Labirintus ir įmantrias figūras iš gyvų augalų savo pilyse mėgo kurti prancūzų karaliai. Britai irgi garsėja silpnybe architektūriniams kūriniams iš krūmų ir medžių. Žalios tvorelės, atitvarai ir visos kitos įmanomos formos iš tikrųjų atrodo itin patraukliai. Ir visiškai nesvarbu kieno pievelę jie puošia: lordo ar eilinio užmiesčio gyventojo. Gyvatvorės šiandien laikomos ne tik kraštovaizdžio dizaino dalimi, bet ir itin praktišku bei naudingu sprendimu.
Gyvatvorė – tai krūmų arba medžių eilė, surikiuota tvoros pavidalu. Augalai sodinami labai arti vienas kito, todėl tokia tvora tampa nepereinama. Visgi apsauginės funkcijos (nuo įsibrovėlių) nereikėtų tikėtis, nes pagrindinė gyvatvorės paskirtis – dekoratyvinė, nors tam tikrą praktinę paskirtį joms suteikti visgi galima. Gyvatvorė gali žymėti jūsų sklypo ribas ar jūsų kiemo erdvę paslėpti nuo nepageidaujamų žvilgsnių. Be abejo, tokia tvora apsaugo ir nuo vėjo. Jei netoliese yra kelias, gyva „užsklanda“ tarnaus kaip garsą izoliuojantis barjeras ir gamtinis oro valymo įrenginys.
Priklausomai nuo jūsų poreikių galima rinktis spygliuočių arba lapuočių gyvatvorę. Augalų pasirinkimas itin didelis net mūsų gamtinėmis sąlygomis. Vienas paprasčiausių ir efektyviausių sprendimų – paprastoji alyva. Ji reikli dirvai, tačiau atspari kirpimui, tik genėti ją reikėtų po žydėjimo ir geriausia vieną kartą per metus. Gyvatvorėms tinka ir kitos alyvų rūšys: vengriškoji, persinė, gauruotoji, amūrinė. Itin nereiklūs dirvai yra erškėčiai (smulkialapis, raukšlėtasis, cinamoninis, rudalapis, paprastasis), o pavėsyje puikiai auga lazdynas ir šermukšnis (arba šermukšnialapė lanksva). Priemolio dirvose sodinamos eglės (paprastoji, kaukazinė, baltoji arba kanadinė, dygioji). Kerpant šiuos spygliuočius, jie gražėja, tankėja, susiformuoja aukštos ir vidutinės, tankios ir nepralaidžios gyvatvorės.
Prieš pasirenkant vieną ar kitą augalą vertėtų apsispręsti ar norėtumėte visus metus, ar tik vasarą žaliuosiančios gyvatvorės. Reikia apmąstyti ir kokiu tikslu ji sodinama (nuo to priklauso aukštis, tankumas, spalva), ar galėsite skirti laiko jos priežiūrai. Jei jau žinote, kokios rūšies augalą ketinate pasirinkti, įvertinkite sklypo mikroklimato sąlygas, apšvietimą, dirvožemio sudėtį, drėgnumą: ar šios sąlygos tinka augalui, ar jis gerai vešės (galbūt reikės keisti numatytą vietą arba dirvožemio sudėtį)?
Prieš sodinant augalus rekomenduojama apsispręsti dėl dar vieno dalyko – pasirinkti laisvai augančią gyvatvorę ar formuojamą, kuri turėtų aiškias, griežtas ribas. Žinoma laisvai auganti gyvatvorė nereikalauja jokios ypatingos priežiūros, ją užtenka palaistyti, apsaugoti nuo kenkėjų ir kartą per metus truputį pakirpti (kad geriau vešėtų). Formuojama gyvatvorė gali priminti ir paprasčiausią akmeninę tvorą, tačiau jos formų sprendimų yra begalės: arkos, bet kokios geometrinės figūros ir net gyvūnai. Apskritimas, kvadratas, trikampis – patyręs sodininkas augalui gali suteikti bet kokią formą. Tinkamai prižiūrima gyvatvorė gali tarnauti labai ilgai, tačiau norint išauginti formuojamą gyvatvorę prireiks daug kantrybės ir laiko. Neturintiems šių savybių patartina susirasti savo darbą išmanantį sodininką, kuris keturis penkis metus formuos augalą. Sausros metu gyvatvorę teks dažnai laistyti, o paspaudus šalčiams teks kiekvieną dieną sutrypti dirvą aplink augalą, kad šaknys neišlįstų į paviršių ir nesušaltų.
Be abejo, „forminė“ gyvatvorė pareikalaus daugiau laiko nei auganti laisvai. Be laistymo ir apsaugos nuo kenkėjų, ji turi būti kerpama tris kart per metus (ankstyvą pavasarį, vasaros viduryje ir rudenį). Džiaugtis tokia „siena“ galės net keletas kartų.
Gyvatvorės tarnauja tinkamai tik tuomet, kai jos yra nuolat ir tinkamai prižiūrimos. Pasodinus gyvatvorę pirmaisiais metais ją būtina reguliariai laistyti, purenti žemę ir ravėti. Pagrindinė gyvatvorės priežiūra – genėjimas. Figūrinis gyvatvorių karpymo menas buvo žinomas dar senųjų civilizacijų klestėjimo laikais. Iš krūmų buvo formuojamos gyvūnų, geometrinių ir architektūrinių formų figūros. Visa tai galite pasidaryti savo sode ir jūs, juk daugelio rūšių augalai šiuo atžvilgiu labai lankstūs ir, norint, augalams galima suteikti bet kokią formą.
Vertėtų priminti ir tai, kad ne visus augalus galima genėti ir kirpti. Pavyzdžiui, jei kompaktiška ir tankią lają turinti eglė puikiai pasiduoda genėjimui, to negalima pasakyti apie retą vainiką turinčią pušį: ji pradeda džiūti, gali lūžti nuo sniego svorio ir pan. Tuo tarpu daugumą krūmų rūšių galima kuo puikiausiai genėti ir karpyti.
Pirmasis genėjimas atliekamas antraisiais metais po gyvatvorės pasodinimo. Augalai genimi rudenį, kai numeta lapus. Galima genėti ir vasarą – keletą kartų šonus ir retkarčiais viršūnę. Reguliarus genėjimas šiltuoju metų laiku sąlygoja naujų ūglių augimą apatinėje krūmo dalyje. Tai neleidžia išretėti gyvatvorės apačiai. Pirmą vasarinį genėjimą reikėtų atlikti birželio pradžioje. Išilgai visos eilės ištempiama virvė, ir kiekvienais metais ji pakeliama keletą centimetrų, tol, kol bus pasiektas norimas aukštis. Labai dažnai dėl neteisingo genėjimo aukštose gyvatvorėse gerai auga tik viršutinė krūmų dalis, o apatinė, dėl nepakankamo apšviestumo, tarsi apmiršta. Tokioms gyvatvorėms vertėtų suteikti kūgio ar trapecijos formą, kad jų šoninių pusių nuožulnumas į horizontą būtų apie 70º. Taip pat būtina reguliariai išpjaustyti sausas ir ligotas šakas, stambius mažai besišakojančius ūglius.
Naujų ūglių augimą užtikrina reguliarus augalų tręšimas ir laistymas. Nukritę lapai sugrėbiami ir kompostuojami, vėliau jais galima tręšti pačią gyvatvorę. Teigimai augalus įtakoja ir pavasarinis vasarinis tręšimas azotinėmis trąšomis.