Senovės alchemikai tikėjo, kad vienas medžiagas galima paversti kitomis, o iš pigių žaliavų išgauti vertingas. Taip pat jie siekė sukurti panacėją – nemirtingumo eliksyrą, galintį išgydyti visas ligas ir neribotai pratęsti gyvenimą. Architektas Frankas Gehry suprojektavo ne vieną pastatą, tapusį naujovių simboliu, jungiančiu unikalią architektūrą, technologines naujoves ir idėją. Iš išties didelio medžiagų asortimento savo statinių apdailai jis pasirinko metalą, įvairias jo išraiškas ir derinius. Ant neįprastų skulptūriškų formų dėliojamos įprastos metalinės plokštės sukūrė tai, ko pasaulis dar nebuvo matęs, ir už ką F. Gehry, kaip talentingas architektas, gyvens amžinai.

 

Žuvies pažymėtas F. Gehry (tikroji pavardė Ephraimas Owenas Goldbergas) gimė 1929 m. vasario 28 d. Toronte, Ontarijuje (Kanada), iš Lenkijos kilusioje žydų šeimoje. Franko motina, Thelma Caplanski, paliko Lenkiją, Lodzę, su savo tėvais ir persikėlė į Kanadą, kur jie nusprendė pakeisti savo pavardę į Caplan. Franko senelis buvo metalo dirbinių parduotuvės valdytojas ir atsidavęs sinagogos vadovas. O būsimojo architekto tėvas Irvingas Goldbergas gimė Brukline (Niujorkas), vėliau persikraustė į Kanadą, kur nuo 11 metų buvo priverstas dirbti ir kovoti už save. Tai paskatino jį rimtai užsiimti kovinėmis sporto šakomis: boksu ir karate. Thelma ir Irvingas susituokė netrukus po jų susitikimo.

 

F. Gehry ir jo sesuo Doreen užaugo Timinse – Rytų Ontarijuje esančiame mažame kasybos mieste. Baigęs sportininko karjerą, Franko tėvas keliaudavo ir pardavinėdavo kinišką biliardą (pinball) bei lošimo automatus. Nors F. Gehry buvo dar labai jaunas, jam ne kartą teko dalyvauti šiose komercinėse išvykose, kurių paskutinis kelionės taškas visada būdavo baras. Prie įprasto vaikiško gyvenimo jį grąžindavo motina, vedžiodavusi sūnų į įvairius koncertus ir po truputį supažindinusi su meno pasauliu. Tėvai Franką vertino skirtingai: tėvas jį laikė tik beviltišku svajotoju, o motina manė, kad jis tik labai santūrus, bet turi potencialą ko nors siekti.

 

Neabejotiną įtaką Franko gyvenime padarė jo seneliai. Jis ne kartą užsimena, kaip iš medinių malkų jiedu su senele statydavo įsivaizduojamus miestus ir kaip jam būdavo malonu praleisti rytus senelio metalo dirbinių parduotuvėje, kurioje jis ir pastebėjo supančių išteklių įvairovę. Jo atmintyje giliai įstrigo ir kitas besikartojantis vaikystės epizodas, lydėjęs architektą visą gyvenimą: „Toronte, kai aš buvau labai jaunas, mudu su senele turėjome įprotį ketvirtadienio rytais lankytis Kensingtono žydų turguje. Ji pirkdavo ten karpį, kurį įleisdavo į vonią su vandeniu, ir šis didelis juodas karpis – dviejų ar trijų pėdų ilgio – plaukiodavo vonioje, o aš su juo žaisdavau. Atsistodavau ir stebėdavau, kaip jis sukiojasi... O paskui jį užmušdavo ir įdarydavo. Tai visada būdavo baisu, bjauru ir liūdna.“ Vėliau Frankas gilinosi į žuvies struktūrą, į jos judėjimo vandenyje galimybes. Būsimasis architektas savo projektuose reguliariai naudodavo žuvies leitmotyvus: piešdamas pastatų eskizus, darydamas skulptūras, šviestuvus. Kai kuriuose F. Gehry pastatuose galima įžvelgti žuvį primenančias formas. „Niekada neketinau statyti žuvies. [...] Mintyse sau sakydavau: „Su žuvimis baigta“. Bet ji turi savo gyvenimą“, – atviravo architektas. Kai atėjo laikas, Frankas pradėjo lankyti hebrajų mokyklą, kurioje jam geriausiai sekėsi matematika. Jis net kalbėjo jidiš kalba. Mokytis jam patiko, tačiau išvengti kiemo vaikų agresijos F. Gehry nepavyko, jo religiniai įsitikinimai tapo užgauliojimų ir pravardės Fish (liet. „žuvis“) priežastimi.

