Bjarke Ingelso projektuose gana dažnai panaudojamas vanduo. Architektas, žvelgdamas į vandenį, nesinaudoja jokiomis išankstinėmis klišėmis, kiekviename projekte šią stichiją pritaiko atsižvelgdamas į pastato paskirtį ir padėtį. Paprastomis priemonėmis jis sugeba vandens šaltinius išvaduoti iš dar gajos substancijos, skirtos miesto atliekoms nuplauti, ir taip humanizuoja vietovę, paversdamas ją visuomeniniu traukos centru. Pasitelkdamas vandens galias, jis siekia sukurti dirbtinį kraštovaizdį, kuris apsaugotų aplinką nuo taršos. Jaunatviško entuziazmo skatinamas transformuoja įprastines vandens talpyklas – tiesiog išverčia jas į blogąją pusę. Tačiau čia pat architektas nevengia naudoti ir su vandeniu susijusių simbolinių konfigūracijų, išsaugoti natūralių pakrantės statinių pavidalų ir kuriant pastatų elementus pasitelkti vandenį simbolizuojančias formas. B. Ingelsas nebijo ir „įdarbinti“ vandenį: jis surenkamas, valomas, papildomas natūraliomis trąšomis, atogrąžoms būdingomis spalvomis priverčia sužaliuoti buvusią karinę bazę ir naftos gamybos pramonės išeikvotą žemę. Pagaliau, jis iš vandens, kaip ir iš žemės, išaugina įspūdingą pastatą – simbolį, skirtą geriausiam miestui, geriausiam gyvenimui.

Danų architektas B. Ingelsas gimė 1974 m. spalio 2 d. Kopenhagoje. Dar būdamas gana jaunas kaip architektas B. Ingelsas susilaukė itin palankaus dėmesio, tačiau mokyklą baigusio jaunuolio svajonė nebuvo susieta su architektūra. Jis norėjo tapti komiksų kūrėju (Vakaruose vartojama sąvoka grafinio romano autorius) ir kurti komiksų knygas. Tačiau Kopenhaga negalėjo pasiūlyti įstaigos, kurioje būtu mokama šios rūšies meno. Visai atsitiktinai devyniolikmetis Bjarke atkreipė dėmesį į Kopenhagos karališkąją akademiją (Royal Academy) ir įstojo į ją studijuoti architektūrą. Šį žingsnį būsimasis menininkas paaiškino kaip visiškai netikėtą ir spontanišką: „Nėra jokios architektūros mano šeimoje. Vienintelis architektas, kurį žinojau, kai pradėjau mokytis, buvo Jørnas Utzonas.“

 

1996 m. B. Ingelsas mokėsi Aukštojoje architektūros mokykloje (Escola Technica Superior de Arquitectura) Barselonoje, 1998 m. gavo diplomą. Dar būdamas trečiame kurse išbandė save praktikuodamasis, be to, laimėjo pirmąjį konkursą. Baigęs studijas pradėjo dirbti Metropolio architektų biure (Office for Metropolitan Architecture), pusę metų bendradarbiavo su architektu Remu Koolhassu. Šiame gerai žinomų architektų biure nemažai laiko praleido darbuodamasis su pirmaisiais Centrinės Sietlo bibliotekos (Seatle Central Library) planais. 2001 m. sausį su kolega Julienu de Smedtu (g. 1975) grįžo į Kopenhagą ir įkūrė bendrovę PLOT. Netrukus architektai sulaukė sėkmės tiek pačioje Danijoje, tiek ir už jos sienų. 2004 m. Venecijos architektūros bienalėje už geriausiu pripažintą Stavangerio koncertų salės projektą jiems buvo paskirtas prizas – „Auksinis liūtas“. PLOT ėmėsi įvairiausių projektų: gyvenamųjų namų, plaukiojimo baseino komplekso, viešojo skvero, dviejų psichiatrinių ligoninių, didelio įstaigos komplekso, trijų koncertų salių, trijų didelių viešbučių, oro uosto ir pan. Architektai parengė ir keletą projektų, kuriuos jungia bendras elementas – vanduo.

2001 m. Odensės (Danija) miesto savivaldybės užsakymu PLOT pradėjo rengti Odensės vandens kultūros namo projektą (Odense Water Culture House). Dažniausiai plaukimo baseino projektavimas pradedamas nuo konteinerinės dėžės. Toje dėžėje iškasama duobė, kad būtų suformuotas vandens baseinas. Tačiau architektai neprojektavo pastato ir baseinų talpyklos jame, šlapių elementų neišdėstė tarp sausų architektūros elementų – jie pradėjo kurti vandens kraštovaizdį. „Užuot išdėstę plaukimo baseinus vieną šalia kito, mes organizuojame vandenį baseinų, prijungtų prie 150 m ilgio apskrito kanalo, virvelėje. Tai ežeras su sala viduryje“, – apie projektą pasakoja patys architektai.

