Tik pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjo iškastinio kuro vartojimo trūkumai. Net ir neįvertinus ribotų naftos, gamtinių dujų ir anglies išteklių, darosi akivaizdu, kad mūsų atmosfera nebegali pakelti tolimesnių tokios apimties šiltnamio dujų (visų pirma – anglies dvideginio CO₂) emisijų į aplinką. Tenka vėl prisiminti atsinaujinančią energiją. Europos Sąjungos šalys yra įsipareigojusios padidinti atsinaujinančios energijos dalį bendrame energetiniame šalių balanse iki 12% 2010 metais. Nors atsinaujinančios energijos ekologiniai privalumai yra akivaizdūs, iškastinį kurą vartojančių sistemų generuojamos energijos pigumas neleidžia išstumti įprastos energijos rūšies iš dominuojančių pozicijų. Todėl, siekdamos paskatinti atsinaujinančios energijos populiarumą, Pasaulio šalių vyriausybės kuria ir įgyvendina įvairius mechanizmus, skatinančius naujų technologijų kūrėjus ir gamintojus bei investuotojus įsitraukti į atsinaujinančios energijos rinką.

Lietuva turi ribotus vietinius energijos išteklius. Juos sudaro biomasė, žalia nafta ir hidroenergija. Perspektyviausias iš atsinaujinančių energijos išteklių yra įvairių rūšių kietasis biokuras. Kietojo biokuro ištekliai – medienos kuras (skiedros, pjuvenos, granulės, briketai, malkos ir t. t.), energetiniai miškai, žolė, šiaudai, javai. Šalyje šiuo metu plačiausiai panaudojamas įvairių rūšių medienos kuras. Medienos kuro panaudojimas šilumai gaminti turi daug mažesnį poveikį aplinkai nei iškastinio kuro naudojimas. Medienos kuro degimo metu susidaro keliskart mažesni CO₂, NO_x kiekiai, nei deginant naftos produktus ar anglį. Be to, degimo produktuose esančių teršalų, kaip SO₂, HCl, sunkieji metalai, koncentracija yra maža.