Miesto teoretikai, apžvelgdami, kaip per dešimtmetį plėtėsi šalies miestai, vardija aibę socialinių ir urbanistinių klaidų.
Jos gyvenimo kokybės požiūriu užmiestį paverčiančių problematišku ir pilku. Tik įsigijus namą užmiestyje suvokiama, ką reiškia visiška priklausomybė nuo automobilio, pasigendama šaligatvio, kuriuo vaikas galėtų nueiti iki mokyklos ar darželio, ir kuris dėl teisinės sistemos gali niekada neatsirasti.
Susitaiko su problemomis
„Vienintelis idealas, ko žmonės nori iš savo nuosavo būsto, yra namas ir nuosavas kiemas. Visa kita, kas yra už kiemo ribų, absoliučiai neįdomu. Tik atsikėlus pradedi suvokti, kad būtų gerai gatvė, šaligatvis, kuriuo vaikas galėtų eiti pėsčiom į mokyklą ir nereikėtų kiekvieną rytą jo vežti“, – ketvirtadienį surengtoje viešoje diskusijoje apie priemiesčių įtaką socialiniam miesto gyvenimui teigė sociologė Vita Petrušauskaitė.
„Kultflux“ iniciatyva surengtoje diskusijoje miesto teoretikė Ūla Tornau, komentuodama atlikto tyrimo rezultatus, pridūrė, kad naujakuriai ar tik ketinantys persikelti į nuosavą namą nesitiki, kad naujuose rajonuose bus teikiamos įvairios socialinės paslaugos. "Manoma, kad jeigu aš turiu privatų namą ir kiemą, tai to kaina yra bet kokių kitų funkcijų ir paslaugų pasiekiamumas tik automobiliu. Ne poreikis formuoja paklausą. Tai nulemia nekilnojamo turto agentūrų sukurti naujų rajonų įvaizdžiai ar pavyzdžiai, matomi per televiziją. Neįsivaizduojama, kad gali būti kitaip“, – sakė ji.
Negalvojama apie ateitį
Architektas Justinas Dudėnas, kalbėdamas apie naujus ir per nekilnojamo turto burbulo pūtimosi laikotarpį pastatytus šalies daugiabučių namų kompleksus, individualių, mažaaukščių ar kelių namų gyvenvietes užmiestyje, teigė juose pasigendantis „erdvės kokybės“.
„Tai yra mechaninio planavimo problema: sklypai vienodi, mažiukai, gatvės atrodo kaip kareivinės, vaikai gali žaisti tik savo kiemuose, gatvės be šaligatvių, jokių viešų erdvių“, – pagrindinius naujų gyvenamųjų rajonų trūkumus lrt.lt vardijo architektas.
Jis priduria, kad kuriant naujas gyvenamąsias teritorijas negalvojama apie ateitį: nenumatoma, kur galėtų atsirasti parkas, mokykla ar vaikų darželis.
„Nėra numatyta, kur atsiras darželis, mokykla ar parkas, nors gyventojų kiekis dažnai to jau reikalauja. Tiesiog kai detalieji planai ruošiami po gabaliuką, atskirai tų dalykų numatyti neprivaloma“, – sakė architektas.
Dėl to, pasak J. Dudėno, nauji rajonai yra „neperspektyvūs“, pasmerkti būti vien „miegamaisiais“, o šiems ateityje, kurioje darbo ir gyvenimo erdvės vis labiau susilieja, paprasčiausiai nėra vietos.
„Važinėjimas iš namų į darbą yra šitos civilizacijos yda – laiko ir energijos švaistymas. Kokia švari ta energija bebūtų, vis tiek niekada nebus bevertė. Tad, manau, miegamieji rajonai ateities neturi. Turtėjantys miestai turėtų decentralizuotis – kasdienės prekės ir paslaugos turėtų ateiti į gyvenamųjų namų rajonus“, – sakė architektas.
Pasak miesto teoretikės Ū. Tornau, šiuo metu imama suprasti, kad tam tikra sovietų viešojo gyvenimo racionalizacija, vadinamieji „baisieji“ sovietmečio daugiabučiai, kuriuos statant labai mažai atsižvelgta į tai, kiek ploto turėtų būti skirta žmogui, ar kiek erdvės turėtų užimti virtuvė, nėra tokie jau blogi.