 

Baseino planas sudarytas iš apskrito pagrindo, žaidimų ir atsipalaiduoti skirtų baseinų, išdėstytų išilgai apskrito baseino promenados. Siekdami išlaikyti ryšį su pastato šerdimi, ant tilto architektai suplanavo koridorius, kavinę ir restoraną. Čia vyksta lankytojų kaita, iš čia jie nusileidžia į baseinus. Vėliau prie komplekso žadama prijungti kitas sporto aikšteles ir ledo čiuožyklą. Aplink centrinę apskritą ašį kaip spinduliai išdėstytos visos kitos tam tikras funkcijas (persirengimo ir personalo kambariai, romėniškų ir turkiškų pirčių kompleksai) atliekančios patalpos.

 

Daugiasluoksnis pastato fasadas sudarytas iš matinio ir izoliuojamojo vidinių sluoksnių bei išorinio sluoksnio, pagaminto iš permatomo metalo audeklo. Būgną laiko sijos, besiremiančios į kolonas. Kai spinduliai būgne susikerta, jie iškerta matinį fasado sluoksnį ir suteikia galimybę pro metalinį apdarą žvelgti į kraštovaizdį.

2003 m. birželį, vadovaujant B. Ingelsui ir J. de Smedtui, Kopenhagoje duris atvėrė 2 500 kv. m Uosto baseinas (Harbour Bath). Jis akimirksniu tapo viena populiariausių oazių mieste. Saulėtą vasaros šeštadienio popietę einantiesiems per ilgąjį Langebro tiltą turbūt įstrigtų gana specifinis vaizdas – žiūrint žemyn į seną pramoninį rajoną Brygge salose, tarp senų uosto blokų šimtai žmonių, apsirengusių maudymosi kostiumėliais, ilsėdamiesi deginasi saulėje ir jaučiasi laisvai, lyg būtų smėlėtame paplūdimyje, gerokai nutolusiame nuo sostinės. Miesto uostai dažniausiai jungiasi su nuotekų kanalais, juose pilna priaugusių dumblių, o vandens paviršių „puošia“ naftos dėmės. Panašus gyventojų skaičius uostu naudojosi ir anksčiau, tik itin pablogėjus vandens kokybei, 1953 m. baseinai Langebre buvo uždaryti. Po gana ilgos pertraukos, 2003 m., Kopenhagoje, Brygge salose, buvo atidarytas Uosto baseinas – Uosto parko (Havneparken) dalis. Jis akimirksniu tapo unikalia oaze tiesiog Kopenhagos vidury. Miestiečiai iš karto pamėgo naująją atrakciją. Todėl dažnas gyventojas, prieš eidamas į darbą, atlieka keletą papildomų veiksmų: susipakuoja rankšluosčius ir maudymosi kostiumėlius.

 

Taigi, pratęsdami greta Kopenhagos uosto esantį parką, architektai miesto gyventojams suteikė galimybę išsimaudyti miesto vidury. „Kaip architektai, mes turėjome sukurti žemės ir vandens sąveiką, kuri patenkintų lankytojus“, – teigė B. Ingelsas. Šio baseino koncepcija kitokia nei įprasto tradicinio baseino. Tai lėmė ir aplinkos padiktuotos sąlygos. Įprastuose baseinuose ant žemės paviršiaus sukuriamos vandens santalkos, o čia reikėjo ant vandens sukurti žemę. Taip Uosto baseinas siūlo pasimėgauti miesto uosto peizažu.

 

Nors Uosto baseine maudynės nemokamos, dėl saugumo priežasčių gelbėtojai turi kontroliuoti lankytojų skaičių. Analogiškame uždarame baseine gali ilsėtis iki 600 žmonių. Ankstesniame baseine tilpo tik pusė tiek. Žemės plotas didėjo, bet, norėdami išlaikyti vandens telkinio saugumo leidžiamąją ribą, architektai stengėsi padidinti erdvę, kad joje tilptų iki 600 žmonių. Dabar čia galima šildytis saulėje ir atsigauti po vandens linksmybių.