 

Pokario sunkumai paženklino ir Gehry šeimą: po Antrojo pasaulinio karo Kanados vyriausybė susidorojo su lošimo verslu, todėl tėvas neteko darbo, o šeima – daug santaupų. Be to, 1947 m. Franko tėvas iškentė sunkų širdies priepuolį, po kurio gydytojas rekomendavo kuo greičiau pakeisti aplinką, kad atgautų jėgas. Visa šeima, siekdama jį išgelbėti, kuo skubiausiai išvyko į Kaliforniją, Los Andželą. Ten F. Gehry baigė vidurinę mokyklą. Nuo to laiko Los Andželas tapo vienu reikšmingiausių F. Gehry miestų (jame architektas gyvena iki šiol). Kai Frankas baigė mokyklą, šeimai labai stigo pinigų, todėl jam teko uždarbiauti. Vaikinas įsidarbino sunkvežimio vairuotoju, uždarbio pakako ir pamokoms vakarinėje mokykloje apmokėti, todėl jis pradėjo lankyti meno klasę. Kartą vienas mokytojas pasiūlė apsilankyti statybinėje aikštelėje. Tai, ką Frankas ten išvydo, paliko neišdildomą įspūdį. „Buvau stipriai sujaudintas stebėdamas architektą, kuris vaikščiojo aplink ir vadovavo objektui. Objektas jam rūpėjo“, – prisimena F. Gehry.

 

Dirbdamas vairuotoju F. Gehry susipažino su Anita Snyder, su kuria 1952 m. susituokė. Po dvejų santuokos metų, įkalbėtas žmonos, jis pakeitė savo pavardę į Gehry. Tokį poelgį nulėmė karti vaikystės patirtis, taip sutuoktiniai tikėjosi apsaugoti dukteris nuo kitų vaikų patyčių. 1954 m. jam pavyko patekti į Pietų Kalifornijos universiteto (University of Southern California, USC) architektūros studentų sąrašą. Baigęs universitetą, F. Gehry metus tarnavo JAV kariuomenės Specialiosios tarnybos skyriuje. Atlikęs tarnybą, metus studijavo miesto planavimą Harvardo dizaino mokykloje (Keimbridžas, Masačusetsas). 1957 m. sugrįžo į Kaliforniją, kur kelerius metus dirbo įvairiose architektūros studijose. 1961 m. su šeima persikėlė į Paryžių, kur dirbo André Remondet biure. Gyvendamas Paryžiuje ne tik dirbo, bet ir naudojosi šio miesto teikiamomis galimybėmis – aplankė jį dominančius pastatus – Le Corbusier, Johanno Balthasaro Neumanno darbus – ir susižavėjo Prancūzijoje esančiomis romėniško stiliaus bažnyčiomis.

1962 m. F. Gehry grįžo į Los Andželą ir įsteigė savo įmonę. Tačiau jam sunkiai sekėsi bendradarbiauti su kolegomis architektais. Ignoruojamas Frankas pradėjo bendrauti su menininkais: dainininku Kenny Price’u, tapytojais Edu Mosesu ir Ronu Davisu (kuriam 1972 m. Malibu suprojektavo studiją-namą), skulptoriais Claesu Oldenburgu ir Coosje van Bruggenu, taip pat Richardu Serra. Jis susidomėjo menininkų veikla, jų kalba, požiūriu, „gebėjimu padaryti daiktus savomis rankomis“, o bendradarbiaudamas su architektais jautėsi kaip autsaideris. Ankstyvieji F. Gehry projektai buvo tipiški tų laikų darbai. Taikydamas moderniosios architektūros stilistinius principus, savo projektuose atsisakė bet kokių puošybos elementų, chaoso, pabrėžė švarias, geometrines linijas. Esminiai jo architektūros bruožai buvo paprastumas ir funkcionalumas. Tačiau menininko prigimtis stūmė jį į priekį, ragindama ne stovėti vietoje, o eksperimentuoti. F. Gehry atrado tokias medžiagas kaip nedažyta fanera, grublėtasis betonas ir raukšlėtasis metalas. Pamažu gimstančios F. Gehry idėjos išlaisvino kūrėjo individualybę nuo susiformavusių klasikinių projektavimo stereotipų.

