Pasaulis nuolat kinta. Dėl nepaliaujamo judėjimo tai, kas viename krašte buvo seniai įprasta, kitur sutinkama kaip stulbinama naujovė, tai, kas vienur atrodė kaip neginčijama tradicija, kitame pasaulio taške suvokiama kaip alternatyva, o tai, kas prieš šimtmetį buvo neįmanomas keistenybės ir netikėtumo sąvokoms priskiriamas dalykas, šiandien ar visai netolimoje ateityje taps įprastu ir nieko nebestebinančiu reiškiniu.

 

Pastaruoju metu, kai energijos poreikis vis auga, o tradiciniai jos gavybos būdai alina gamtą, vis dažniau žvalgomasi, kuo gali tekti juos pakeisti. Šiandien alternatyvūs energijos šaltiniai tampa kone vieninteliu išsigelbėjimo šiaudu. O kokiais ištekliais buvo naudojamasi seniau? Ką sukūrė žmogus civilizacijų aušroje ir vėlesniais laikais?

 

Taigi šiame straipsnyje pateiksime dešimt energetikos sprendimų. Pirmas penketukas – praeities sprendimai, jau sukaupę solidžią patirtį, perėję ne vienus išbandymų laukus, neatpažįstamai pakitę arba tyliai nusėdę istorijos vadovėlių puslapiuose (bet vis dar nepraradę įdomumo ir galintys prikaustyti dėmesį). Kitas penketukas – naujos energetikos era – dar tik laukia savo debiuto ir įvertinimo. Žinoma, kai kam šis penketukas gali pasirodyti pernelyg utopiškas ir nepagrįstai ambicingas, tačiau tikėtina, kad jau po kurio laiko ir apie šiuos pavyzdžius bus rašoma kaip apie dar vieno jau įprasto sprendimo pradžią arba nevykusį XXI a. kuriozą... Taigi, atgal į ateitį!

1. Antikinė vanotuvė, arba Termų pogrindžių slėpiniai

Senovės graikai žmogaus grožį suvokė kaip kūno ir sielos harmoniją. Higiena tapo neatskiriama jų gyvenimo dalimi. Dar V a. pr. Kr. Graikijoje atsirado, o nuo II a. pr. Kr. Romoje paplito termos (lot. thermae < gr. thermos – „šiltas“) – viešosios pirtys. Jas sudarė maudymosi patalpos ir poilsiui skirta dalis.

 

Apie tai, kad termos turėjo įvairesnę paskirtį nei šiuolaikinės pirtys, rodo pagrindiniame pastate įrengtų patalpų įvairovė: drabužinė (apoditerijus), šalto vandens maudyklė (frigidarijus), šildoma patalpa su šilto vandens voniomis (tepidarijus), karšta patalpa su karšto vandens voniomis (kaldarijus), garinimosi (lakonikas) ir masažo kambariai. Be to, termoms priklausė atviras plaukimo baseinas, palestra, biblioteka, susitikimų salės, kartais net ir teatras.

 

Nepriekaištingą šių pirčių veiklą garantavo savita centrinio šildymo sistema – patalpos termose buvo šildomos hipokaustu (gr. hypokauston – „vanotuvė“). Jį sudarė šildymo krosnis, pastatyta rūsyje (kai kada šalia šildomos patalpos), ir po grindimis (rečiau – sienose) išvedžioti kanalai su kiaurymėmis į patalpą karštam orui skleisti. Grindys buvo pastoliais pakeliamos nuo žemės, o sienose paliekami tarpai, Tarp praeities ir ateities, tarp tradicijos ir alternatyvos Pasaulis nuolat kinta. Dėl nepaliaujamo judėjimo tai, kas viename krašte buvo seniai įprasta, kitur sutinkama kaip stulbinama naujovė, tai, kas vienur atrodė kaip neginčijama tradicija, kitame pasaulio taške suvokiama kaip alternatyva, o tai, kas prieš šimtmetį buvo neįmanomas keistenybės ir netikėtumo sąvokoms priskiriamas dalykas, šiandien ar visai netolimoje ateityje taps įprastu ir nieko nebestebinančiu reiškiniu. kad karštas oras ir dūmai iš krosnių eitų per tas tuščias ertmes ir išeitų per dūmtraukį. Taip patalpa buvo šildoma, bet neužteršiama.