 

Einantiesiems į paplūdimį Danijoje arba per atostogas ieškantiesiems egzotiškų kraštovaizdžių – viskas čia pat uoste: didžiulis paplūdimys, jauki lagūna, uolėtas krantas su skardžiais ir salomis, nuo kurių galima šokinėti, ramus vanduo arba didelės bangos, smėlis bangų mūšoje, iš kurio galima statyti pilis. Vietoj lauko baseino imitacijos uosto baseinas gali pasiūlyti miestietišką uosto kraštovaizdį su sausaisiais dokais, keliamaisiais kranais, molais, valčių laipteliais, plūdurais, žaidimo aikštelėmis ir pontonais. Sukurta aplinka ir aura lankytojus traukia ne į uždarus baseinus, o į šį paplūdimį. Čia visai nebūtina mankštintis. Pati aplinka skatina bendrauti, žaisti ir mėgautis saule.

Po metų B. Ingelsas su savo vadovaujama grupe paruošė Baltojo vandens atrakcionų parko (White Water Adventure Park) projektą Kopenhagoje. 5 000 kv. m plote formuojant dirvą buvo numatyta iš viršutinio rezervuaro tekantį vandenį užtvenkti skirtingo aukščio žiediniais kūgiais. Vanduo turėjo tekėti tarp salų, tarpekliais ir po tiltais sukurdamas dirbtinį kraštovaizdį, apsaugantį naujai statomus gyvenamuosius namus nuo uosto taršos. Tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas.

Kitas B. Ingelso ir J. de Smedto projektas – Sundbly uoste, Kopenhagoje, 2004 m. vasarį baigti statyti Pajūrio jaunimo laisvalaikio namai (Maritime Youth House). Šiame projekte architektams pavyko užterštą vietą paversti traukos centru.

 

Pačioje projekto pradžioje trečdalis biudžeto lėšų buvo skirta užterštam krantinės gruntui išvalyti. Tačiau nustačius, kad dėl jame esančių sunkiųjų metalų tarša yra nuolatinė ir galimybės išvalyti žemę nėra, architektai pasiūlė ant visos krantinės iškloti medinį denį. Tad pinigai buvo investuoti ne į pastatą, o į užterštą viršutinį dirvos sluoksnį. Jiems pavyko sukurti peizažą, iš visų pusių apsuptą vandens.

 

Du labai skirtingi užsakovai pareiškė reikalavimus, kuriuos suderinti, atrodė, bus sunku: Jaunimo centras pageidavo atviros erdvės, skirtos vaikų žaidimams, o Buriuotojų klubas norėjo, kad krantinėje būtų galima švartuoti valtis. Architektų pasiūlytas pastatas – šių dviejų prieštaraujančių reikalavimų rezultatas. Denis buvo iškeltas gana aukštai, kad valtys būtų laikomos apatinėje dalyje, taip vaikams suteikiant galimybę bėgioti ir žaisti viršuje.

 

Pats pastato interjeras labai santūrus: priekinis namas, orientuotas į kranto liniją ir panaudotas kaip poilsio kambarys, kur vyksta kasdienė veikla, – prašmatnesnis negu dirbtuvės ir saugyklos pastatas galiniame kampe, bet vis dėlto puritoniško stiliaus. Erdves skiria grindys: dirbtuvėje jos iš standartinio pilko betono, o bendruomenės erdvėje – iš balto betono su akmenimis. Kieti paviršiai interjere naudojami kaip medinio eksterjero kontrastas, tarsi įprasto sprendimo inversija (medis interjere, asfaltas ir betonas – išorėje). Tokį raiškos būdą lėmė noras atspindėti atvirame lauke rengiamus jaunimo žaidimus. Jaunimo laisvalaikio namai įgijo papildomą „kambarį“ – medinį denį, jungiantį viso centro pramogas viduje ir lauke.

„Mes buvome kartu penkerius metus, bet norėjome išbandyti ką nors naujo. Tai įvyko gana spontaniškai, viskas baigėsi linksmai. Tai panašu į ląstelės dalijimąsi, tai natūralus organinio augimo padarinys“, – kalbėjo B. Ingelsas. Nors buvo įvertinta ir susilaukė sėkmės, 2006 m. sausį, lygiai po penkerių bendradarbiavimo metų, įmonė PLOT buvo išformuota. Architektai pasirinko skirtingus kelius, J. de Smedtas subūrė architektų studiją JDS, o B. Ingelsas – „Bjarke Ingels Group“, arba tiesiog BIG. Pastaroji su B. Ingelsu priešakyje netrukus buvo pripažinta viena sėkmingiausių ir naujoviškiausių architektų bendrovių Danijoje. Dėmesio B. Ingelsui nestigo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir Skandinavijoje bei Vidurio Rytų šalyse.

