2008 m. XI Venecijos architektūros bienalės kuratorius, architektūros kritikas Aaronas Betsky pastebėjo tendenciją, kad vis dažniau architektūra suvokiama ekonomikos terminais, matuojama kvadratiniais metrais ir vertinama pagal „ekonominę klasę“. Tai verčia architektus kurti ne architektūrą, o tik pastatus, kurie ilgainiui tampa pačios architektūros antkapiniais paminklais. Kritikas siūlo nepamiršti, kad architektūra – ne tik pastatas, bet viskas, kas vyksta jo viduje ir išorėje, kas apie jį kalbama, ką jis pristato. Jauna Prancūzijos ir Brazilijos architektų komanda „Triptyque“, atrodo, suprato ši ų kuratoria us žodžių prasmę.

1997 m. Paryžiaus Vaizduojamojo meno mokykla (École Paris-La-Seine) tapo savotiška rampa, nuo kurios pakilo ir kurioje susitiko iš Brazilijos kilusi Carolina Bueno ir vietos bendramoksliai Gregas Bousquet, Guillaume’as Sibaud ir Olivier Raffaëlli. Keturių absolventų grupė 2000 m. savo studijų mieste įkūrė kūrybinę architektų dirbtuvę „Triptyque“. Po metus užsitęsusio pradinio periodo būrys emigravo į Braziliją – Rio de Žaneirą, dar po metų apsistojo sostinėje – San Paulo mieste. Iki šiol, per daug nesureikšmindami nė vieno iš minėtų miestų, „Triptyque“ sėkmingai balansuoja tarp dviejų žemynų.

 

Visi „Triptyque“ sukurti meno objektai (vien tik į architektūros sąvoką šios bendrovės darbus būtų sunku įterpti) tarsi sujungti iš kelių dalių: pagrindą sudaro kiekvieno autoriaus idėjos, individualūs gebėjimai, principai ir kompetencija. Dirbant visos dalys tarsi sumetamos į vieną katilą ir taip išgaunama kūrinio koncepcija. Tokių įvairialypių pajėgų rezultatas ir yra „Triptyque“ architektūra.

 

Dešimties metų darbo patirtis šiam ketvertui padėjo atrasti unikalią architektūrinę kalbą, neįsivaizduojamą be tokių sričių kaip dizainas, urbanistika, dailė ir multimedijų įtakos. Ir visai nenuostabu, kad ant šios bendrovės platformų pradėti savitą architektūrinę kalbą plėtojantys darbai „jaučia“ įtampą bei konfrontaciją ir nuolat persekiojami akademinių paradigmų.

 

Tarp Paryžiaus ir San Paulo sėkminga veikla užsiimanti komanda 2008 m. buvo apdovanota reikšmingiausiu Prancūzijos jaunųjų architektų NAJA pagrindiniu prizu (prestižiniu įvardijamas konkursas organizuojamas siekiant atrasti naujuosius Prancūzijos architektūros talentus). Tais pačiais metais „Triptyque“ sudalyvavo Venecijos bienalėje, kur pristatė 2008 m. įgyvendintą projektą „Harmonia 57“. Būtent šis projektas nustebino tikrai daug mačiusią įspūdžiais ir netikėtumais nepaliaujamai maitinamą publiką. Net ir praėjus keleriems metams po įgyvendinimo, „Harmonia 57“ – keistasis „Triptyque“ padaras – dėmesio stoka nesiskundžia.

Kadaise žodis žalias reiškė spalvą. Tokio apibūdinimo sulaukdavo ir nesubrendęs, nesunokęs, neapdirbtas ir nepatyręs egzempliorius. Tačiau visai neseniai žodis žalias įgavo naują reikšmę, pavidalą ir prasmę. Maža to, kai kam šis „žalumas“ virto gyvenimo būdu, o kitiems atvėrė naujų pelningo verslo nišų. Taigi, galima teigti, kad atsirado nauja žmonių grupė, kasta, kurios gyvenimas nusidažė žaliai. Maisto produktai, drabužiai, kosmetika, transporto priemonės... Ne išimtis – ir architektūra. Visa tai pasaulyje tapo šio gamtai naudingo žaidimo dalyviais.