 

Hipokaustas termų teritorijos ribas peržengė senovės Romos laikotarpiu – sistema išplito visuomeniniuose, gyvenamuosiuose pastatuose ir pirtyse. Tačiau nuolatiniai barbarų išpuoliai ir plintanti krikščionybė lėmė tai, kad IV a. pabaigoje prasidėjo termų žlugimas.

 

Hipokaustų Lietuvoje taip pat būta. Jų pėdsakų aptikta gotikiniuose pastatuose: pilyse (Trakų salos pilyje, XVI a. pab.) ir vienuolynuose (Vilniaus bernardinų vienuolyno refektorijume (valgomajame) XVI a.).

 

Šiaurės Rytų Azijoje, Korėjos pusiasalyje, IV– V a. buvo itin paplitusi grindinio šildymo sistema ondolas (liet. „šiltas akmuo“), kurią sudarė židinys (naudojamas ir maistui gaminti), grindyse įrengti horizontalūs kanalai ir vertikalūs dūmtraukiai, užtikrinantys trauką. Sistema veikė tokiu principu: iš židinio išgautas šiltas oras judėjo grindyse įrengtais kanalais, atiduodavo šilumą ir per dūmtraukius išeidavo į lauką. Tačiau, siekiant užtikrinti geriausią sistemos veikimą, reikėjo nemažai pastangų: norint, kad šiltas oras ne iškeliautų į lauką, o šildytų kambarį, horizontalūs kanalai grindyse turėjo būti vingiuoti ir nelabai platūs. O norint, kad būtų užtikrintas geras degimas, šiltą orą buvo būtina kuo greičiau pašalinti. Kuo ilgesnė buvo oro kelionė grindimis, tuo mažiau grindys įšildavo. Todėl būsto grindys įkaisdavo nevienodai. Šilčiausių grindų dangos paviršiai atitekdavo tik labai gerbiamiems asmenims: svečiams ir garbingo amžiaus šeimos nariams.

 

Ondolo šildymo sistemos modifikaciją lėmė ir būsto geografinė padėtis: Korėjos šiaurėje ji skyrėsi nuo rastųjų šalies pietuose. Kadangi šiaurinėje šalies dalyje virtuvė ir svetainė sudarė vieną erdvę, šiluma sklisdavo ne tik iš grindų, bet ir iš krosnies, o tai padidindavo sistemos efektyvumą. O pietuose norint, kad dūmai iš krosnies nepatektų į svetainę, patalpos buvo atskirtos.

 

Vieną kartą iškūrenus židinį, temperatūra kambaryje išlikdavo komfortiška net iki 45 parų – toks unikalus kambarys su neįtikėtinai veiksminga ondolo sistema Korėjoje veikė iki XX a. pradžios. Tačiau vykstant Korėjos karui šis kambarys buvo visiškai sugriautas. 1982 m. jį sėkmingai atstačius, patalpa ir vėl tapo turistų traukos centru.

 

Vėjo malūnai – ne tik technikos, bet ir architektūros paminklai, priskiriami prie seniausių energiją gaminančių mašinų. Vėjo energija nuo seniausių laikų buvo naudojama laivams – burinėms valtims (nors jūreiviai kiekvieną dieną naudojo bures, jie negalėjo paaiškinti, kodėl ir kaip jos veikia), o vėliau – ir mechanizmams varyti. Skyrėsi malūnų paskirtis, konstrukcijos, tipai, variantai ir pan. Naudodami vėjo energiją, veikė ne tik grūdų malimo, bet ir popieriaus malūnai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės, vėjinės žemsiurbės laivuose ir pan. Vėjo malūnai veikė labai paprastai: sparnų sukamasis judesys mechanine pavara buvo perduodamas į girnas arba kitus mechanizmus. Atsižvelgiant į konkrečius poreikius, šalia girnų buvo naudojami ir kiti mechanizmai (grūdų lukštenimo mašinos, maišų keltuvai ir pan.).

 

Tiksliai pasakyti, kur ir kada pradėti statyti pirmieji vėjo malūnai, kol kas negalima, tačiau žinoma, kad patys paprasčiausi vėjo varikliai buvo naudojami senovės Egipte ir Kinijoje. Egipte, prie Aleksandrijos, išliko būgninio tipo vėjo malūnų, pastatytų II–I a. pr. Kr., liekanų. Žinoma, kad VII a. persai naudojosi sparniniais vėjo malūnais su patobulintu mechanizmu. Tikslių duomenų nėra ir apie vėjo malūnų paplitimą Europos žemėse, tik teigiama, kad pirmą kartą vėjo malūnas paminėtas 883 metais.

