Olandų kultūra unikali. Žinoma, tai galima pasakyti apie kiekvieną šalį. Tačiau būtent Olandija yra viena iš nedaugelio, turinti tiek daug vidinių prieštaravimų. Olandai siekia būti modernūs ir progresyvūs, tačiau kaip niekas kitas puoselėja tradicijas ir ilgainiui susiformavusias vertybes.

 

Olandijai, kitaip nei visoms kitoms Europos valstybėms, prieš pradedant statytis būstus, reikėjo dar pakovoti dėl vietos ant žemės – tiesiogine to žodžio prasme. Jie turėjo fiziškai iškelti žemę iš jūros savo valstybei sukurti. Todėl dar iki šiol gyvas toks olandiškas posakis: „Dievas sukūrė Žemę, o olandai – Olandiją.“

Galinti didžiuotis vienu didžiausių pasaulyje uostu, viena tankiausiai apgyvendintų šalių Europoje – Olandija – kadaise buvo viena atokiausių ir menkiausiai išsivysčiusių Šventosios Romos imperijos sričių. Net pats jos pavadinimas Holt-land („Pelkių šalis“) rodė, kad čia plytėjo pelkėtos dykvietės. Tai buvo pati žemiausia iš visų žemumų šalis – Nederlanden. Tarp smėlio salų žiedo nuo jūros pusės ir tarp tvirtosios žemės (lot. terra firma) sausumos pusėje ne mažiau nei du trečdaliai šalies paviršiaus buvo žemiau jūros lygio. Tai daugiausia dumblinos žemumos, druskožemiai, užliejami upių slėniai, sūroko vandens ežerai ir klastingos seklumos (wadden). Dažniausiai čia buvo keliaujama valtimis, tik žiemą, kai negilūs vandenys užšaldavo, ledo paviršiumi nuvingiuodavo provėžos.

 

Bėgant amžiams olandai iš jūros atsikariavo sausumos plotus. Reino delta buvo labiausiai nesusiformavusi ir paslankiausia Europos reljefo dalis. Ji susidarė per kelis tūkstančius metų nuo paskutinio apledėjimo, veikiama trijų upių, vakarinių vėjų ir jūros potvynių. Todėl ji nuolat keitėsi ir judėjo.

 

Maždaug prieš du tūkstančius metų pradėtos pilti dirbtinės kalvos. Prasidėjus potvyniams žmonėms jos tapdavo savotišku gelbėjimosi ratu. Praėjus tam tikram laikui, ant jūros pakrantės pasirodė užtvankų. Žodis dam („užtvanka“) įeina į daugelio miestų pavadinimus (Amsterdamas, Roterdamas, Zandamas ir t. t.). Visa šalis tarsi turi savo kraujotakos sistemą.

 

Žemės įdirbimas, melioravimas buvo senas ir nuolat tobulinamas vietos gyventojų užsiėmimas. Olandijai būdingos dirbtinės kalvos (terpen), ant jų buvo galima saugiai statyti namus nebijant, kad jie nukentės nuo potvynių vandens. Seniausi pylimai, skirti apsisaugoti nuo kylančio jūros vandens (zeewering) supilti VIII– IX amžiuje. Patobulinus šliuzus, XI a. imta statyti upių pylimus. Visi šie statiniai buvo susieti su sudėtinga drenažo sistema, kurios technologija pradėta taikyti 1150 metais. Reikėjo supilti pylimus, tarp giliai į minkštą gruntą sukaltų kuolų pripilti žvyro ir akmenų, paskui užsėti specialia žole, kad jos šaknys sutvirtintų žemę. Į taip atitvertą sklypą buvo prileidžiama gėlo vandens ir laikoma dešimt ar penkiolika metų. Vanduo išplaudavo druskas, tada teritoriją vėl nusausindavo. Ir tik po ilgų sunkaus darbo metų dosnusis aliuvinis dirvožemis atsilygindavo statytojams. Tokie sklypai garsėjo derliumi, vešli žolė maitino avis ir galvijus. Ūkių produkcijos užtekdavo ne tik vietos gyventojams, bet ir eksportui į gretimus miestus.

 

Tačiau kad ir kaip buvo stengtasi, potvyniai pagal savo įnorius koregavo žmonių gyvenimus. Aštuoni šimtai metų atkaklios kovos su stichija negalėjo nepaveikti ir žmonių būdo. Kai kurie istorikai linkę manyti, kad tai buvo lemiamas
olandų charakterio formavimo veiksnys.

