Tekstas: K.Hannema, Fotografijos: R.Backaert (Mioulet Fotografie/Daph)
Aptarnavimo, sandėliavimo patalpos užslėptos centrinėje pastato zonoje, o išorinės butų sienos įstiklintos: vos įžengus į butą, atsiveria plati panorama. Beje, ji nėra itin įspūdinga – juk žvelgiama ne į tikrą parką, o į gretimus pastatus. Tikriausiai daugiau malonumo patirs vilos kaimynai, pro langą matydami žalią banguotą stogą-parką. Pastarasis kartu su įterptais kiemeliais kuria privatų, ypatingą vilos gyventojų pasaulėlį. Užlipus ant stogo galima įsivaizduoti esant ne Amsterdame, o fantazijų šalyje, nelyg Hobito kaimelyje.
Palyginus su gretimų pastatų įprastais mūro ir balkonų fasadais, vila yra tikrų tikriausias „slaptas džiaugsmas“. Vis dėlto visi aplinkiniai pastatai visiškai apgyvendinti, kai tuo tarpu 6 iš 10 butų viloje K neparduoti. Žinoma, krizė ir gana aukšta būsto viloje kaina (jie – patys brangiausi visame kvartale) turi didžiausią įtaką, tačiau yra ir kitų priežasčių.
Erdvių unikalumas vilos ekonominei sėkmei tapo "akmeniu po kaklu". Dauguma potencialių pirkėjų stokoja drąsos ir kūrybiškumo apsigyventi neįprastame bute. Pavyzdžiui, ką daryti su giliu, tamsiu kambariu pirmame aukšte, arba su dvigubo aukščio erdve antrame? Viršutinio aukšto planas su lauko kiemeliu klientų traktuojamas kaip nevykęs. Įrengiant jame svetainę, kaskart tektų lipti du maršus , kai tuo tarpu miegamąjį tektų įrengti žemiau, kur mažiau privatumo. Be to, lauko kiemas per mažas tokios klasės būstui, o ant stogo negalima vaikščioti.
Šių praktinių trūkumų prieš 10 metų, kai „NL Architects“ pristatė pirmąjį vilos eskizą, nei klientas, nei rinka nesuvokė kaip ydų. Per dešimtetį situacija taip pakito, jog pastatą beveik galima vadinti to laikmečio paminklu. Tuomet belieka tik laukti tinkamų pirkėjų, kurie išdrįstų priimti iššūkį gyventi „paminkle“.