 

Kūrybinis F. Gehry perversmas prasidėjo nuo jo paties gyvenamojo namo Santa Monikoje. Antroji F. Gehry žmona 1970 m. surado dar 1920 m. statytą tam laikotarpiui įprastą rausvą namą. Architektas pradėjo jį įvairiausiais būdais keisti ir tai tapo lemtingu žingsniu į žaismingumą postmodernistinėje architektūroje. Buvo naudojamos itin kuklios pramonėje paplitusios medžiagos. F. Gehry rausvą namo eksterjerą paliko „nesugadintą“ ir „įpakavo“ į metalinį šarvą. Pastatas atrodo tarsi būtų sudarytas iš serijos atskirų skulptūrinių elementų, kurių kiekvienas išsiskiria savita formos struktūra, spalva, tekstūra ir medžiagomis. Architektas naudojo pigų raukšlėtąjį metalą, metalinį tvoros tinklą, stiklą, medieną, betoną. Jis radikaliai pakeitė pirmo aukšto erdvę: suformavo naujus langus, pasidarė terasą, prieangį. Antras aukštas buvo mažai pakeistas ir atrodo gana kuklus. 1991 m. namas buvo dar kartą papildomai tobulintas, tačiau ryškių pokyčių nepadaryta.

 

Užbaigus statybas, kadaise buvusi rami gatvė dėl F. Gehry namo rekonstrukcijos tapo savotiška architektūros studentų, iki šiol iš viso pasaulio traukiančių pasižiūrėti garsiojo statinio, Meka. F. Gehry susilaukė ir daug aplinkinių dėmesio, tik ne visada jis buvo teigiamas... Keista struktūra (kai kuriems projektą buvo sunku pavadinti namu) sukėlė tikrą įtampą tarp architekto ir jo kaimynų, kurie neslėpdami pasibjaurėjimo grasino net teismais. Kai kurie jo įmonės klientai nustojo domėtis F. Gehry pasiūlymais, o keli net visai nutraukė sutartis. Tačiau privatūs užsakovai, kurių vis daugėjo, džiaugėsi novatoriško architekto sprendimais. Nuo to laiko pagal F. Gehry projektus buvo pastatyta keletas namų (svečių namai „Winton“ (Minesota, 1983–1987), Bormanų rezidencija (Malibu, 1987) ir kt.), kuriems būdingos išraiškingos skulptūrinės formos, daug dėmesio skiriama kietoms ir tankioms medžiagoms: tinkui, cinkuotam metalui, švinu dengtam variui, oniksui ir akmeniui.

Visuotinio pripažinimo ir aplinkinių dėmesio sulaukė ne F. Gehry architektūra, bet 1972 m. iš raukšlėtojo kartono sluoksnių sukurta baldų kolekcija. „Architektūros darbai trunka taip ilgai“, – kūrybinius procesus lygino architektas.
Kaip baldų kūrėjas, F. Gehry išsiskyrė tuo, kad gamindamas baldus panaudojo neįprastą medžiagą – kartoną. Jo pasirinktas kartonas suteikė baldams naujų estetinių aspektų. Nors kartonas – patvarumu neišsiskirianti medžiaga, F. Gehry sugebėjo jį taip apdirbti, kad ši medžiaga tapo patikima ir atspari aplinkos poveikiui. Taip buvo sukurta kolekcija „Easy Edges“, kurią sudaro kėdės ir stalai – lengvasvoriai, nebrangūs ir smagūs baldai. Nors pats architektas nebuvo visiškai patenkintas savo baldais, vis dėlto prekyboje pasirodžiusi kolekcija susilaukė sėkmės. 1986 m. F. Gehry sukūrė „Experimental Edges“ – antrąją kartoninių baldų liniją. Neįprastu sprendimu, pradedant dizaino forma ir baigiant spalvine variacija, išsiskyrė klasikinių formų fotelis. Apvalios, lelijų spalvos baldo formos, išgautos naudojant daug atskirų skirtingų formų ir dydžių kartoninių elementų, sukuria tokį įspūdį, lyg baldas būtų apkarpytas ar apgenėtas.

