra suėjęs vadinamasis autorių teisių terminas. Tai visas autoriaus gyvenimas ir 70 metų po mirties. Priešingu atveju kopijavimas neturint autoriaus ar jo teisių paveldėtojų leidimo, yra neteisėtas. Kitas klausimas, kaip architektūros autorių teisės yra įgyvendinamos.
VERETA RUPEIKAITĖ