 

„Žaliojo“ stiliaus architektūra jau nestebina didžiųjų miestų, dabar net mažiausia krautuvė stengiasi kultivuoti naujovišką madą ir kaip nors sužaliuoti. Kad ir tiesiogine to žodžio prasme – apželdinusi savo buveinių fasadus. Tačiau išvysti tokį sprendimą išsidriekusiame San Paulo mieste, Brazilijos sostinėje, kur nuo seno egzistavo neatskiriama betono ir augalų samplaika, nesitikėjo niekas. Išsikerojusios žolės, šienaujamos gerokai rečiau nei reikėtų, jau seniai užgožė judriausius šalies greitkelius. Šiems kraštams būdingos dažnos liūtys ir audros maitina gyvybingus vynmedžius, jie kerojasi, plečiasi ir dėl tuščio sienos lopinėlio nepaliaujamai konkuruoja su grafičių piešėjais (San Paulas visame pasaulyje garsėja savo grafičiais). Negana to, teigiama, kad šiame mieste net kiekviename šaligatvio tarpelyje veša žolių kupstas. Toks dabartinis buvusio kavos plantacijų centro San Paulo kraštovaizdis nesutrukdė „Triptyque“ sukurti augalais apaugusį pastatą. Ir patikėkit – jam šiame piktžolių mieste niveliacija tikrai negresia.

 

Pastatas „Harmonia“ kažkodėl primena pagyvenusią ponią (tetą), turinčią išorinę odą, kuri nuolat mainosi, kvėpuoja, o kartkartėmis apsipila prakaitu. Betoninės sienos yra tarsi su poromis, iš kurių veržiasi drugelius viliojantys augalai (visoms tetoms patinka gėlės!). Tačiau bendrą vaizdą aštrina fasadus gaubiančių vamzdžių kompozicija ir vertikalūs grubaus medžio paklotai, kurių idėjos artimesnės Pietų Amerikos brutalizmui nei šiuo metu itin madingai ekoarchitektūrai.

2007 m. pradėta projektuoti, 2008 m. užbaigta tris aukštus siekianti „Harmonia 57“ (plotas – 500 kv. m) išaugo vakarinėje San Paulo dalyje, Vila Madalenos rajone. Vila Madalena dar nuo 1970 m. buvo gerai žinoma kaip bohemiška citadelė, kai studentai, neturėdami pakankamai lėšų, apsistojo būtent čia, San Paulo universiteto pašonėje. Tačiau per pastaruosius kelerius metus buvęs nuošalus rajonas atsigavo. Gerokai pašokus nekilnojamojo turto kainoms, greitu laiku jis tapo prestižiniu kvartalu.

 

„Triptyque“ architektų nuomone, Vila Madalena suformavo itin tvirtą tapatybę. Šios vietovės pranašumus iš karto pastebėjo ir greitai „užvaldė“ meniški, alternatyvūs ir kūrybingi žmonės. Atsirado didelė barų, naktinių klubų, studijų ir įvairių meno galerijų koncentracija. Taigi naujuoju biurų pastato projektu „Triptyque“ architektai siekė atspindėti šio rajono charakterį ir polinkį individualiai meniškai išreikšti save. Gana neutrali, pilka, grubi, formuota ir deformuota „Harmonia 57“ paprasta, bet neprasta: ją sudaro du masyvūs, asimetriški, augalais apaugę pastatai – vienas stovi ant polių, o kitas pastatytas ant žemės. Visus tris aukštus jungia metaliniai pėsčiųjų tiltai arba atviros laiptinės. Pastatą užbaigia, tiksliau – vainikuoja, dar vienas netvarkingą paukščių gūžtą primenantis kubas – mažas įspūdingus miesto vaizdus atveriantis stebėjimo kambarys. Tarp dviejų blokų suformuota atvira aikštelė, veikianti kaip susitikimams skirta erdvė. Visuose aukštuose įrengtos terasos, pastatui suteikiančios žaismingumo, o vidaus erdvėms – aiškumo. Įvairiuose sienos lygmenyse išmėtyti vitrininiai langai atrodo kaip iš skirtingų pozicijų miestą stebinčios keisto padaro akys. Į gatvės pusę nuo grindų iki lubų esantis stiklinis fasadas patiria gausius šviesos potvynius. Siekiant apsaugoti interjerą nuo gatvės ir saulės poveikio, iš tvarių eukaliptų – labai greitai užaugančių visžalių medžių, buvo sukurtos keturkampės fasadinės žaliuzės (brise-soleils), kurias galima valdyti ir nuotoliniu būdu. Ant žemės pagrindo esantis siauras metalinis barjeras suteikia prieigą prie požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, kuri lyg iš tamsos išnyrančios pabaisos bedantė burna praryja įvažiuojančius automobilius.

