Minimalizmas būste
„Less is more“ („Mažiau yra daugiau“, Mies van der Rohe)
Šis XX a. šeštajame dešimtmetyje garsaus architekto ir teoretiko suformuluotas šūkis tapo vienu taikliausių ir šmaikščiausių minimalistų propaguojamos estetikos apibūdinimų. Nors išgrynintos formos siekiamybės apraiškos turėjo įvairiausius materialiuosius pavidalus, laikui bėgant buvo pasitraukusios iš architektūrinių estetinių sprendimų avangardo. Po dešimties metų amerikietis architektas Robertas Venturis netgi pareiškė, jog „Less is bore“ („Mažiau yra nuobodžiau“). Vis dėlto jos vėl atgimė devintajame dešimtmetyje, o pas mus, rodos, dar tik įgauna pagreitį. Nors tikrieji minimalistai, pradžioje įkvėpti senosios japonų architektūros ir dzen budistų sodų estetikos, atsisakė dekoro ir teigė harmoniją bei ramybę, vėliau minimalizmas atsisakė net spalvos ir bet kokios formos raiškos. Tokia architektūra, dvelkianti greičiau antihumaniškumu nei harmonija, žinoma, susilaukė pasipriešinimo, tačiau vėlesnis jos atgimimas jau nauja – ne tokia radikalia, kompromisine raiška gan greitai išplito kaip turtingo, t. y. išskirtinio, gyvenimo simbolis, bylojantis apie šeimininkų rafinuotąskonį,gebėjimąišsiskirti visa ko persisotinusioje aplinkoje bei intelektą. Juk tam, kad sugebėtum gėrėtis minimalia beveik „neforma“, reikia išmanyti ne tik meno, architektūros formų įvairovę, jų istorinį kelią, bet ir kultūros istoriją. Tik tokiame kontekste minimalizmas įgauna prasmę. Šiuolaikinėje visko pertekusioje aplinkoje minimalizmas gali net šokiruoti savo nieku, „rėkti“ tylą ir paprastumą.
Mintis eina pirma
Kai aplink pastebimas perkrovimas, formų, detalių, ornamentų gausa ima varginti, nebeteikti džiaugsmo akims – tai pirmas žingsnis minimalistinių tendencijų būsto interjero link. Daiktų, akcentų, sentimentalių niekučių gausa, taip dažnai šeimininkų įvardijama kaip „mūsų namų interjero individualumas, išskirtinumas“, tikram minimalistui kelia tik asociacijas su beskonybe, eklektika ar elementariausia netvarka. Minimalistiniai interjerai pirmiausia išsiskiria higieniška aplinka mąstymui. Tai pirmiausia erdvė, maksimaliai apvalyta nuo daiktų. Viskas pirmiausia turi atlikti funkciją, o tik po to daiktas tampa akcentu. Gyvenimo būdas tokiame būste tampa racionalus, čia viskas turi aiškią vietą, čia nieko nėra per daug. Neretai čia visai nieko nebėra, tik erdvė minčiai…
Praktiškas, rodos, labai paprastos minties – apsivalyti nuo daiktų – įgyvendinimas neretai gali tapti neįveikiama kliūtimi. Reikia peržengti stereotipinę, inertišką būsto viziją. Užaugę didžiulių sekcijų paunksmėje, sunkiai atsikratome tradicijos daiktus talpinti erdvę sugeriančiose spintose. Viena paprasčiausių galimybių keisti šį įprotį – sieninės, pusiau sieninės ar integruotos nepatogiose vietose spintos su stumdomomis durimis. Tokių talpyklų privalumas – racionalus daiktų išdėstymas ir spintos „nematomumas“. Pirmoji įmonė, atvežusi į Lietuvą tokias spintines sistemas, – UAB „Slenkančios sistemos“ (atstovaujanti įmonėms „Stanley“ (Anglija), „Rival“ (Norvegija), „Egger“ (Vokietija) ir „Norscan“ (Norvegija), stumdomųjų sistemų ir jų priedų gamybos lyderėms). Ši bendrovė būste spintas gali įrengti tiek specialiai suprojektuotose nišose, tiek nuo sienos iki sienos (spinta tiesiog imituoja sieną) taip pat ir korpusines, tačiau pagal individualius poreikius. Tokios daiktų talpyklos leidžia išspręsti daugybę kasdienių problemų – erdvės trukdžių. Galima iš anksto numatyti vietą lyginimo lentai ar dulkių siurbliui, batams ar skrybėlėms, svarbiausia iš anksto numatyti visus kasdienius poreikius.
Dabar nebeverta abejoti dėl techninių problemų – UAB „Slenkančios sistemos“ atstovai patikino, jog pasaulyje pripažintų įmonių technologijos, naudojamos tokioms spintinėms sistemoms gaminti, leidžia įrengti spintą, aukštesnę nei 3 metrai, stumdomų durų plotis gali siekti 2 metrus. Spinta gali atlikti ir erdvės didinimo funkciją, stumdomosiose duryse įrengus veidrodžius, ar tapti neutralia plokštuma. Nepatogiose vietose – po laiptais, palėpėse ar asimetriškose patalpose įrengtos daiktų talpyklos − puikus sprendimas adaptuoti nefunkcionalią erdvę. Bendrovė taip pat garantuoja vartotojo saugumą – visos jų atstovaujamos įmonės „Stanley“ durys yra fiksuojamos, jos neišvažiuoja iš bėgio, durų viršutiniai ratukai dvigubi arba trigubi, apatiniai – guoliniai. Stumdomųjų sistemų mechanizmų užpildus galima rinktis įvairiausius – vokiškas laminuotas medžio drožlių plokštes, pintą plokštę „Rattan“, perforuotas plokštes, plastiką ar plokštes, dengtas sienų apmušalais iš natūralaus augalų pluošto: bambuko, nendrių, meldų. Stiklo, dengto įvairiaspalvėmis skaidriomis, matinėmis ir raštuotomis plėvelėmis, dažyto ir raštuoto stiklo, sidabrinių ir bronzinių veidrodžių užpildai yra saugūs, plokštės atitinka griežčiausius europinius reikalavimus, yra ekologiškai švarios, nebijo karščio ir drėgmės; „Pilkington“ veidrodžiai ir dažyti stiklai gamykliniu būdu yra dengiami apsaugine plėvele, todėl net užkritus ant durų sunkiam daiktui, stiklas sueižėtų kaip voratinklis, tačiau nesubyrėtų.
Minimalistinė harmonija
Suvaldžius kasdienybę, išvalius būstą nuo blaškančios gausos, erdvę labiausiai ima veikti pati jos forma. Minimalistai, bandydami kurti higienišką erdvę minčiai, pirmiausia stengėsi atrasti mažiausiai aktyvią formą. Tokių tikslų vedami jie neretai maksimaliai suprimityvindavo bet kokias architektūrines išraiškas, o to rezultatas ir buvo antiminimalistinio judėjimo išpopuliarėjimas. Minimalizmui įgavus „antrąjį kvėpavimą“, tokių drastiškų antiarchitektūrinių sprendimų buvo atsisakyta ir nueita gerokai humanistiškesniu keliu. Erdvei taikomas vientisumo ir harmonijos kriterijus išreiškiamas nebe formos neigimu, bet aiškaus geometrinio ar organinio tūrio, santūrių ir organiškų detalių teigimu.
UAB "Slenkančios sistemos"