„Sovietmečio statyba, net su daugiabučių Naujininkuose ar Žirmūnuose viešosiomis erdvėmis, lyginant su tuo, kas pastatyta per pastaruosius 10 metų, yra labai geri pavyzdžiai. Jie būtų dar geresni, jei būtų geresnė statybų kokybė ir architektūrinė įvairovė“, – pastebėjo miesto teoretikė.
Priklausomybė nuo automobilio ar jį turinčiojo
Kaip pastebi urbanistikos specialistai, daugelis naujų gyvenviečių nėra sujungtos miesto viešuoju transportu: jis čia arba nevažiuoja, arba važiuoja labai retai.
„Mažiau mobilūs gyventojai – tam tikri šeimos nariai, vaikai arba pagyvenę žmonės, kurie negali vairuoti – iš karto tampa priklausomi nuo kitų“, – sakė miesto teoretikė Ū. Tornau.
Teoretikė pastebėjo, kad jau dabar žmonės pradeda dirbti namuose. Ateityje, anot jos, ši tendencija vis labiau stiprės, o dėl to kils įvairių paslaugų ir susiekimo problemų: prireiks įvairių paslaugų, pradedant darželiu–lopšeliu, baigiant kirpykla, dėl kurių teks sėsti į automobilį ir važiuoti kelias dešimtis kilometrų.
Savivaldybė vengia socialinių problemų sprendimo
Kaip viešoje „Kultflux“ diskusijoje teigė Vilniaus miesto savivaldybės Detaliojo planavimo skyriaus urbanistas Nerijus Siciūnas, miestas yra labai išsiplėtęs, o norint šią teritoriją aprūpinti visais socialiniais, inžineriniais ir kitais poreikiais, reikėtų daug lėšų. „Su šiomis teritorijomis yra daugiausiai problemų, nes jas reikia spręsti sistemiškai ir struktūriškai“, – diskusijoje pripažino urbanistas N. Siciūnas.
„Niekas nenori duodi papildomo savo lito, kad būtų nutiestas kelias. Visi stengiasi nustumti [nuo savo atsakomybės] visą socialinę, susisiekimo infrastruktūrą. Galbūt kažkiek didesnis suinteresuotumas yra inžinerine infrastruktūra – vandens visiems reikia, tačiau pigiau įrengti lokalų vandens gręžinį ar nuotekų valymo įrenginį, – sakė N. Siciūnas. – Kai tokių savininkų atsiranda šimtas, keli šimtai, įsivaizduojate, jie savo nuotekas nuleidžia į vieną teritoriją – užterštumas darosi pakankamai rimta problema“.
Pasak jo, darnia plėtra nėra suinteresuotas nei privatus žmogus, kuriam gali tekti visuomenės labui skirti dalį savo nuosavybės, nei pats miestas, kuris, sprendžiant nesutarimus ar darant kompromisus, turėtų atitinkamai atverti piniginę. Anot N. Siciūno, Vilniaus vakarinio aplinkkelio statyba, kurios metu miestui teko supirkti privačias teritorijas, parodė, kad tai labai komplikuotas procesas yra, kurio problemų aštrumas priklauso nuo žemės vertės.
„Jeigu atsiranda galimybė iš žemės ploto užsidirbti 2–3 mln. litų, tai žmogaus požiūris į planavimą ir kitus dalykus labai keičiasi [...]. Pagal mūsų įstatymus, nuosavybė yra neliečiama, o bet kurie apribojimai ar planavimo idėjos gali būti lengvai užginčijamos [...]. Žmogus šiaip sau nesutiks atiduoti net kvadratinio metro“, – diskusijoje sakė Vilniaus miesto urbanistas.
Jis priduria, kad dabar miesto plėtra vyksta labai fragmentiškai, o kai prireiks bendrajame plane numatyto parko, skvero, vaikų darželio, mokyklos, sporto aikštelės ar kitų bendros paskirties teritorijų – jų paprasčiausiai nebus kur įrengti.
Pasak miesto urbanisto, gali būti nuspręsta reikalingą teritoriją atpirkti iš miestiečių arba savininkams, kurie dar neužstatė savo žemės, nurodyti ją paversti vieša – šiuos sprendimus turi priimti miestų plėtros departamentai.
„Jie turi priimti sprendimą ir pasakyti kažkuriam iš tų savininkų, kurie dar nėra užstatę teritorijos: atleisk, viskas tavo teritorijoje mes esame numatę bendro naudojimo erdvę“.