 

Tačiau esminė „Harmonia 57“ ypatybė yra ta, kad, pasitelkdami žemųjų technologijų (lowtech) įrenginius, architektai išplėtojo ekstensyvią sistemą, skirtą antrą kartą lietaus ir įprastam vandeniui naudoti. Taip pat pasinaudojo galimybe apželdinti stogą ir fasadą. Pastatą sudarantys augalai atlieka kelias funkcijas: sugeria anglies dvideginį ir išlaisvina deguonį, drėkina išdžiūvusį miesto orą, pagerina vidinį pastato klimatą (vėdina). Taip suteikiama galimybė išvengti kondicionierių.

 

Pagrindinė stogo užduotis – rinkti lietaus vandenį. Net 50 proc. lietaus vandens, nukritusio ant namo, surenkama. Didingas mechanizmas, naudojantis lietaus ir dirvožemio vandenį, sudaro sudėtingą sistemą, kur vanduo apdorojamas ir naudojamas dar kartą. Ši ekosistema – daugiafunkcė visata, sudaryta iš kelių sujungtų mechanizmų (pati sistema suformuota „gyventojos“ viduje): lietaus vanduo srūva į tris cilindrinius bakus, kurie veikia kaip cisternos ir filtrai. Iš ten jis teka į didesnį rezervuarą ir pagaliau pumpuojamas iki stogo viršaus. Nors taip perdirbtas vanduo gerti netinkamas, jis naudojamas drėkinimo sistemose, tualetui ir buitinėms patalpoms valyti. Sukauptas vanduo išvalomas ir laikomas požeminėse cisternose.

 

Vykstant drėkinimo procesams, vanduo juda kalkių spalvos vamzdžiais, prikabintais prie išorinių pastato sienų. Vanduo varomas elektriniais siurbliais (saulės energijos alternatyva šiam pastatui pasirodė per brangi). Vamzdžiai baigiasi purkštuvo galvutėmis. Jos periodiškai skleidžia miglos sluoksnį, kuris drėkina (kartu ir tręšia organinėmis trąšomis) gausų augalijos sluoksnį. Visa ši vamzdynų visuma – tarytum pastato žarnos, kuriant gyvą organizmą išverstos į kitą pusę.

 

„Harmonia 57“ įvaizdį formuoja ne tik „vamzdinė kraujotakos sistema“, bet ir nuolat besikeičianti žalia oda. Storas ir poringas betonines sienas dengia sodrių augalų sluoksnis. Renkantis augalus, buvo atsižvelgta į specialias aplinkybes. Dauguma augalų yra epifitai (Epiphytes). Tai paprastai ant kalnų Atlanto vandenyno atogrąžų miškuose (kur klimatas panašus į Brazilijos) augančių augalų rūšis. Natūralioje aplinkoje šie augalai auga ant medžių šakų arba uolų. Jų šaknys išsiraizgo ant paviršiaus. Drėgmę jie gauna iš oro, o mitybines medžiagas – iš dulkių, susirenkančių lapų skrotelėje. Architektų tikslas buvo sukurti ekosistemą, tam tikrą augalų derinį, kad jie vienas kitam padėtų egzistuoti.

 

Trijų aukštų pastatas daigina rūpestingai suredaguotą gėlių mozaiką: paparčių, vynmedžių, įvairių žolių... Vieni augalai sudaro šešėlį (taip sumažina per didelius šilumos efektus), kiti šliaužia pastato paviršiumi ir „supila“ trąšų pylimą kitiems augalams, treti skatina drėgmės išlaikymą ir gerokai pagerina izoliaciją nuo išorinio triukšmo. Nuolat aplink pastatą besisukiojantys drugeliai ir paukščiai apvaisina augalus.

Interjero erdvės buvo formuojamos siekiant sutalpinti 3–6 nedidelio ploto biurus ar studijas. Siekdami sukurti akivaizdų kontrastų žaidimą tarp grublėto cementinio eksterjero, architektai parinko baltą vidaus patalpų spalvą. „Harmonia 57“ neišvengė ir kičo prieskonių (kita vertus, juk reikėjo kaip nors pasipuošti) – kai kuriuos grindų plotus buvo nuspręsta padengti sintetine grindų danga „Astroturf“, kuri imituoja žaliuojančią žolę. Įrengtose drabužinėse ieškota darnos su išore – pačios drabužinės padarytos iš neapdirbtos medienos, o drabužiai kabinami tiesiog ant drėkinimo vamzdžių.

