Nepaisant menko finansavimo ir dažnų konfliktinių atvejų, Lietuvos paveldo apsauga per valstybės nepriklausomybės 20-metį pasiekė reikšmingų rezultatų, tačiau nuolat kyla sunkiai ir lėtai sprendžiamų problemų, ypač nekilnojamojo kultūros paveldo srityje.
Tai pažymėta Nacionaliniame muziejuje surengtoje mokslinėje konferencijoje „Kultūros paveldo apsauga Lietuvos Respublikoje (1990–2010): pasiekimai, praradimai, perspektyvos“.
Joje paminėta, kad Lietuvoje paveldo apsauga ir restauravimas neatsirado tuščioje vietoje– lietuvių restauratoriai garsėjo nuo 1950-ųjų, todėl per 60 metų yra sukaupta nemažos patirties. Kaip didelis praradimas paveldosaugai nepriklausomybės metais minimas faktas, kad dėl susižavėjimo privatizacija Lietuvoje netekta valstybinių įstaigų, kurios buvo labai stiprios mokslinių tyrimų srityje.
„Turėtume neužmiršti šitų darbų ir juos naudoti šiandien. Restauravimas ir paminklosauga– tai nėra darbas, kurį galima išmokti iš knygų. Tai didžiulė kiekvieno asmeninė patirtis atrandant ir prarandant“,– sveikindama konferenciją pabrėžė Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė.
„Visuomenė labai susidomėjusi stebi ir vertina mūsų sritį, yra susikūrę nemažai pilietinių organizacijų, kartais turinčių kiek kitokią nuomonę negu profesinės organizacijos, bet dialogas yra būtinas, turime rasti bendrus kontekstus, nes ši kultūros sritis, kaip jokia kita, yra dėmesio centre– visuomenė priima paveldą kaip nacionalinį palikimą“,– kalbėjo Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.
Ji ragino drąsiai kalbėti ne tik apie problemas, bet ir apie paveldosaugoje padarytas klaidas, jų neslėpti ieškant receptų ligoms paveldo apsaugoje gydyti.
Filosofas Bronislovas Genzelis pastebi, kad Lietuva nuo XVIII a. pabaigos, kai buvo okupuota carinės Rusijos, susiduria su visais kultūrinio paveldo naikinimo aspektais– natūraliuoju nykimu, politiniu-ideologiniu ir merkantiliniu (prekybiniu).
„Deja, jie veikia iki šiol. Turi būti įvardyti visi naikintojai, idant jų prisiminimas liktų mūsų palikuonių atmintyje. Nekalbu apie savaiminį palikimo nykimą, o apie sąmoningą jo naikinimą, kas buvo akivaizdu pirmaisiais mūsų okupacijos metais, siekiant ištrinti senąją Lietuvos istoriją, o sovietmečio pabaigoje įsigalėjo grynai merkantilinis, komercinis požiūris“,– sako filosofas.
Konferencijoje paveldo apsaugos specialistai, restauratoriai, muziejininkai, aukštųjų mokyklų ir valstybinių įstaigų atstovai apibendrina Lietuvos perėjimą nuo sovietinės kultūros paveldo apsaugos sistemos prie naujos paveldo apsaugos sistemos, jos kūrimą ir veikimo efektyvumą.