 

„Žaismingas“, „prieštaringas“, „akiplėšiškas“, „naujoviškas“ ir „provokuojantis“ – tai tik keli epitetai, vartojami apibūdinant BIG. Bendrovės vizija – siekis išvaduoti architektūrą iš nuvargusių, iškankintų klišių, pasirinkti norą matyti šiuolaikinį gyvenimą. BIG įnašas į danų architektūros tradicijos atnaujinimą buvo kone pats didžiausias. Kopenhagoje įkurtą grupę sudaro 85 architektai, projektuotojai, statybininkai, mąstytojai, užsiimantys architektūros, urbanistikos ir tiriamaisiais mokslo darbais.

 

Istoriškai susiklostė, kad architektūros sritį veikė du kraštutinumai. Pirma, beprotiškų minčių pilnas avangardas. Atsiradęs iš filosofijos, misticizmo ar oficialaus kompiuterių vizualizacijos potencialo žavesio, jis taip dažnai atskiriamas nuo tikrovės, kad nepajėgia tapti kuo nors kitu, kaip tik ekscentrišku smalsumu. Antra, gerai organizuoti korporacijų konsultantai, statantys numatomas ir nuobodžias aukšto lygio dėžes. Atrodo, architektūra apsupta apkasais dviejose nederlinguose srityse: naiviai utopiniame ar suakmenėjusiame, sustingusiame pragmatizme. BIG mano ir tiki, kad yra trečiasis kelias. BIG projektuose balansuojama tarp socialinių, ekonominių ir ekologinių rezultatų. Kiekvienoje statybinėje aikštelėje jie eksperimentuoja, išgaudami radikalių ir tikroviškų idėjų samplaiką. Jie bando pakeisti planetos paviršių, surasti geresnį gyvenimo būdą. Visuose veiksmuose architektai stengiasi perkelti dėmesį nuo mažų detalių į BIG (didelį) paveikslą.

2007 m. B. Ingelsas ir BIG buvo paskelbti atvirojo Danijos jūrų muziejaus projekto konkurso nugalėtojais. „Mūsų sprendimas buvo mažiausiomis pastangomis sukurti didžiausią funkcionalumą ir architektūrinį rezonansą“, – pasakojo B. Ingelsas. Architektas nurodo, kad jo ir kitų projektą rengusių specialistų noras – sukurti gyvybingą muziejų, kuris galėtų sujaudinti ir atsitiktinį praeivį. „Mūsų, kaip architektų, darbas – suprasti kitų vizijas, bet ne visada lengva pastatyti tiltą tarp vizijos ir tikrovės“, – apgailestavo architektas. Taip susiklostė, kad rengiamas projektas atsidūrė greta į Daniją atvykusių turistų labiausiai lankomos vietos – princo Hamleto pilies su visais jos įtvirtinimais, mūrais ir bokšto horizontais. „Kad išsaugotų pilies bokštų vaizdą, jie mums neleido net metrą iškišti virš žemės lygio“, – gana keblią padėtį paaiškino BIG lyderis.

 

Laikantis reikalavimų, architektams reikėjo užpildyti doką – uždarą uosto baseiną su krantine laivams krauti. „Užuot skandinę sausąjį doką su galerijomis, nusprendėme palikti jį atidarytą.“ Taip architektai atvėrė naują miesto erdvę – vietą kitokioms mintims ir gyvenimui. Muziejų B. Ingelsas įkūrė ne sausojo doko viduje, o aplink jį. Toks sprendimas išsaugojo doką kaip visiškai tuščią erdvę. Muziejaus dalis buvo nuspręsta sujungti tiltų eile. Tiltai sukūrė dinamišką įtampą tarp sena ir nauja. Taigi architektai mažiausiomis priemonėmis sukūrė didžiausią funkcionalumą ir architektūrinį rezonansą. Sausasis dokas tapo prieinamas renginiams ir parodoms atvirame lauke – taip Jūrų muziejus turėtų prisidėti prie visus metus šurmuliuojančio kultūrinio gyvenimo.

 

Danijos jūrų muziejaus projektas imituoja laivo formą, sąveikųjį septynių jūrų žemėlapį. Architektai pasistengė, kad muziejus turėtų nuolatinę 4 000 kv. m parodų galeriją, kurios atmosfera – lyg laivo denyje. Prireikus galerija labai greitai gali virsti 12 atskirų galerijų (jų formas galima transformuoti pagal poreikius). Projektą turėtų būti įgyvendintas 2010 metais.