 

Lietuvoje pirmieji vėjo malūnai pradėti statyti Baltijos jūros pakrantėje XIV amžiuje. Jau XIX a. pradžioje vėjo malūnai plačiai paplito po visą Lietuvą. Daugiausia malūnų buvo statoma Klaipėdos apskrityje ir Vidurio Lietuvos teritorijoje. XIX a. antroje pusėje Lietuvoje veikė apie 200 vėjo malūnų, 1921 m. – jau apie tūkstantį. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma malūnų nustojo veikti. Tačiau dabar visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, šiuolaikinio vėjo malūno prototipas – vėjo jėgainė, naudojanti vėjo energiją elektros gamybai.

 

4. Nuo vandens rato iki hidroelektrinės

Vandens malūnu vadinamas įrenginys, kuris naudoja vandens ratą arba turbiną ir dėl krintančios vandens energijos atlieka mechaninį darbą (dėl besisukančių sraigtų), pavyzdžiui, mala miltus. Jis taip pat naudojamas metalo apdirbimo, tekstilės pramonėje.

 

Vandens ratai jau buvo naudojami senovės Egipte, Kinijoje, Indijoje. Kada vandens malūnai atsirado Lietuvoje, sunku pasakyti, tačiau pirmieji juos mini vokiečiai kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašuose (1256 m.). Būtent nuo tada Lietuvoje prasidėjo ir vandens malūnų istorinė raida – tuo metu prie Danės buvo pastatytas pirmasis vandens malūnas. Tačiau vandens energija išpopuliarėjo tik XVI amžiuje. Tai rodo XVII a. pradžioje įvestas malūnų mokestis.

 

Dėl įvairių priežasčių vėlesniu laikotarpiu vandens energija Lietuvoje buvo naudojama retai. 1868 m. Anglijoje buvo pastatyta pirmoji kelių šimtų vatų galios hidroelektrinė. Lietuvoje pirmoji hidroelektrinė buvo pastatyta 1903 m. (prie Virvytės upės Kairiškių dvaro popieriaus dirbtuvėje įrengtas elektros generatorius, kurį suko vandens ratas). Šiais laikais, nors hidroelektrinės gaminama elektra pigesnė už gaminamą šiluminėje elektrinėje, dėl galimo neigiamo poveikio gamtai hidroelektrinės susilaukia įvairių vertinimų.

 

Nors dar iki šių dienų nesutariama, kiek kabantieji Babilono sodai egzistavo iš tikrųjų, o kiek – tik poezijoje, šio vieno iš septynių pasaulio stebuklų, sukurto apie 600 m. pr. Kr., koncepcija vis dar nėra įsigalėjusi šiuolaikiniame pasaulyje. Taigi, kabančiųjų Babilono, arba Semiramidės, sodų kompleksas egzistavo Eufrato pakrantėje įsikūrusiame Babilono mieste. Graikų legenda byloja, kad įspūdingus sodus pastatė karalius Nabuchodonosaras II savo namų – tyro oro ir medžių ošimo – išsiilgusiai žmonai Medijos princesei. Mylintis karalius, negalėdamas žiūrėti į liūdinčią žmoną, nusprendė nudžiuginti ją ir sukurti gimtųjų kalnų iliuziją, namus primenančius sodus, kuriuose ji galėtų jaustis tarsi miškais apaugusiuose kalnuose.

 

Sodus sudarė keturi aukštai, kurių skliautai buvo paremti 25 m ilgio kolonomis. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, šis buvo užlietas asfaltu ir uždengtas švino lakštais, kad vanduo neprasiskverbtų į žemiau esantį aukštą. Ant šio pagrindo buvo užpiltas tokio storio žemių sluoksnis, kad jame galėtų augti dideli medžiai. Iš visos imperijos buvo atgabenta įvairių rūšių augalų: figų, migdolų, riešutmedžių, granatų, vijoklinių rožių, vandens lelijų ir t. t. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Vandenį sodams laistyti iš Eufrato visą dieną sėmė šimtai vergų, jie suko didžiulį vandens keliamąjį ratą, kuris kėlė vandenį odiniais kibirais. Sodai buvo atsukti į šiaurės vakarus, iš kur pūtė vėsus vėjas.