Devintasis dešimtmetis F. Gehry pasirodė lemtingas. Nuo to laiko jo darbotvarkė vis pasipildydavo naujais užsakymais. Jis projektavo namus, muziejus, institutus, restoranus, įstaigų pastatus. Kiekvienas darbas reiškė ką nors nauja. Prie pastato jis artėjo kaip prie skulptūrinio objekto, erdvinio konteinerio, pripildyto šviesos, oro ir erdvės. Jis įrodė, kad yra tikras savo srities profesionalas. Pagaliau jis sulaukė pripažinimo ir tarp kolegų architektų.

 

1982 m. F. Gehry suprojektavo galeriją MOCA (The Museum of Contemporary Art) pramoniniame Los Andželo rajone. Pati teritorija padarė didelę įtaką pastato estetikai, todėl jis atrodo kaip gamybinis statinys. Galerijos direktorius Richardas Koshalekas, vertindamas šį F. Gehry pastatą, teigė: „Frankas supranta erdvę; daug architektų nesupranta... Jis medžiagas naudoja kaip menininkas, elegantiškai.“

 

1982 m. Los Andžele F. Gehry suprojektavo Aviacijos ir kosmoso muziejų (Aerospace Museum), kuriame buvo įkurdinta lėktuvų kolekcija. Pastatas sudarytas iš kelių skirtingų struktūrinių formų: metalinio daugiakampio ir tinkuoto kubo. Ant fasado virš durų F. Gehry sumanė pakabinti reaktyvinį lėktuvą „F104 Starfighter“, kuris virto „skelbimų lenta“, praeiviams reklamuojančia pastato funkciją. Šis F. Gehry pastatas balansuoja tarp meno ir architektūros. Tačiau ne visada meninės F. Gehry improvizacijos buvo tinkamai suprastos. 1984 m. su savo draugais skulptoriais C. Oldenburgu ir C. van Bruggenu projektavo vėžiu sergančių vaikų stovyklą. Jie sukūrė keistą, į burlaivį panašų pastatą: virtuvės ir valgomojo planas buvo pieno butelio formos, stogo kraigas – kaip laivo burės. Deja, komandos išpuoselėtas projektas nebuvo įgyvendintas, nes rangovai buvo įsitikinę, kad tokios stovyklos nenorėtų patys vaikai.

 

Laikui bėgant pats F. Gehry pajuto, kad juda teisingu keliu. Jis sumažino savo studijos darbuotojų skaičių nuo 30 iki trijų ir nusprendė dirbti tik mėgstamą darbą. Architektui atiteko keletas tarptautinių projektų, tokių kaip restoranas „Fishdance“ (Kobė, Japonija, 1986) ir „Vitros“ dizaino muziejus (Vokietija, 1987). Kurdamas pastarąjį jis atsisakė sau įprastų medžiagų rinkinio ir pasiliko tik balto tinko bei cinkuoto titano lydinio duetą. Šiame projekte jis pirmą kartą paprastesnes kampuotas geometrines formas iškeitė į lenktas linijas, simboliškai atkartojančias Paryžiaus Dievo Motinos (Notre Dame) katedrą ir Le Corbusier Ronšano koplyčią (Prancūzija).

 

Pagal F. Gehry projektą 1991 m. buvo pastatytas vienos ryškiausių JAV reklamos agentūrų „Chiat / Day“ biurų pastatas. Svarbiausioje Venice gatvėje, už keturių kvartalų nuo Ramiojo vandenyno esantis pastatas užima 75 000 kv. pėdų plotą. Svarbiausią, prie gatvės esantį fasadą sudaro trys atskiri elementai, kuriuos sieja mastelis. Šiame projekte architektas taip pat bendradarbiavo su skulptoriais C. Oldenburgu ir C. van Bruggenu, kurie sukūrė milžiniškus žiūronus – simbolišką taką, vedantį į automobilių aikštelę.