„Harmonia 57“, kaip Prancūzijos paviljono dalis, 2008 m. buvo pristatyta XI Venecijos architektūros bienalėje (Out There. Architecture Beyond Building, liet. „Tenai: architektūra anapus statinių“). Parodos kuratorius amerikiečių kilmės architektūros kritikas A. Betsky išreiškė susirūpinimą dėl per mažo statinių, kurie leistų žmogui patogiai jaustis šiuolaikiniame pasaulyje, skaičiaus: „Mes turime būti pasiruošę panaudoti visas formas, tipus, vaizdinius ir metodus, kad suprastume, kurtume ir valdytume nuolat besikeičiančią mus supančią aplinką. Meno, interjero, kraštovaizdžio dizaino, žiniasklaidos projekcijų ar literatūros sritys – tai erdvės, kuriose galime rasti potencialių sprendimų. Mes negalime leisti, kad statiniai virstų architektūros kapinėmis, turime stengtis kurti tokią architektūrą, kuri padėtų atrasti mus supančią aplinką ir su ja susitapatinti.“

 

„Triptyque“ komanda savąją „Harmonia 57“ pristatė kaip pastatą, kuris plačiai atvertas, o dėl sąveikos su gamta praeiviams suteikia pasitenkinimo jausmą. Tai nėra architektūra, kuri ilgainiui išsigimsta. Labiau tikėtina, kad ji augs, plėtosis ir kasmet taps vis vešlesnė ir „žalesnė“. Tačiau architektai vis tiek bodisi priklausomybės nuo visuotinės „žalumo“ manijos: „Užuot vertindami save kaip ekologiškai švarius esame labiau suinteresuoti laisvės tyrinėjimais. Ši laisvė į San Paulo miestą atvyksta su statybomis ir vis dar auga.“ Turėdami patirties ir išmanydami situaciją Europoje, architektai įžvelgia tam tikrų San Paulo pranašumų: „Paryžiuje daugiausia dėmesio skiriama atstatymui ir restauracijai; o čia galimybės neribotos.“

„Harmonia 57“ sudėtingą konstrukcinę „gimnastiką“ galima nesunkiai palyginti su Pompidou centru Paryžiuje (arch. Richardas Rogersas ir Renzo Piano, 1971–1977), kur visus pastato „vidurius“ (liftus, vėdinimo ir elektros sistemas), pasitelkdami spalvų simboliką, architektai linksmai ir atvirai eksponuoja ant rytinio fasado. Panašų spendimą 1977 m. pasirinko ir Normanas Fosteris, kai, projektuodamas „Sainsbury’s“ centrą (Nortvičas, Didžioji Britanija), komunalinių paslaugų – kanalizacijos, šildymo ir vėdinimo – sistemas pavertė išraiškingomis, ekspresyviomis formomis.

 

2008 m. San Paule išaugo dar vienas „Triptyque“ tvarinys – „Pipe Light“. Tai pavyzdys, kad naudojant įprastas priemones galima sukurti ką nors nepaprasta. Ar gali būti kas nors paprasčiau nei pliki metaliniai vamzdžiai? Ne vienam, pirmą kartą išvydusiam šį pastatą, pasirodė, kad „Pipe Light“ – viso labo trimatė vizualizacija. Nesuklyskite, šis namas tikrai egzistuoja!

 

Pati pastato idėja paprasta ir primityvi: užuot laidus, kaip įprasta, paslėpę sienoje, architektai nusprendė pasielgti priešingai – juos eksponuoti. Vamzdžiai, kuriuose buvo išvedžioti elektros laidai, ir yra svarbiausias puošybos elementas.

 

Šio pastato įkvėpimo šaltiniu tapo visa ką užgožiančio augalo morfologija. Kitaip nei jį įkvėpęs objektas, gyvenantis dėl fotosintezės, „Pipe Light“ maitinamas nakties šviesa. Tokia pastato raiška išprovokavo diskusiją apie funkcionalumą, estetiką ir meno vertę. Ilgainiui keistąjį namą imta traktuoti kaip savotišką tiltą, kurio vienoje pusėje atsidūrė menas, kitoje – dizainas ir architektūra.

 

Iš pradžių pastatas buvo nudažytas atšiauriai juoda spalva. Prie sienų prijungus sidabrinio atspalvio metalinius vamzdžius, susidarė užburiantis, net dramatiškas kontrastas. Vamzdžiai, sudarantys lygiagrečias eiles, kurių viduje – elektros laidai, pasibaigia skirstymo dėžėmis ir išsišakoja į lempų poras. Tokie „apnuoginti“ vamzdžiai gaubia visą namą – tiek išorę, tiek ir vidų. Vamzdžiai lyg laukinės vynuogės įsiveržė į pastato gyvenimą ir tapo neatsiejama jo dalimi. Šio neįprasto projekto rėmėjas ir savininkas – Housseinas Jarouche’as, baldų ir aksesuarų parduotuvės „Micasa“ valdytojas.