 

Tačiau, nepaisydami kilnaus valdovo tikslo, sodai sunyko. Tai lėmė nutrūkęs vandens tiekimas iš Eufrato. Vėliau potvynis išardė kolonas, padarytas iš nepakankamai išdegtų molinių plytų. Šiandien Babilone likusi rausvo molio kalva, pilna plytų nuolaužų ir koklių skeveldrų, laikoma Semiramidės sodų likučiais.

 

Kabamieji, arba „žalieji“, stogai Europoje išpopuliarėjo XIX a. viduryje. Daugiausia šių stogų yra Vokietijoje, vėliau jie paplito ir kitur. Ant stogo augantys sodai gali sugerti karštį ir sumažinti anglies dvideginio poveikį – sugerti anglies dvideginį ir išskirti deguonies perteklių, surinkti lietaus vandenį ir potencialiai sumažinti vėdinimo poreikį vasarą. Pagaliau toks stogas gali sumažinti „karščio salos“ efektą, atsirandantį dideliuose miestuose. Tokie miestų sodai ant stogų galėtų pritraukti paukščių bei drugelių ir pagyvintų niūrius miestų peizažus.

1. Aitvarų spąstai vėjams gaudyti

„Medinis paukštis, kuris skrido tris dienas“ – tokio epiteto susilaukė V a. pr. Kr. Kinijoje pirmą kartą paminėti aitvarai. Teigiama, kad šis ne tik mitologinis, bet ir kultūrinis simbolis buvo skirtas debesims vaikyti ir priešų pozicijoms šnipinėti. Šiais laikais vieniems aitvarai tapo laisvalaikio praleidimo forma, o kiti į juos pažvelgė atidžiau ir suprato, kad tai puikus alternatyvus energijos šaltinis.

Nedideliame Delfto mieste, Olandijoje, virš paties aukščiausio pastato stogo, kuriame įsikūrė technikos universitetas, 2008 m. iškilo aitvaras. Menkiausią žaismingai atrodančio atributo judesį atidžiai seka studentai. Šio „žaidimo“ tikslas – sukonstruoti netradicinį energijos šaltinį naudojant aukštai iškilusių aitvarų „pagautą“ vėjo jėgą. Išsiaiškinta, kad iš dvigubai stipresnio vėjo galima išgauti net aštuonis kartus daugiau energijos. Maža to, aukštumų vėjui nemaišo tokie trukdžiai kaip medžiai, namai ar žemės reljefas, todėl vėjas pastovesnis. Tikėtina, kad aukštai sklandantys aitvarai elektros energiją gamintų daugiau valandų nei įprastos ant žemės stovinčios vėjo jėgainės.

 

Kad aitvarų elektrinės kur kas pranašesnės už įprastas vėjo turbinas, antrina ir italų bendrovė „Kite Gen“, jau pradėjusi 450 kv. m dydžio aitvarą naudojančios vėjo elektrinės, kurios galia sieks 3 MW, statybą. Tad kaip viskas vyksta? Į didesnį nei 800 m aukštį iškelti aitvarai, naudodami vėjo energiją, tempia juos laikančius lynus, o traukos jėga perduodama elektros energiją gaminančiam kintamosios srovės generatoriui. Kildamas aitvaras išvynioja įtvirtintą lyną, tuomet kompiuterinė valdymo sistema „perveda“ jį į šoninio slydimo režimą, jis „nusilpsta“ ir ima leistis. Lynus vyniojantys elektros varikliai jį patraukia į mažesnį aukštį, iš kurio jis vėl pakyla su nauja jėga.

 

Pasak „Kite Gen“ atstovų, jau svarstoma apie 1 GW ir dar galingesnių tokių elektrinių projektus. Elektros gamybos išlaidos tokiose elektrinėse mažesnės nei deginant iškastinį kurą. Apskaičiuota, kad 100 MW galios elektrinėje, kuriai reikia 1 km skersmens apsauginės zonos, pagaminta elektra kainuotų mažiau nei 3 euro centus už kilovatvalandę. 100 MW galios „aitvarų“ masyvas per metus galėtų pagaminti apie 500 GWh energijos – tokio jos kiekio 2003 m. pakakdavo 86 tūkst. Europos gyventojų reikmėms.