Kadangi Olandija yra istorinis Nyderlandų regionas, istorinė valstybė, kalbant apie jos nacionalinių namų ypatumus, sankirtų su gretimomis sritimis sunku išvengti. Šio regiono gyvenamųjų namų tyrinėjimai prasidėjo palyginti anksti – XIX amžiuje. Dauguma mokslininkų visus vyravusius namų tipus sieja su žemės ūkio raidos istorija. Nyderlandai laikyti derlingiausia Vakarų Europos agrarine zona, kurioje gyveno pasiturinti kaimų bendruomenė. Ekonominiai pokyčiai paskatino Olandijos valstiečius verstis gyvulininkyste. Valstiečiai Nyderlanduose buvo ir verslininkai, jie sugebėjo pasinaudoti ne tik kiekviena galimybe padidinti derlingumą, bet ir ieškojo naujų žemės ūkio produkcijos realizavimo rinkų. Nusausintose vietovėse svarbiausia žemės ūkio kultūra buvo pašariniai augalai, reikalingi plėtojant gyvulininkystę, be to, išaugo ir pieno produktų poreikis.

 

Mokslininkai sutinka, kad visuose Nyderlanduose, taip pat ir Belgijos teritorijoje, egzistavo trys gyvenamųjų namų tipai: ūkiškasis namas (hallehuis), fryzų namas (gulfhuvs) ir keltiškasis namas (dwarshuis arba langgevelhoeve). Skirtingų tipų namuose buvo kitaip suplanuotos vidaus erdvės, kitaip konstruojamos gyvenamosios ir ūkinės patalpos. Remiantis naujausiais archeologų tyrimų rezultatais, galima teigti, kad nuo senų laikų egzistavo skirtumai tarp šiaurinės, vidurinės ir pakrantės gyvenamosios zonos statybų.

 

Mediena, kaip statybinė medžiaga, šiame regione sulaukė daugiausia dėmesio. Nyderlandų šiaurinėje dalyje rasta pastatų liekanų (iš vertikalių rąstų), datuojamų 2500–2000 m. pr. Kr. Nors didžiąją dominavusių pastatų dalį sudarė vertikalūs rentiniai, aptinkama ir horizontalių statinių pėdsakų. Tačiau miško stoka lėmė ankstyvą perėjimą prie karkasinės technikos. O nuo Lateno kultūros periodo (V–I a. pr. Kr.) aptinkama ir fachverko konstrukcijų.

Maždaug nuo XII a. Pietų Olandijoje, o nuo XVI a. ir kitur išplito ūkiškasis namų tipas (hallehuis). Labiau atsilikusiuose šalies rajonuose (rytinėje provincijos dalyje) šių namų statyta net XIX a. pabaigoje. Pagrindinis šio tipo namų bruožas – po vienu stogu sujungtos ūkinės ir gyvenamosios patalpos. Jų tūrį į tris dalis dalija dvi eilės stulpų. Namo centre visuomet buvo įrengiamas atviras židinys. Tai vienas seniausių namų tipų Nyderlanduose, ankstyvaisiais viduramžiais gana dažnai statytas ir Vokietijos teritorijoje.

 

Į kiemą, kuriame stovėjo toks namas, vesdavo dideli dvivėriai vartai. Jei namas stovėjo kaimelyje, vartai būdavo iš gatvės pusės, o jei vienkiemio tipo ūkyje – iš kelio pusės. Ūkinėje pastato dalyje buvo išdėstomi gardai gyvuliams, atskirti pintomis užtvaromis. Šėryklos būdavo išdėstomos taip, kad naminiai gyvūnai stovėdavo atsigręžę į priešingą pusę, nei būdavo atgręžtas namas. Manoma, kad tai pagrindinis ūkiškųjų namų ir fryzų namų skirtumas.

 

Ties galine ūkiškojo tipo namo siena buvo įkurdinama gyvenamoji dalis, paprastai ji būdavo grindžiama akmenimis. Prie sienos dažniausiai glaudėsi atviras ugniakuras. Jam iš abiejų pusių buvo įrengiamos vietos miegui.

 

Atraminė namo konstrukcija buvo stulpai, jie ir atskirdavo gardus nuo klojimo. Kaip rodo kasinėjimai, anksčiau šie stulpai (stijlen) būdavo įkasami į žemę, o ne sujungiami vienas su kitu. Viršuje statinio atramos turėjo išsišakojimus, ant kurių buvo tvirtinamos išilginės sijos ir naudojamos kaip pagrindinis stogo ramstis.

