Kataro sostinė Doha pastarąjį dešimtmetį tapo viena gigantiška statybų aikštele. Pagrindiniai objektai – daugiaaukščiai penkių žvaigždučių viešbučiai, įvairiausios konferencijų salės, verslo centrai ir sporto pastatai (2006 m. Dohoje vyko XV Azijos olimpinės žaidynės). Tačiau istoriniams bei kultūriniams aspektams iki šiol dėmesio buvo skiriama nepakankamai, todėl Kataro emyras nusprendė užpildyti ir šią spragą – 2008 m. pabaigoje buvo atidarytas Islamo kultūros muziejus.
Muziejus pastatytas pagal kinų kilmės amerikiečio architekto Ieoh Ming Pei (geriau žinomo kaip I. M. Pei) projektą. Pats architektas šį objektą vadina savo vienu paskutiniųjų dideliu kultūrinės paskirties pastatu. Tuo pat metu Dohoje pastatytą muziejų galima priskirti prie labiausių vykusių jo kūrybos pavyzdžių ir kartu, anot architekto, vieno sudėtingiausių: „užduoties sudėtingumas buvo tame, jog teko aprėpti visą islamo kultūros įvairovę, pradedant Iberija, tęsiant Didžiųjų mogolų Indija iki pat Kinijos vartų ir toliau“.
Reikia pastebėti, kad I. M. Pei visuomet pasižymėjo ypatingu dėmesiu detalėms. Pasak architekto, įkvėpimo šaltiniu jam tapo IX a. Ibn Tulun mečetė Kaire, tiksliau – jos kiemo centre esantis fontanas, skirtas ritualiniams apsiplovimams. Architektas stengėsi savo pastatui suteikti tokių pat „erdvės laimėjimų“, tačiau baiminantis, kad neįvyktų taip, kaip įprastai atsitinka statybų bumu sergančioje Dohoje, kuomet naujas pastatas būna užgožiamas vėliau pastatomais dangoraižiais, muziejuj teko sukurti dirbtinę salą. Jis įkurdintas Cornish pakrantės gale, o į jį veda palmėmis apsodinta alėja. Taip muziejus visuomet bus suvokiamas kaip savarankiškas skulptūrinis kūrinys, kaip ir buvo sumanęs jo autorius.
Net ir visų „titaninių“ Dohos pastatų fone naujojo muziejaus pastatas stebina „ciklopiniu“ dydžiu. Iki šiol I. M. Pei specializavosi dangoraižių projektavime, tačiau šis statinys nėra dangoraižis, tikrąja to žodžio prasme. Pagal architekto sumanymą, pastatas turėjo tarsi išaugti iš pačių žemės druskų bei smėlio, lyg sukurdamas jaunai valstybei šaknis. Ir tai architektui puikiai pavyko, jo pastatas suręstas iš atskirų kubų – idealios formos priešistorinių luitų, kurie iškyla lyg grėsmingai moderni Egipto piramidė.
Pastato fasado apdailai buvo taikytas specialiai iš Prancūzijos atgabentas kalkakmenis; jo piramidinė kompozicija sudaryta iš kvadratinių ir aštuonkampių blokų, kylančių į statinį užbaigiantį kubą, kurio viduje slypi kupolas. Pastarasis dengia muziejaus atriumą, aplink kurį penkiuose aukštuose yra išdėstytos parodų salės. Jose eksponuojama 800 meno dirbinių atvežtų iš skirtingų islamiško pasaulio vietų ir datuojamų VII–XIX a. Muziejaus interjerą sukūrė prancūzų architektas bei dizaineris Jean-Michel Wilmotte, jau dirbęs tandeme su I. M. Pei Luvro piramidėje. Pirmame pastato aukšte įkurdintas knygynas ir dovanų parduotuvė, restoranas bei maldos vietos. Antrajame aukšte sukurtos teminės galerijos: keramika, kaligrafija, juvelyriniai dirbiniai, mokslinės knygos, astronomijos instrumentai, tekstilė, nedideli baldai bei įvairūs interjero elementai. Šios galerijos aiškina islamo kultūros pagrindus, tuo tarpu trečiojo aukšto ekspozicijos jau išdėstytos geografine seka.