2004 m. San Paule pagal „Triptyque“ parengtą projektą buvo pastatytas dar vienas pastatas – „Micasa“. Jis įkūnijo architektų norą sukurti hibridinę erdvę, kuri paskatintų kūrybinius mainus tarp pastato ir jo apylinkių: judrios Estados Unidos gatvės, posūkio ir keistai nuaugusio medžio.

 

Pagal sumanymą ši neįprastus regimuosius žaidimus kurianti erdvė turėjo sužadinti žiūrovais tapusių praeivių smalsumą. Norint tai įgyvendinti, buvo nuspręsta esminę pastato konstrukciją padalyti į du atskirus blokus. Pirmą pagrindinį sudaro trijų aukštų blokas, kuriame buvo įkurdinta gyvenamoji erdvė ir parduotuvė. Antrasis blokas daug mažesnis. Jame įrengtas tik įėjimas į pastatą – monumentalios, pusę tonos sveriančios ir hidrauline sistema valdomos durys. Naktį, kai durys uždaromos, jos tarsi dingsta ir grąžina kubui jo pirminę formą.

 

Antras architektų ketinimas buvo padaryti taip, kad pagrindinis pastatą sudarantis elementas atrodytų kaip juodos spalvos uola, sudaryta iš mažų kvarco dalių. „Uolos“ centrą buvo nuspręsta užpildyti baltu kaip pienas pusiau skaidraus stiklo fasadu. Todėl pastato viduje esantys žmonės ir daiktai einantiesiems gatve atrodo lyg šešėlių teatro aktoriai. „Micasa“ vertinama kaip viską matanti (ir norinti būti pastebėta) miesto akis, mainais miestiečiams dovanojanti nepakartojamą kūrinį.

Verslininką H. Jarouche’ą turbūt būtų galima pavadinti entuziastingiausiu „Triptyque“ gerbėju. 2006 m. rugsėjį buvo sukurtas ištaigingų apartamentų interjeras, pavadintas „Houssein“. Jis išsiskiria aplink visą erdvę besivyniojančia knygų lentyna. San Paulo mieste įrengtą prabangų būstą menininkė (kaip ir „Triptyque“, savo veiklą plėtojanti tarp Paryžiaus ir Rio de Žaneiro) Dominique Gonzales Foester apibrėžė kaip atogrąžų identitetą, kaip „tai, kas organiška, intensyvu, jutimiška, augališka, pulsuoja, nebrandu ir nekontroliuojama“.

 

Projektas „Houssein“ įgyvendino visuotinio dizaino idėjas – tai visiškai meninis projektas. Čia viskas, pradedant pačiu planu ir baigiant virtuviniais čiaupais, – ypatinga. 300 kv. m butas buvo suplanuotas kaip didelė galerija su išsirikiuotais kambariais (be griežtos funkcijos). Siekiant vientisumo, buto struktūra buvo atverta maksimaliai.

 

H. Jarouche’ui priklausančiame būste susidūrė kategoriškai vertinami elementai, tad atsirado poetiška konversija. Pavyzdžiui, išraiškingos, apdorotos, įvairių atspalvių, iš nevienodų dalių sudarytos medinės grindys sugretinamos su balta, lakuota ir gana manieringa knygų lentyna. Tokia elementų priešprieša sukūrė aštrų kontrastą tarp to, kas neišbaigta, ir to, kas nenatūralu. Taip pat buvo išgauta ir vizualinė priešprieša tarp virtuvėje vyraujančio betono ir blizgių nerūdijančiojo plieno elementų (išdėstytų ant spintelių stalčių ir durų).

 

Nors šie apartamentai gali pasiūlyti įvairių reginių, atsitiktinių epizodų ir judėjimo laisvės įvairovę, pirmuoju smuiku šiame projekte vis tiek groja knygų lentyna – gana masyvi (bet ir labai dinamiška) struktūra, apimanti formalų buto branduolį. Lentyna įrengta kiekviename kambaryje – ji suformuoja net įėjimą į butą.