 

Besibaigiant devintajam dešimtmečiui, kritikai vis dėlto pripažino, kad F. Gehry – kažkas daugiau nei tik ekscentriškas architektas iš Kalifornijos. Žurnalistas Kurtas Andersenas rašė: „Jis daugiau negali būti nurašytas kaip vien tik blogas berniukas. Jis turi būti įvertintas kaip vienas iš dviejų ar trijų moderniosios kartos atstovų, o galbūt kaip sėkmingiausias novatorius.“ Ir iš tiesų 1989 m. F. Gehry buvo suteikta „architektūros Nobelio premija“ – Pritzkerio premija.

Iki tol buvęs pilkas pramoninis Ispanijos miestas, 1997 m. Bilbao užgimė iš naujo. Atsigavo miesto kultūra ir ekonomika. Unikali miesto raida paliudijo seną tiesą, kad architektūra turi ypatingą reikšmę žmogaus būčiai. 1991– 1997 m. pagal F. Gehry projektą Bilbao buvo pastatytas Guggenheimo muziejus, kuris tapo nenuginčijimu įrodymu, kad „pastatas gali „padėti“ miestą ant žemėlapio“. Tai sukėlė tikrą sumaištį įvairiose pasaulinėse bendrovėse ir organizacijose. Sumaištį, privertusią dar kartą suvokti ir įvertinti architektūros reikšmę bei jos poveikį visuomenei. Visuomenė buvo taip susidomėjusi F. Gehry stebuklu, kad pirmaisiais metais muziejus sulaukė daugiau kaip milijono lankytojų. Bilbao tai buvo neįtikėtinas skaičius, miestas praktiškai tapo turistų prieglauda.

 

Ant Nerviono upės kranto apgalvotai išdėstytas pastatas – tarsi miesto vartai į verslo ir istorinius rajonus. Jis įkūnijo abstrakčią futuristinio laivo idėją. Laivo, skirto skraidyti tarp planetų. Muziejus dar lyginamas su paukščiu, lėktuvu, artišoku, besiskleidžiančia rože, milžinišku nežemišku vabzdžiu, kuris valandėlei užsikorė ant Nerviono kranto ir bet kurią akimirką nuplazdės atgal į gilią erdvę.

 

Kaip ir daugumos F. Gehry pastatų, Guggenheimo muziejaus linijos itin minkštos. Vilnijančios pastato kreivės ir nesikartojanti geometrija sukurtos CATIA programine įranga, kuria naudojantis pavyko suteikti tokias formas, kokios nebuvo įmanomos ankstesniems architektams. Nepakartojama kreivių geometrija suprojektuota taip, kad atrodytų absoliučiai sporadiškai, tačiau kreivių atsitiktinumas turėjo funkciją – „išlinkių netvarka skirta šviesai gaudyti“. Nors metalu apgaubtas viršutinis pastato sluoksnis jau buvo tapęs architekto požymiu, šiame pastate F. Gehry pirmą kartą panaudojo titaną. Ieškodamas pastatui tinkamos „odos“, jis nusprendė, kad būtent titano kokybinės ypatybės čia tiks labiausiai. Tvirtas kaip plienas, bet lengvesnis už jį, sunkesnis už aliuminį, bet dvigubai tvirtesnis. Pasirinkimui įtakos turėjo ir įspūdingas titano atsparumas korozijai. Buvo pasirinkta milimetro storio titano plokštė, pritaikyta naudojant tradicinę „užrakintą“ siūlę, suteikiančią minkšto lyg pagalvė paviršiaus įspūdį.