 

Tačiau kad ir kaip viltingai skambėtų šis projektas, jis turi ir trūkumų: įrengus tokią elektrinę, oro erdvė virš jos oficialiai turėtų būti paskelbta neskraidymo zona (taip kaip virš atominių jėgainių ar naftos perdirbimo gamyklų).

 

2. Energija tiesiai iš kosmoso

Saulės spindulių energijos surinkimas tiesiai iš kosmoso netrukus peržengs mokslinės fantastikos kūrinių ribas – JAV energijos skirstymo bendrovė „Pacific Gas and Electric Company“ jau pasirašė sutartį su įmone „Solaren“. Sutartyje išdėstyti įsipareigojimai jau 2016 m. iš jos perpirkti kosmose surinktą elektros energiją ir perduoti ją į Žemę.

 

Pirmą kartą idėją kosmose rinkti saulės energiją 1968 m. pasiūlė inžinierius Peteris Glaseris, bet 1970 m., atlikus preliminarius tyrimus, buvo nuspręsta, kad idėja neįmanoma. Tačiau, kaip teigė prie projekto prisidėjęs JAV jūrų pėstininkas pulkininkas leitenantas Paulas Damphousse’as, kol kas nėra jokių technologinių kliūčių, kurios būtų akivaizdžiai neperžengiamos.

 

Taip, kaip veikia esamos kosminių aparatų saulės spindulių jėgainės, lygiai tokiu pačiu principu žadama, kad veiks ir orbitiniai fotogalvaniniai elementai. Išgauta energija bus verčiama radijo spinduliais ir perduodama į antžemines priėmimo stotis. Tačiau, kitaip nei ant Žemės paviršiaus išdėstytos saulės baterijos, palydovinės jėgainės veiktų ir naktį bei esant debesuotiems orams.

 

Penktame pagal dydį Kalifornijos valstijos mieste Fresne, apleistame nedirbamos žemės plote, žadama pastatyti iš kosmoso spinduliuojamos energijos priėmimo stotį, kurioje sukaupta elektromagnetinė energija bus verčiama elektra. Planuojama, kad į daugiau nei 35 tūkst. km aukščio geostacionarią orbitą virš pusiaujo iškelti keturi arba penki „Solaren“ palydovai suformuos kelių kilometrų skersmens fotoelementų masyvus, kurie kaups saulės energiją ir vers ją radijo bangomis. Vėliau elektromagnetinė energija bus perduodama į antžeminės stoties Kalifornijoje antenas. Stotis šią energiją pavers elektra ir perduos ją į „Pacific Gas and Electric“ elektros perdavimo tinklą.

 

1674 m. olandų mokslininkas, mikrobiologijos „tėvas“ Antonas van Leewenhoekas, naudodamas vieno lęšio mikroskopą, pamatė iki tol dar nematytą reginį – „mikroskopinius gyvūnus“ – ir labai nustebo. Tačiau tikėtina, kad jis nė sapnuoti nesapnavo, jog po kelių šimtmečių bakterijos bus „įkinkytos“ energijai gaminti. Žinoma, kad žmogaus virškinamajame trakte gausu įvairių bakterijų (bendra masė sudaro 3–4 kg). Apsinuodijus maistu žmogaus kūnas susitinka su žarnyno lazdelėmis, dar vadinamomis Escherichia coli. Tačiau Teksaso „A&M“ universiteto Cheminės inžinerijos katedros profesorius Thomasas Woodas E. coli mato kaip būsimą energijos šaltinį, kuris „maitins“ ne tik automobilius, bet ir pačias jėgaines. Profesorius genetiškai modifikavo žarnyno lazdelę ir ji ėmė gaminti net 140 kartų daugiau vandenilio, negu tai darydavo natūraliai. Th. Woodas teigia, kad dar reikia atlikti daug darbų, kol E. coli bus galima panaudoti komerciškai, tačiau jis tiki, kad šis jo darbas gali tapti vandeniliu pagrįstos ekonomikos pradžia.