 

Negana to, kad net 40 proc. Olandijos teritorijos sudaro iš jūros, ežerų ir pelkių atkovotos žemės, jai nepagailėta ir kritulių. Gausus kritulių kiekis lėmė dar vieną ūkiškųjų namų bruožą – dvišlaitį arba keturšlaitį stogą. Tokios stogų konstrukcijos leido suformuoti dideles palėpes. Jose buvo laikomas šienas ir grūdų atsargos. Ir tik XVIII a., kai stati viršutinė frontono dalis pakito, sumažėjo ir palėpės, todėl žemdirbiai dalį derliaus pradėjo laikyti jau nebe viename name. Stogas buvo dengiamas šiaudais, vėliau – čerpėmis. Ankstyvųjų namų sienos buvo daromos iš vertikalių rastų, o viduramžiais ir iki pat XIX a. statytos karkasinės sienos.

 

Stebint ūkiškojo namo evoliuciją, pastebima, kad jau XVIII–XIX a. gyvenamoji erdvė nuo ūkinės vis dažniau atskiriama, kol galiausiai tai tampa dviem atskirais statiniais. Vakarinėse šalies srityse šie namai išsiskiria gana sudėtingu vidiniu suplanavimu. Gyvenamoji dalis būdavo suskirstyta į keletą kambarių, dažniausiai tris: būsto centre įrengiamas pagrindinis gyvenamasis kambarys. Jame būdavo židinys su iš abiejų pusių esančiomis nišomis, skirtomis miegoti. Tačiau į gyvenamąją namo dalį buvo patenkama vis dar per kluoną.

 

Pietinėje Olandijos dalyje, palei Reino pakrantę, šio tipo namų tradiciškai suplanuota tik ūkinė dalis. Gyvenamoji šių namų erdvė visiškai kitokia: gyvenamasis namas stovi prišlietas prie kluono arba atskiriamas nuo jo siauru koridoriumi; kai kada būsto planas atitinka „T“ raidės formą. Pats namas paprastai dengiamas atskiru stogu; kartais išsaugomas tradicinis suskirstymas į tris kambarius, bet visas planas daug sudėtingesnis. Tokio tipo sodybose būna svirnas, statomas pagal ankstesnes statybos tradicijas. Svirnas statytas pagal fachverko technologiją, stogas dengiamas šiaudais, o sienos mūrijamos iš plytų.

 

XVII–XVIII a. šalia monumentalaus dydžio būsto ir tvarto stovėjo ir kiti ūkiniai pastatai. Tačiau juos galėdavo sau leisti turėti tik pasiturintys ūkininkai. Tokiose sodybose buvo statoma daržinė šienui laikyti. Kai kada šienas būdavo laikomas specialioje kupetoje su judančiu stogu. Greta šieno daržinės stovėdavo nedidelis medinis namelis, kuriame būdavo plytinė krosnis (bakhuis), skirta duonai kepti. Kadangi vasaros metu didžiajame name krosnies nekurdavo, mažasis namas virsdavo puikia vasaros virtuve.

 

Ilgą laiką ūkiškojo tipo namams buvo būdinga ir tai, kad juose niekada nebuvo statoma antra krosnis, skirta maistui gaminti arba duonai kepti, kas įprasta fryzų būstuose. Ir tik XIX a. imta statyti dar vieną nedidelę krosnį (kachel), skirtą šildyti miegamiesiems.

I tūkst. pr. Kr. žemėse, kur dabar yra Nyderlandai, gyvavo keltų grupė. Mūsų eros pradžioje ten persikėlė germanų gentys – fryzai ir batavai. Fryzai – tylūs, ramūs, ištvermingi, lėtoki, bet kartu ir drąsa išsiskiriantys jūreiviai itin brangino laisvę. Nors pripažįstami kaip nemuzikalūs, tačiau linkę į plastinius menus ir giliai religingi žmonės mėgo kelionių nuotykius, bet kartu labai brangino savo gimtąsias vietas. Mėgstantys švarą, kartais net pedantiški fryzai rūpinosi savo namais, puošė juos medžio pjaustiniais. Fryzai garsėjo ir kaip puikūs selekcininkai, išvedę gerai žinomas fryzų galvijų veisles, taip pat ir fryzų žirgus, ant kurių raiti viduramžių riteriai jodavo į mūšius.

 

Fryzų namo (gulfhuvs) tipas siejamas su fryzų paplitimu Nyderlanduose. Fryzų namų daugiausia buvo šiaurinėje, šiek tiek mažiau pietinėje Olandijos dalyje. Įvairių šių namų interpretacijų pastebima ne tik Nyderlandų teritorijoje, bet ir Vokietijoje bei Šiaurės Fryzų salose.