Ekologiniai sprendimai, pritaikyti architektūroje, pasaulio nestebina, tačiau energiją tausojančios salos projektas, sukurtas netoli Azerbaidžano krantų, Kaspijos jūroje, esančiai Ziros salai – skamba neįtikėtinai. Azerbaidžane, šalyje, priklausančioje nuo naftos pramonės, 2010 m. Ziros saloje žadama įkurti energiją tausojančią poilsiavietę, vietovę, kuri taps puikiu įrodymu, kad gyvenimas įmanomas, naudojant tik vėjo ir saulės energiją. Tai bus pirmasis toks projektas pasaulyje.

 

Kuriant šį projektą buvo atkreiptas dėmesys į regiono klimato sąlygų specifiką, tikintis nutiesti kelią ekologiniams ateities projektams. B. Ingelsas su savo grupe ir inžinierių bendrove „Ramboll“ 1 mln. kv. m salą suplanavo pagyvinti ir paversti kurortu. Projekto idėja – sukurti salą, kuri būtų visiškai nepriklausoma nuo išorinių išteklių, suderinti geriausias azerbaidžanietiškas statybų tradicijas su pačiomis naujausiomis technologijomis. „Tiesą sakant, mūsų pasiūlytas architektūrinis kraštovaizdis įkvėptas natūralaus Azerbaidžano kraštovaizdžio. Ši architektūra ne tik atkartoja simbolinių septynių viršūnių siluetus, bet, o tai svarbiausia, sukuria autonominę ekosistemą, kurioje oro, vandens, šilumos ir energijos ištekliai išgaunami beveik natūraliu būdu. Septynios Azerbaidžano viršūnės – ne vien metafora, bet ir funkcionuojantys, gyvi Azerbaidžano kalnuotos ekosistemos modeliai“, – teigia BIG architektai.

 

Kiekviename kalne bus suderintos privačios ir viešosios erdvės. Kartu visi šie kalnai suformuos organišką horizonto liniją, susiliejančią su natūralia salos topografija. Jų papėdėje bus sukurtos kelios gyvenvietės, besišliejančios prie centrinio viešojo slėnio ir jį supančių paplūdimių. Iš čia besitęsiantys viešųjų erdvių keliai lankytojus kvies pakilti į visas septynias viršūnes. Be to, saloje papildomai bus pastatyta 300 privačių vilų, pro kurių langus atsivers kvapą gniaužiantis vaizdas į Kaspijos jūrą. Gyvenamuosiuose namuose turėtų gyventi 10 tūkst. žmonių, taip pat žadama įkurti 3–5 keturių ir penkių žvaigždučių viešbučius. Numatoma, kad saloje nebus automobilių. Pasiekti salą bus galima trimis būdais: svarstoma, kad žmonės į salą galės atvykti specialiais kabeliniais automobiliais, laivais ir kabamuoju tiltu.

 

„Ziros salos projektas taps svarbiu žingsniu ne tik Azerbaidžano, bet ir viso Kaukazo bei Centrinės Azijos šalių urbanistinei plėtrai. Pasitelkus vėją, saulę ir bangas, sala pati sau tieks ekologišką energiją. Visuomenei, išaugusiai „ant naftos“, tai taps postūmiu pradėti mąstyti naujai ir kurti ateities planus. Kaip ir kiti panašaus pobūdžio ekologinių miestų projektai („Dongtan“ Kinijoje ir „Masdar“ Abu Dabyje), šis projektas leis gyventi ekologiškai švarioje aplinkoje ir rūpintis ne tik savo, bet ir ateities kartų gerove“, – įsitikinę inžinerinio konsultavimo įmonės „Ramboll Group“ atstovai.

 

Saloje itin svarbus vaidmuo tenka saulei, vandeniui ir vėjui. Planuojama, kad salos pastatus įkaitins ir šildys siurbliai, prijungti prie supančios Kaspijos jūros. Saulės karščio plokščių grupės pastatuose nuolat tieks karštą vandenį. Analogų neturinčioje gyvenvietėje bus renkamas ir vandens valymo gamykloje apdorojamas atliekamas gamybinis ir audrų vanduo, apdirbtas jis dar kartą bus naudojamas irigacijai (laukams drėkinti). Atliekamos kietosios vandens dalelės, specialiai apdirbtos ir papildytos kompostu, bus paverstos dirvožemiu, kuriuo žadama tręšti salą. Toks nuolatinis salos tręšimas ir irigacija palaikys sodrią žalią salos spalvą.

