Statybinėse medžiagose esančių radionuklidų lemiama išorinė apšvita yra kriterijus nustatant, ar statybines medžiagas galima naudoti radiacinės saugos požiūriu, t.y., ar šių radionuklidų lemiamos metinės efektinės dozės yra priimtinos. Nors dažniausiai tai nustatoma iš radionuklidų savitųjų aktyvumų statybinėse medžiagose matavimų rezultatų, kartais, kai šie aktyvumai viršija nustatytus lygius, būtina įvertinti galimas apšvitos dozes dėl šių radionuklidų. Tai galima padaryti modeliuojant ir atsižvelgiant į tai, kokie statybinėse medžiagose esančių gamtinių radionuklidų savitieji aktyvumai [Butkus et. al., 2005]. Yra sukurtas ne vienas modelis radionuklidų, esančių statybinėse medžiagose, nulemtoms apšvitos dozėms skaičiuoti. Tačiau šie modeliai paprastai yra skirti tam tikros geometrijos patalpoms, kurių statybai panaudotos vienos rūšies (vienodo tankio ir vienodus radionuklidų savituosius aktyvumus turinčios) statybinės medžiagos. Patalpos būna įvairios geometrijos ir iš įvairių statybinių medžiagų, todėl svarbu apšvitos skaičiavimo modelių lankstumas – galimybė juos panaudoti įvairioms patalpoms. Šiame darbe analizuojami vieno apšvitos dozių modelio, skirto radiacinės saugos optimizavimui dirbant su dirbtinių radionuklidų šaltiniais panaudojimo įvairioms patalpoms ypatumai.