„Jie turi priimti sprendimą ir pasakyti kažkuriam iš tų savininkų, kurie dar nėra užstatę teritorijos: atleisk, viskas tavo teritorijoje mes esame numatę bendro naudojimo erdvę“.
Teisinė sistema leidžia „mulkinti“ visuomenę
Kaip viešoje „Kultflux“ diskusijoje teigė Vilniaus miesto savivaldybės Detaliojo planavimo skyriaus urbanistas N. Siciūnas, prie teritorijų planavimo profesionalus architektas gali prisidėti daugiausiai 10–20 proc. Daug įtakingesni šiuo atveju yra politikai ir teisinė sistema.
„Teisinė bazė yra stuburas. Jeigu ji nenustatyta pakankamai tiksliai, atsiranda korupcijos galimybė, o galutinį rezultatą pasiekti labai sunku“, – teigė N. Siciūnas. Jo manymu, bent jau Vilniuje trečdalis su miesto plėtra susijusių sprendimų buvo pasiekti nelegaliai.
Pasak urbanisto N. Siciūno, teoriškai visuomenei yra suteiktos pakankamai didelės galios reguliuoti miesto plėtrą, tačiau realiame gyvenime ji paprasčiausiai „mulkinama“: informuojant ir kviečiant dalyvauti miesto plėtroje dažnai pateikiami tik sklypo kadastriniai numeriai, o pats pranešimas surašomas perdėm teisine kalba.
„Kuris žmogus žino savo ar kito žmogaus nuosavybės kadastrinį numerį? Planavimo tikslas gali būti pavadintas „sklypo naudojimo rėžimo nustatymas“. Kas yra sklypo naudojimo rėžimas?“, –pastebėjo urbanistas.
„Aš, kaip profesionalas, turi žinoti gerus triukus, kaip apeiti visus tuos reikalavimus, kad galėčiau už kelių mėnesių pasiekti [užsakovo norimą] rezultatą ir padėti žmogui gauti pridėtinę vertę. Pačio planavimo kokybė yra mano reikalas: galiu išvis nusispjauti ir pasiimti atlyginimą arba galiu verstis per galvą ir bandyti kažką išlaužti. Bet dėl to dažnai kyla probleminių situacijų, nes viešos erdvės kokybė priklauso nuo žalių erdvių, viešų erdvių – jos bent jau šiuo metu didelio pelno neduoda“, – „Kultflux“ surengtoje diskusijoje sakė Vilniaus miesto savivaldybės Detaliojo planavimo skyriaus urbanistas N. Siciūnas.
Kita vertus, pastebi urbanistas, žinanti savo teises visuomenė ar geras teisininkas galėtų užkirsti kelią net ir pačiam geriausiam plėtros projektui. „Pagal dabartinius įstatymus mes galime apeiti visuomenės informavimą, kitą vertus, tuo remiantis, galima stabdyti tikrai gerus projektus“, – pastebėjo jis.
Problemas bando spręsti didieji investuotojai
Architektas Tomas Grunskis, domėjęsis, kokias kriterijais nekilnojamojo turto vystytojai vertina naujus pastatus, pastebėjo tik 5 formalius ir ekonominius aspektus.
„Architektūra, šiuolaikiškumas; integravimas į aplinką; pastatų patogumas; statybų kokybė ir kainodara“, – pastebėjo T. Grunskis.
„Architektūra, šiuolaikiškumas; integravimas į aplinką; pastatų patogumas; statybų kokybė ir kainodara“, – pastebėjo T. Grunskis.
Nors, vertinant pastatus, dažniausiai neatsižvelgiama į tai, nuo ko,miesto teoretikų teigimu, priklauso gyvenimo kokybė, t.y. viešos erdvės ir socialinė infrastruktūra, N. Siciūnas pastebėjo, kad socialinę situaciją gelbėja stambus kapitalas, superkantis ir vystantis didžiulius žemės plotus.
„Kai superkama didesnė teritorijos dalis, žiūrima plačiau. Suprantama, kad sklypai bus parduoti pelningiau jei bus sukurta socialinė infrastruktūra, pavyzdžiui, sukurs skverą“, – pastebėjo urbanistas N. Siciūnas.
Juozapas Paškauskas, lrt.lt