 

Archeologų tyrimai atskleidė, kad nuo seniausių laikų ir dar ankstyvaisiais viduramžiais tose srityse, kur buvo statomi fryzų namai, anksčiau stovėjo ūkiškieji namai. Tai patvirtina ir rašytiniai šaltiniai: lygiai taip pat išdėstytas namas aprašomas ir senuosiuose fryzų įstatymuose. Jis turėjo aštuonias kolonas, sujungtas poromis, ir buvo aštuoniolikos metrų ilgio. Dūmai iš atviro ugniakuro, statomo būsto centre, išeidavo per dūmams skirtą angą, o šienas buvo laikomas atskiroje kupetoje prie namo.

 

Ir vėlesniais laikais – XVIII–XIX a. – fryzų namas išlaikė konstrukcinius ir plano panašumus su ūkiškaisiais namais. Pagrindinis skirtumas buvo tai, kad ūkiškojo pastato centru tapo erdvus kluonas, o fryzų name – kvadratas, kurį sudarė keturi stulpai su iškelta kupeta šieno, aplink kurią buvo išdėstytos visos patalpos. Gyvenamoji erdvė buvo pritraukta arčiau gatvės, dešinėje – daržinė, o galinė namo dalis naudota kaip darbo erdvė. Kupetos kairėje buvo platus koridorius, jo galuose stovėjo dideli vartai. Čia buvo laikomi vežimai ir kiti žemės ūkio padargai.

 

Architektūrinius fryzų ir ūkiškųjų namų skirtumus lėmė ir skirtinga ūkinė veikla. Vidurio Nyderlandų teritorijoje žemdirbystė beveik nebuvo kultivuojama, čia buvo išplėtota pienininkystės šaka, todėl natūralu, kad poreikio turėti didelį klojimą (kokį turėjo ūkiškųjų namų gyventojai) tiesiog nebuvo. Šiaurinėje Olandijos dalyje klestėjo ganyklos. Šienas buvo puikios kokybės. Jo visiškai pakakdavo ne tik patenkinti savo ūkio poreikius. Dalis buvo net eksportuojama į kitas provincijas. Štai kodėl šieno laikymo vietoms buvo skirta daug dėmesio.

 

Fryzų namų gyvenamoji dalis dažniausiai buvo padalyta į du kambarius: pagrindinį – gyvenamąjį kambarį (keucken) ir svetainę (prunkkamer). Svetainėje buvo laikomi patys vertingiausi šeimos daiktai. Šis reprezentacinis kambarys turėjo net atskirą įėjimą – paradines duris, esančias pagrindiniame fasade. Tačiau šias duris atverdavo tik ypatingiausiomis progomis: per krikštynas, vestuves ir laidotuves. Kitu metu durys buvo uždarytos. Vėliau atsirado ir trečioji patalpa – miegamasis. Visi trys kambariai dažniausiai buvo išdėstomi viena linija priekiniame namo frontone. Kaip ir ūkiškųjų namų gyventojai, taip ir fryzai miegoti skirtus guolius įrengdavo specialiai tam paruoštose nišose. Pirmieji jas uždengdavo užuolaidomis, o fryzai užverdavo medinėmis, raižiniais puoštomis dvivėrėmis durimis.

Trečiojo tipo keltiškieji namai buvo paplitę pietinėje šalies dalyje (vadinti dwarshuis arba langge-velhoeve). Nuo pirmųjų dviejų tipų jie skyrėsi suplanavimu, gyvenamosios bei ūkinės erdvės santykiu ir konstrukcija.

 

Namo branduolį sudarė erdvė, kurios centre stovėjo ugniakuras. Ties juo atsirado pertvara gardui. XII–XIV a. pagrindinėje šio būsto dalyje aptinkami jau du ugniakurai – židinys ir duonkepė. Laikui bėgant prie namo prijungiama atskirai stovėjusi daržinė, kartais – ir kitos ūkinės patalpos. Taip po truputėlį susikūrė keltiškojo tipo namas. Gyvenamosios patalpos, duonkepė ir daržinė suformavo pailgą, po vienu stogu esančią pastato konfigūraciją, kurios siaurasis fasadas žvelgė į gatvės pusę. Nors ūkinės ir gyvenamosios zonos „gyveno“ po vienu stogu, į jas buvo patenkama pro atskiras duris. Prie įėjimo į namą dažnai buvo statoma nedidelė priemenė arba veranda.