Žvelgiant į pastatą, nesunkiai galima įsivaizduoti jo vystymosi stadijas: eskizus keičia maketai, o šie virsta pastatais. Kalbant apie F. Gehry kūrybinį procesą, tie patys eskizai, maketai ir pagaliau galutinis rezultatas – didingas pastatas – mažai kuo panašūs į statinius, tai greičiau „kūrybingo proto murmėjimas“, kurį lengviau būtų galima priskirti kokiai nors dailės šakai. Iš tikrųjų patys sėkmingiausi F. Gehry pastatai panašūs į milžiniškas vienišas skulptūras, nepriekaištingai apgalvotas, pastatytas ir išskaptuotas, kad būtų panaudota vidaus erdvė.

 

Dar 1987 m. Walto Disney žmona Lillian Disney nusprendė pastatyti naują salę, kurioje įkurdintų Los Andželo filharmoniją. Konkursą laimėjo F. Gehry. Tuo metu jo galvos dar nepuošė nusipelniusio architekto laurai, bet lydėjo keistuolio, pastatų apdailoje naudojančio tokias abejones keliančias medžiagas kaip grandininis vielos tinklas tvoroms tverti, šleifas. Nors ekscentriškam architektui buvo suteikta galimybė, projektuojant (projektavimo pradžia – 1987 m., statybos pradžia – 1999 m., inauguracija – 2003 m.) įvyko daugybė netikėtų atsitiktinumų: periodiškai trūko lėšų, vyko žemės drebėjimai, o kai 1997 m. mirė pati sumanytoja L. Disney, daugelis manė, kad jos svajonė bus palaidota kartu su ja. Tačiau tai sutapo su Guggenheimo muziejaus atidarymu... Nors, atlikus naujus skaičiavimus, paaiškėjo, kad W. Disney salei prireiks dvigubo biudžeto, nei buvo planuota, finansavimas buvo gautas.

 

W. Disney pastato struktūra primena spindinčią kaskadą, išsiskleidusį metalinį kaspiną. Švytinčios arkos fone – lyg ore šokanti W. Disney burtų lazdelė. Tai ganėtinai unikalu, nes įrodo, kaip giliai architektas suvokė salės bendravardžio esybę. Iš pradžių F. Gehry buvo numatęs akmeninį eksterjerą, tačiau pastato paviršius buvo pakeistas pigesne – metaline – „oda“. Grakščioje struktūroje sunaudota daugiau kaip 12 tūkst. nerūdijančiojo plieno detalių. Jų forma ir storis skirtingi.

 

Šio projekto išskirtinumas slypi ne tik pastato formose, bet ir interjere. Norėdamas sukurti patogią aplinką koncertuojantiesiems, F. Gehry panaudojo pocūgės (lot. Pseudotsuga, angl. Douglas-fir) medieną. Kadangi pagrindinė pastato funkcija – muzikinė salė, jis norėjo, kad pirmiausia būtų laimingi muzikantai. Siekdamas nepriekaištingo rezultato, architektas bendradarbiavo su Japonijos akustikos bendrove „Yasuhisa Toyota“. Nors eksterjeras ir interjeras padaryti iš skirtingų medžiagų, salės vidus ir išorė harmoningai dera. Tačiau po kiek laiko šis F. Gehry darbas susilaukė ir kritikos. Buvo atkreiptas dėmesys, kad projektuodamas F. Gehry ne visuomet atsižvelgia į vietinio klimato niuansus. Poliruoti ir it veidrodis lygūs metaliniai fasadų paviršiai saulėtomis dienomis įkaisdavo net iki 140° pagal Farenheito skalę, to pakaktų plastikui ištirpinti ir gaisrui sukelti. Gretimų pastatų gyventojai pareikalavo, kad būtų surasta išeitis. Pasitelkus kompiuterinę analizę, buvo ištirtas pastato paviršius ir pašalinti visi įmanomi rizikos veiksniai. Nors ir kilo keblumų, pagal W. Disney koncertų salės pavyzdį 2010 m. planuojama atidaryti F. Gehry projektuotą aukštąją muzikos mokyklą „New World Symphony“. Pastato fasaduose tradiciškai naudojami kreivų linijų tūriniai gaminiai iš lakštinio metalo, o koncertų salėje siekiama aukščiausios kokybės akustikos, tokios, kokią pavyko sukurti būtent W. Disney koncertų salėje.