Dar vienas B. Ingelso suprojektuotas pastatas taip pat dar nėra iki galo įgyvendintas, jo statybos turėtų pasibaigti 2010 metais. Šanchajuje, Kinijoje, kuriame vyks pasaulinė paroda „Expo 2010“, planuojama pastatyti netradicinį aukštybinį pastatą „REN Building“. Jame turėtų įsikurti viešbutis bei kultūros ir sporto centrai. Šiame projekte BIG atsižvelgia į pagrindinį užsakovo reikalavimą – atspindėti Kinijos tradicijas ir dvasią. Rengdami projektą architektai prisiminė, kad kinų hieroglifai – tai savotiškas piešinys (iliustracija), netgi architektūrinė forma. Projekto autoriai sukūrė kompleksą iš dviejų nuožulnių viršuje susiliejančių korpusų, primenančių hieroglifą ren („gyvybė“).

 

Projektas sumanytas kaip du atskiri pastatai, susiliejantys į vieną viršūnę. Pirmasis bokštas, „išaugantis“ iš vandens ir simbolizuojantis žmogaus kūną, po savo stogu slepia sporto ir vandens centrą. Antrasis iš žemės išaugantis pastatas skirtas dvasiai ir švietimui. Jame žadama įkurdinti konferencijų ir kultūros centrus. Abi šios dalys susijungia ir pereina į 1 000 vietų viešbutį.

 

Svarbiausias pastato akcentas – didelis panašumas į hieroglifą ren. Todėl bokštas taip ir pavadintas – „REN Building“. Statinys įspūdingas ne tik iš išorės. Jame yra ir daugiau su kinų kultūra susijusių simbolių. Pavyzdžiui, anga, esanti tarp abiejų korpusų ir matoma iš fasado pusės, primena hieroglifą „ugnis“, o banguotas apatinės pastato dalies stogas – hieroglifą „vanduo“.

 

Šis projektas – tai puiki ikonografijos ir architektūros lydinio iliustracija, juo labiau kad jo idėja kilo visai atsitiktinai. Ypač įspūdingai atrodo putojantį vandenį primenantys išorinės pastato apdailos apskritimai. Bangų ir purslų dizaino elementas pastaruoju metu architektūroje tampa ypač populiarus ir jau panaudotas statant olimpinį Pekino baseiną, 25 aukštų bokštą COR Majamyje ir 22 aukštų biurų pastatą O-14 Dubajuje.

 

Kalbėdamas apie šį projektą, B. Ingelsas tarp Kinijos ir Danijos, visiškai skirtingo masto ir gyvenimo kokybės šalių, atrado įdomių panašumų: „Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų Šanchajuje buvo tik dviejų rūšių automobiliai, visi kiti judėjo dviračiais. Bet dabar kai kuriose Šanchajaus vietose dviračiai net uždrausti, o automobilis tapo turtingumo rodikliu. Padėtis Kopenhagoje visai kitokia. Čia turtingumo rodikliu tapo dviratis – tai sveikos gyvensenos ir sveiko miesto simbolis. Mes net sukūrėme naujų rūšių dviračius, skirtus vežti vaikams ir bakalėjai.“

Siūlydami šį projektą Kinijai, B. Ingelsas su BIG grupe ir toliau ieškojo paralelių. Architektas svarstė: „Ką Danija galėjo pasiūlyti Kinijai? Mes palyginome šias valstybes. Žinoma, Kinija – viena didžiausių šalių pasaulyje, Danija – viena mažiausių. Kinijos ekonomika komunistinė, Danija – socialinės gerovės valstybė. Nacionalinis Kinijos simbolis – drakonas, Danijos – gulbė. Mes suradome daug panašumų ir skirtumų. Kinija turi daug didžiųjų poetų, bet įdomu ir tai, kad pagrindinėse Kinijos nemokamų valstybinių mokyklų mokymo programose, pagal kurias mokosi daugiau kaip milijardas vaikų, yra trys Hanso Christiano Anderseno istorijos. Danijos autoriaus turi net kinišką vardą, kuris reiškia „taikos ir užuojautos mokytojas“. Didžiausia turistų lankoma vieta Kinijoje – Didžioji kinų siena; Danijoje – Mažosios undinėlės skulptūra, skirta H. Ch. Anderseno garbei.“