 

Keltiškųjų namų gegninis stogas remiasi į sijas, pritvirtintas prie namo sienų (muurplaat). Stogas buvo dengiamas nendrėmis, šiaudais arba čerpėmis. Nepaisant stogo dangos, dažnai jis buvo užbaigiamas lėkiais. Viduramžiais šio tipo namai dažniausiai buvo karkasiniai, nuo XIX a. naudojamos plytos. Tokie plytiniai namai statomi ir dabar. Mokslininkai jau seniai atkreipė dėmesį, kad šie namai labai panašūs į anglų pailguosius būstus (longhous).

XVII a. Olandija tapo pasaulio prekybos centru. Rytietiški vilnoniai kilimai, šilkas, bronza – visas šis gėris atsidūrė apsukrių pirklių rankose. Pirklių pastangomis maždaug 1620 m. į Olandiją pateko ir Kinijos porceliano dirbiniai. Jie buvo labai vertinami. Tačiau greitai patenkinti didėjančią paklausą darėsi vis sunkiau. Toks porceliano populiarumas sujudino ir vietinius amatininkus. Nors jų turimos medžiagos toli gražu neprilygo toms, su kuriomis dirbo Kinijos meistrai, tačiau tai nesutrukdė bandyti juos pamėgdžioti. Suprantama, pirmieji olandų gaminiai neprilygo originalams, tačiau bandymų rezultatas – unikali Olandijos keramika. 1640–1800 m. kinų porceliano pavyzdžiu buvo sėkmingai kuriama keramika Delfte (būtent nuo 1640 m. Delfto puodžiai pradėjo naudoti monogramas ir skiriamuosius gamyklų ženklus, iki tol darbai nebuvo ženklinami). Amatininkai save ėmė vadinti „porceliano puodžiais“. Tačiau tai nebuvo tiesa, kadangi dirbiniai, kuriuos jie gamino, buvo ne porcelianiniai, o keraminiai. Tuo metu Europa dar nežinojo kinų porceliano gamybos technologijos (pirmieji europietiški porceliano dirbiniai buvo pagaminti Vokietijoje 1709 m.). Vis dėlto svarbiausia, kad imitacijų ir interpretacijų banga padovanojo garsiąją baltąją keramiką su mėlynomis puošmenomis.

 

Netrukus šie gaminiai imti vadinti Delfto mėlynaisiais (Delft blue). Visi keramikos dirbiniai, net ir tie, kurie buvo gaminami ne Delfte, buvo puošiami vienodai: glazūrine tapyba tamsiai mėlyna spalva (kobalto oksidu) ant balto fono. Šitaip buvo gaminami įvairūs buities reikmenys (stalo indai, vazos, tabakinės, žvakidės), dekoratyvūs dirbiniai (figūrėlės, muzikos instrumentai), apdailos plytelės ir kokliai. Šie keramikos dirbiniai buvo įvairiai naudojami interjere: mūrijamos ugniavietės, plytelėmis dekoruojami koridoriai, laiptinės, virtuvės.

 

Plytelėse buvo vaizduojamos kasdienio gyvenimo scenos (raiti vyrai, kareiviai, moterys ir vyrai, dirbantys kasdienius darbus, žaidžiantys vaikai, peizažai, Biblijos scenos). Vėliau atsiranda augalų motyvų – piešiami granatai, vynuogės, apelsinai, obuoliai, gėlės.

Jei reikėtų apibūdinti tradicinį Olandijos namo interjerą, jis būtų maždaug toks: nedideli, rėmais sudalyti į kvadratus langai, pro kuriuos atsiveria sodo žaluma ir žydintys gėlynai. Ant langų – smulkios languotos užuolaidos, netrukdančios saulės spinduliams prasiskverbti į vidų. Interjere vyrauja geltona, mėlyna ir raudona spalvos. Sienos dažomos šviesiai geltona arba dangaus mėlynės spalva, prie medinių, laiko pasendintų baldų derinami pinti krepšiai ir saulėje žaidžiantis varinių indų spindesys, lentynas dengia apvalios servetėlės, ant jų sustatyti balti indai su melsvais raštais.

 

Nenuostabu, kad tokia idilės aureole apgaubta, mažai kintanti kasdienybė sudomino menininkus. XVII a. būtent Olandijos dailininkai kaip savarankišką žanrą suformavo natiurmortą. Tuo pačiu laikotarpiu ne taip gerai žinomi tapytojai pradeda kurti nedidelio formato paveikslus, kuriuose, be marinistinių motyvų ir peizažų, atskleidžiamas paprasto žmogaus gyvenimas: jį supanti aplinka, buities rakandai, architektūros fragmentai ir kasdienybė. XIX a. pr. miniatiūrinių paveikslų kūrėjai imti vadinti mažaisiais olandais.