2000 m. Sietle duris atvėrė interaktyvus muziejus EMP (Experience Music Project). Kai F. Gehry susitiko su muziejaus įkūrėjais Paulu Allenu ir Jody Patton, pastarieji nusprendė pirmiausia architektą supažindinti su projekto koncepcija. Klasikinės muzikos aistruoliui rokenrolą suprasti padėjo ne tik pati muzika, bet ir kelionė į kaimynystėje įsikūrusią gitarų parduotuvę, kurioje F. Gehry nusipirko kelias elektrines gitaras ir, parsinešęs į savo biurą, supjaustė į gabalėlius. Gitaros dalys tapo statybiniais blokais, todėl projekte išlaikyti raudoni ir mėlyni elektrinių gitarų atspalviai. Vėliau architektas spalvų gamą papildė dar trimis tonais: auksiniu, sidabriniu ir migla tviskančia purpurine spalva.

 

Naujo pastato metalinė „oda“ atrodo kaip švytintis reaktyvinio lėktuvo paviršius. Statinio draperijos vilnija ir plaukia, tarsi primindamos visuomenei apie garsiąją graikų Nikės skulptūrą ar Clauso Slutero XIV a. raižinius, kuriais žavėjosi pats architektas. Pastato formose galilu, nes įrodo, kaip giliai architektas suvokė salės bendravardžio esybę. Iš pradžių F. Gehry buvo numatęs akmeninį eksterjerą, tačiau pastato paviršius buvo pakeistas pigesne – metaline – „oda“. Grakščioje struktūroje sunaudota daugiau kaip 12 tūkst. nerūdijančiojo plieno detalių. Jų forma ir storis skirtingi. Šio projekto išskirtinumas slypi ne tik pastato formose, bet ir interjere. Norėdamas sukurti patogią aplinką koncertuojantiesiems, F. Gehry panaudojo pocūgės (lot. Pseudotsuga, angl. Douglas-fir) medieną. Kadangi pagrindinė pastato funkcija – muzikinė salė, jis norėjo, kad pirmiausia būtų laimingi muzikantai. Siekdamas nepriekaištingo rezultato, architektas bendradarbiavo su Japonijos akustikos bendrove „Yasuhisa Toyota“. Nors eksterjeras ir interjeras padaryti iš skirtingų medžiagų, salės vidus ir išorė harmoningai dera. Tačiau po kiek laiko šis F. Gehry darbas susilaukė ir kritikos. Buvo atkreiptas dėmesys, kad projektuodamas F. Gehry ne visuomet atsižvelgia į vietinio klimato niuansus. Poliruoti ir it veidrodis lygūs metaliniai fasadų paviršiai saulėtomis dienomis įkaisdavo net iki 140° pagal Farenheito skalę, to pakaktų plastikui ištirpinti ir gaisrui sukelti. Gretimų pastatų gyventojai pareikalavo, kad būtų surasta išeitis. Pasitelkus kompiuterinę analizę, buvo ištirtas pastato paviršius ir pašalinti visi įmanomi rizikos veiksniai. Nors ir kilo keblumų, pagal W. Disney koncertų salės pavyzdį 2010 m. planuojama atidaryti F. Gehry projektuotą aukštąją muzikos mokyklą „New World Symphony“. Pastato fasaduose tradiciškai naudojami kreivų linijų tūriniai gaminiai iš lakštinio metalo, o koncertų salėje siekiama aukščiausios kokybės akustikos, tokios, kokią pavyko sukurti būtent W. Disney koncertų salėje. Roko muziką geriausiai atskleidė supjaustytų elektrinių gitarų dalys 2000 m. Sietle duris atvėrė interaktyvus muziejus EMP (Experience Music Project). Kai F. Gehry susitiko su muziejaus įkūrėjais Paulu Allenu ir Jody Patton, pastarieji nusprendė pirmiausia architektą supažindinti su projekto koncepcija. Klasikinės muzikos aistruoliui rokenrolą suprasti padėjo ne tik pati muzika, bet ir kelionė į kaimynystėje įsikūrusią gitarų parduotuvę, kurioje F. Gehry nusipirko kelias elektrines gitaras ir, parsinešęs į savo biurą, supjaustė į gabalėlius. Gitaros dalys tapo statybiniais blokais, todėl projekte išlaikyti raudoni ir mėlyni elektrinių gitarų atspalviai. Vėliau architektas spalvų gamą papildė dar trimis tonais: auksiniu, sidabriniu ir migla tviskančia purpurine spalva. Naujo pastato metalinė „oda“ atrodo kaip švytintis reaktyvinio lėktuvo paviršius. Statinio draperijos vilnija ir plaukia, tarsi primindamos visuomenei apie garsiąją graikų Nikės skulptūrą ar Clauso Slutero XIV a. raižinius, kuriais žavėjosi pats architektas. Pastato formose galima įžvelgti pagrindinius amerikiečių pasąmonės sluoksnius: gitaros sparną, automobilių kūnus ar net plevenantį nuomojamą smokingą. EMP – tai naujas iššūkis architektūros, skulptūros ir spalvos pasirinkimo tradicijoms. Architektūros kritikas Herbertas Muschampas pastatą apibūdino kaip „kažką, kas iššliaužė iš jūros, apsivertė ir mirė“. Žurnalas „Forbes“ EMP surado vietą bjauriausių pasaulio pastatų dešimtuke.