 

Nors architektai siekė neskaidyti būsto erdvės, galerijoje lengvai pastebimos aiškios zonos: drabužinė, vonia, virtuvė, miegoti skirta vieta. Visoms joms būdingos minimalistinės formos. Apartamentai apstatyti baldais, kuriuos architektai su būsto šeimininku rinkosi iš tarptautinių kolekcijų.

Radikaliais pokyčiais besimėgaujantis San Paulas 2007 m. gavo dar vieną „Triptyque“ dovaną – reklamos agentūrai „Loducca“ priklausantį pastatą „Jardins“. Dislokuotas sename rajone, greta intensyviu eismu išsiskiriančios gatvės, pastatas pasirodo kaip galinga organinė šio atogrąžų miesto „inkarnacija“, kariaujanti su dviem agresoriais: triukšmu ir saule. Nuo gatvės sklindantys garsai išties baugina. Turbūt ne veltui jie susilaukė palyginimo su atonal – kontraversiškai vertinamu Vokietijos kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno „sraigtasparnių kvartetu“. „Štai kodėl apsauginis skydelis nuo saulės – tradicinis atogrąžų architektūros elementas – tapo šio projekto esminiu akcentu“, – teigė „Triptyque“ architektai.

 

Sunkiai įmanomas artumas tarp pastato ir triukšmingos gatvės lėmė deformuotų fasadų atsiradimą: organiška fasadinių žaliuzių (brise- soleil) membrana išlankstyta atsižvelgiant į dinamišką aplinką. Žaliuzių sistema apsaugo pastatą nuo saulės ir suteikia galimybę skleistis dviem kontrastingiems reiškiniams: esantiesiems viduje suteikiama galimybė stebėti aplinką, o esančiųjų anapus pastato žvilgsniai „mandagiai“ filtruojami.

 

Pastatas žiūri į miestą ir subtiliai, sluoksnis po sluoksnio, atskleidžia savo interjerą. O galinis fasadas, jį dengiantis dvigubas neskaidrus stiklas, jungdamas vidaus ir išorės ertmes, kuria intriguojančius vizualinius žaidimus tarp „publikos“ ir privačių pastato naudotojų.

 

Tris pastato aukštus jungia vertikalus elementas – betoniniai laiptai. Be to, visas vidines erdves, pradedant automobilių stovėjimo aikštele ir baigiant soliariumu, vienija išlenkta pastato geometrija.

2009 m. pradėtas statyti 2 778 kv. m ploto daugiabutis. Ir vėl San Paule, ir vėl – Vila Madalenos rajone. Vienuolika visiškai skirtingų butų buvo iš karto parduoti. Kiekvienas jų buvo tarsi pritaikytas individualiam naudotojui. Šio projekto sėkmę „Triptyque“ architektė C. Bueno paaiškino taip: „Daug metų architektūra San Paule stovėjo vienoje vietoje, todėl dabar žmonės pasiruošę iš tikrųjų naujiems dalykams. Iš tiesų tikėtina, kad brazilai pavargo nuo nesibaigiančios baltos architektūros apraiškų, todėl jauni menininkai be jokių skrupulų nusigręžia nuo ideologinio modernistų Oscaro Niemeyerio ir Linos Bo Bardi paveldo. Dabar žmonių požiūris kitoks nei prieš 50 metų. Galbūt jie jaučiasi truputį drąsiau ir yra nusiteikę permainoms.“

 

• • • Jie nesuteikė sau malonumo kurdami pamokslaujančius manifestus, jie pasinaudojo teise neviešinti savo asmeninio gyvenimo. Bandydami sušvelninti kultūrinius skirtumus ir panaikinti apribojimus, kurie įgaunami studijuojant, pasinaudodami švelniai išreikštu sąmoju, „Triptyque“ architektai atspindi esamąjį laiką. Tokį, kokį mato. Jų darbų apžvalga leido dar kartą pamatyti ir suvokti pinkles, su kuriomis žmogus susiduria ir kurias pats sau spendžia. Jie suteikė formą norui stebėti aplinką ir pagražintoje terpėje, retušavę tam tikrus aspektus, leido būti stebimiems kitų. Pagaliau „Triptyque“ komanda, taip, kaip kažkada R. Piano ir R. Rogersas, Paryžiui ir visam pasauliui padovanoję Pompidou centrą – džiaugsmingą mechanizmą, nuo dėmesio epicentro nutolusiai Brazilijai įteikė keistą dovaną – „Harmonia 57“. O šiam pastatui parodytas visuomenės dėmesys tapo savotišku įrodymu, kad visi laukia permainų ir
yra joms pasirengę.