Išorinių tinkuojamų sudėtinių termoizoliacinių sistemų projektavimas, instaliavimas ir techninė priežiūra
Šio dokumento atsiradimas, be jokios abejonės, pakels šiltinimo sistemas į aukštesnį kokybės lygį, leis architektams bei projektuotojams geriau suprasti jų galimybes bei pritaikymo sritis, techninės priežiūros darbas kontroliuojant darbų vykdymo kokybę bus paremtas konkrečiais dokumentais, o ne nesuskaičiuojamais mitais.
Iki šiol sistemų projektavimas rėmėsi ir remiasi tik degumo klasės pagal STR 2.01.04:2004 ir pastatų atitvarų šilumos perdavimo koeficiento UN pagal STR 2.05.01:2005 nustatymu, t. y. sistemai parenkama izoliacinė medžiaga – akmens vata ar polistireninis putplastis – bei jos storis. Architektai taip pat turi parinkti apdailos spalvą. Tačiau izoliacinės medžiagos rūšies ir jos storio parinkimas visiškai nelemia tinkamos sistemos komplektacijos bei kokybės parinkimo, techniniame projekte nepateikiami jokie su konkrečiu objektu susiję technologiniai sprendimai.
Šių klausimų detalizavimas turėtų atsispindėti darbo projektuose, bet šiltinimo darbų projektai nerengiami, nes Lietuvoje vyrauja užsakovų ir statybininkų nuomonė, kad šie darbai savaime suprantami ir nesudėtingi, kad kiekvienas projektas yra kartotinis, be to, darbo projektai kainuoja, todėl stengiamasi sutaupyti ir jų nerengti. Paprastai į specialistus kreipiamasi tik iškilus rimtų problemų. Specializuotų fasadų šiltinimo įmonių, ypač turinčių ilgametę patirtį ir kvalifikuotus darbuotojus, labai mažai, o dėl nuolatinės darbuotojų kaitos krinta bendras kvalifikacijos lygis ir nepavyksta užtikrinti tinkamos darbų kokybės. Todėl pasikliauti vien tik samdomos įmonės kompetencija – itin rizikingas sprendimas, o techninės priežiūros įtaka užtikrinant darbų kokybę ir patvarumą taip pat nepakankama.
Rengiant darbo projektus, naudojami sertifikuotos sistemos tiekėjo pateikiami duomenys, kuriuose atsispindi pavienių sistemos sudedamųjų dalių ir pačios sistemos techniniai parametrai. Jais remiantis parenkama reikiama sistemos degumo klasė, plokščių tvirtinimo būdas ir smeigių schemos, nustatomos pastato atsparumo smūgiui zonos ir parenkami tinkami medžiagų komplektacijos sprendimai. Sprendžiami technologinių mazgų, deformacinių siūlių ir pan. klausimai. Ir tik tada parenkamas fasado spalvinis sprendimas. Remiantis tokiu parengtu projektu ir turi būti atliekami šiltinimo darbai. Šis procesas leistų visavertėmis teisėmis projektuose dalyvauti sistemų tiekėjams ir pasinaudoti jų tikrai vertinga bei sukaupta praktine patirtimi technologiniais ir darbų organizavimo klausimais. Techninės priežiūros atstovai, remdamiesi darbo projektu, aiškiai suprastų, kaip ir ką reikia kontroliuoti bei tikrinti.
Ne paslaptis, kad šiandien dar retame objekte, net ir atliekant valstybės remiamą ir finansuojamą pastatų renovaciją, naudojamos sertifikuotos šiltinimo sistemos, atitinkančios STR 2.01.10:2007 reglamentą. Dažniausiai visus pasirinkimo sprendimus priima rangovai. Reglamentuose deklaruojamos tvarkos įsigaliojimas sukeltų grandininę reakciją ir leistų kilstelėti šią statybų šaką į naują lygmenį bei atkurtų jau gerokai sugadintą mūsų šalyje išorinių tinkuojamų sudėtinių termoizoliacinių sistemų prestižą architektų, projektuotojų ir užsakovų akyse. Šio tipo sistemos per ilgus dešimtmečius Europoje išsikovojo lyderio pozicijas fasadų šiltinimo srityje dėl savo efektyvumo taupant energiją, didelių pritaikymo galimybių, ekonomiškumo ir patvarumo. Tai nėra prestižinis, bet itin praktiškas ir racionalus produktas ir, tinkamai naudojamas, teikia vartotojui didelę bei ilgai išliekančią naudą.
Statybinių medžiagų gamybos padalinio vadovas Giedrius Raškauskas