F. Gehry raktas į architektūrą – piešimas, tad jo pastatai prasideda nuo eskizų. Jie labai saviti, išsiskiriantys pojūčių improvizacija ir intuityviu spontaniškumu. Plona linija visą laiką grakšti, nestabili, impulsyvi. Piešinys neperduoda jokios architektūrinės masės ar svorio, nurodo tik laisvų krypčių ir erdvinių santykių pasikeitimus. Piešimas pačiam F. Gehry – būdas užfiksuoti menininko mąstymo evoliuciją: nuo smegenų iki rankų, nuo rankų iki pieštuko, nuo pieštuko iki popieriaus. Ir tada – grįžimas atgal į smegenis.

 

Maketų gamybai F. Gehry dažniausiai naudoja tiesiog popierius (glamžytus) ir sodos vandens butelius. Todėl, siekiant įgyvendinti jo projektus, būtina kompiuterinė įranga. Tačiau pats architektas garsėja ir tuo, kad visai neprisiliečia prie kompiuterio. Jo kabinete nėra net nešiojamojo kompiuterio. Tačiau, patekus į tolesnį jo studijos kampą, atsiveria didžiulė, į prekyvietę panaši kompiuterių komandos salė: čia 2002 m. įsikūrė „Gehry Technologies“ (GT) – atskira įmonė, kurioje dirba daugiau kaip 60 žmonių (architektai, inžinieriai, statybos profesionalai, programuotojai, vadybininkai), kontroliuojančių projektavimo ir statybos procesus.

 

GT teikia paslaugas pastatų savininkams, pirkėjams, architektams, inžinieriams, rangovams ir kitiems statybų pramonės profesionalams visame pasaulyje. Toks bendradarbiavimas padidina kūrybiškumą ir kontrolę, mažina pavojaus riziką, kainas, baigimo terminus.

 

• • •

 

Šis žmogus sunaikino elegiškas ir melancholiškas formas, pamažu užpildžiusias visus miestus. Dėl ekonominio išskaičiavimo jos privertė meną trauktis, o visuomenę – taikytis su apatiškais, vangiais, nuobodžiais arba išpuoselėtais minimalistiniais pastatais. Visuomenėje vis dar sklinda nepasitenkinimo atgarsių, kad F. Gehry pastatuose išoriniai efektai nurungia funkciją, kad pastatai neįsilieja į supančią aplinką. Tačiau kiekvienas F. Gehry pastatas stropiai apgalvotas. Nuolatos ilgėjantis naujų projektų sąrašas F. Gehry neabejotinai suteiks dar daugiau garbės ir dar daugiau smerkiančių kritikų. Jei F. Gehry projektus reikėtų palyginti su muzika, jie prilygtų džiazui, pripildytam improvizacijos ir gyvybingos nenuspėjamos dvasios. Vienus tai žavi, kitus erzina.

 

Ieva Siminonytė-Putriuvienė