 

Kadangi jūra nuolat juda ir banguoja, tai reiškia, kad bangose yra sukaupta energija. Taigi šalys, kurių krantus skalauja vandenynai ar gilesnės (nei mūsų) su vandenynu tiesiogiai susijusios jūros, gali priversti bangas gaminti elektros energiją. Bangų energija – tai paviršiaus bangų pernešama energija. Naudojant ją galima generuoti elektrą ir pumpuoti vandenį į rezervuarus. Toks atsinaujinančios energijos šaltinis priklauso nuo potvynių ir atoslūgių bei jūros vandens srovių tėkmės svyravimo. Nors bangų galios pritaikymo atvejai minimi nuo 1890 m., ji nėra itin dažnai naudojama komercijos tikslais.

 

Technologinių sprendimų, kaip „pakinkyti“ bangų energiją, nestinga ir kiekvienas jų tampa savotišku tos technologijos pradininku. Bangų elektrinės jau veikia Portugalijoje, Anglijoje. Tačiau šį kartą aptarsime vieną konkretų atvejį. 2009 m. pabaigoje Škotijoje, šalia Stromneso uosto įsikūrusiame Europos jūros energijos centre (European Marine Energy Centre, EMEC), jūros energijos technologijas plėtojanti bendrovė „Aquamarine Power“ pastatė pirmą pasaulyje eksperimentinę jėgainę. „Oyster“ (liet. „Austrė“) – pirmasis demonstracinis elektros gamybos iš jūros bangų įrenginys, jau tiekiantis energiją Orknio salų ties šiaurinės Škotijos pakrante gyventojams. Ir pats pavadinimas „Oyster“ kilęs visai neatsitiktinai – pagrindinis elektrinės agregatas iš tiesų primena ant dugno gulinčią austrę atvertu kiautu. Netoli kranto (12 m) išleistos „austrės“ pagrindinį agregatą, primenantį milžinišką svyruojantį kiautą, nuolat judina bangos. Nors jo išvaizda masyvi, jis lengvas, nes pagamintas iš dujų pripildytų balionų. Bangoms atsimušus į šį barjerą, mechaniniai „Oyster“ judesiai perduodami į stūmoklį, kuris pumpuoja jūros vandenį į krante esantį hidrogeneratorių. Kaip teigia „Aquamarine Power“, 20 „Oyster“ tipo įrenginių masyvas galėtų pagaminti tiek elektros energijos, kad jos pakaktų 9 tūkst. standartinių gyvenamųjų namų su trimis miegamaisiais aprūpinti.

 

Vieno „Oyster“ plūduro nominalioji galia yra nuo 300 iki 600 kW. Pakrantėse pastatytus įrenginius galima jungti į vieną masyvą, kuriame jūros vanduo pumpuojamas į bendrą vamzdyną. Tokiu atveju vienas jėgainės hidrogeneratorius galėtų pasiekti iki 21 MW galią. Specialistų vertinimais, bangų energijos potencialas Škotijoje siekia apie 60 GW. Apskaičiuota, kad Škotijos pakrantėms atitenka apie 10 proc. visos Europos bangų energijos išteklių.

 

Koncepciją, kuri leistų greičiau atsisakyti anglis deginančių elektrinių ir kompensuoti nuo gamtos sąlygų priklausančių vėjo bei saulės jėgainių eksploatacijos netolygumą, sumanė ir jau pradėjo įgyvendinti Vokietijoje, Hamburgo mieste, įsikūrusi atsinaujinančių išteklių energetikos bendrovė „Lichtblick“ ir jos partnerė „Volkswagen“.

 

Jos pradėjo namų ūkiams skirtų elektrinių gamybą. Anot gamintojų, per metus jos pagamins tiek pat elektros energijos kaip ir du branduoliniai reaktoriai. Namų ūkiams skirti dujų katilai gamins šilumą, karštą vandenį ir net elektrą. Palyginti su įprastomis šiluminėmis elektrinėmis, pastarosios asmeninės jėgainės iki 60 proc. padės sumažinti anglies dvideginio emisiją. Planuojama, kad jau 2010 m. Vokietijoje bus įrengta 100 tūkst. „SchwarmStrom“ katilų, kurių bendra galia sieks 2 tūkst. megavatų – būtent tiek, kiek elektros pagamina du branduoliniai reaktoriai. Pradiniu etapu „SchwarmStrom“ katilai degins gamtines dujas. Kaip viliasi energetikos ekspertai, dar didesnis sistemos pranašumas būtų perėjimas prie biodujų.

Ieva Siminonytė-Putriuvienė