Modernūs pastatai nesiliauja stebinti naujovėmis

Sparčiai dygstantys modernios architektūros pavyzdžiai atspindi neribotas architektų, konstruktorių bei statybinių medžiagų gamintojų išgales. Atrodytų, šiandien jau nieko nenustebinsi originaliais statybiniais sprendimais, tačiau naujoms galimybėms bei vis tobulesniems sprendimams ribų nėra.

Vilniuje Čiurlionio gatvėje 84, priešais viešbutį „Crowne Plaza“ (buvusį „Draugystės“) neseniai pastatytas gyvenamasis septynių aukštų pastatas. Pastatą suprojektavo Jungtinių architektų dirbtuvių (JAD) architektai Kęstutis Pempė ir Algimantas Pliušas bei konstruktorius Alfonsas Vaškevičius. Šio daugiabučio pastato karkasas monolitinis, užpildas − keramikiniai blokeliai. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau sprendimo novatoriškumas sietinas su apdaila: ji prie karkaso pritvirtinta specialiomis nerūdijančio plieno konsolinėmis pakabomis. Fasado apdailos medžiagas laikančiąją sistemą parinko mūro aksesuarais prekiaujanti UAB „Bautopas“.

Neįprastas sprendimas: kabanti apdaila

Gyvenamieji namai su apdailos plytomis paprastai statomi su iš trijų sluoksnių konstrukcijos sudarytomis sienomis: laikančiojo sluoksnio, apšildymo ir apdailos bei viduje esančio oro tarpo. Visa tokio „pyrago“ apkrova tekdavo pastato pamatams.

Čiurlionio gatvėje esantis gyvenamasis namas pastatytas tokiu pat principu, kaip šiuolaikiniai stikliniai dangoraižiai, tačiau yra mūrinis. Pradžioje iškilo monolitinis karkasas, vėliau buvo sudėti užpildai ir tik tada atlikta fasado apdaila. Galima sakyti, kad visa ši apdaila kabo ant karkaso. Kaip kabo stiklas jau matėme, o štai šiame pastate kabo plytos. Fasadą sutvirtina specialiosios nerūdijančio plieno konsolinės pakabos. Tai naujas sprendimas Lietuvos statybų aikštelėje. Tokiu principu jau gana seniai statoma daugelis Vakarų Europos pastatų.

Apdaila nuo pat pirmo aukšto

Užsienyje, o šiuo metu ir Lietuvoje, žemės kaina nepaliaujamai kyla. Didelę dalį pastato kainos sudaro būtent žemės vertė. Norint taupiai panaudoti visą turimą žemės plotą, naudojamos ir požeminės konstrukcijos. Jei bandytume tai atlikti naudodami iki šiol taikytas konstrukcijas, iš žemės turėtų iškilti gremėzdiški pamatai. Statant pastatą naujuoju būdu, iš žemės dygsta tik keletas kolonų. Kitaip sakant, sutaupoma taip brangiai kainuojanti erdvė.

Senuoju principu pastatytame pastate pirmo aukšto fasadas jokiu būdu negali būti stiklinis (būtina laikančioji siena), o štai naujuoju principu pastatytame objekte pirmas aukštas gali būti stiklinis (parduotuvių vitrinos, komercinės patalpos). Tokia sistema dažniausiai naudojama tuose pastatuose, kuriuose apdaila prasideda nuo antro aukšto.

Fasadą laiko konsolinės pakabos

Prie monolitinio perdengimo 250 mm atstumu tvirtinamos konsolinės pakabos. Ant jų sudedamos plytos. Plytų eilė sutvirtinama plienine sija ir tokia konstrukcija pakartojama dar du kartus. Rezultatas − pastatą juosiantis vainikas, sutvirtintas armatūra ir besiremiantis į konsolinę pakabą. Ant šio vainiko laikosi visa kita pastato sienos dalis. Apkrovos per konsoles perduodamos į karkasą (perdengimą).

Statybos normose nustatyta, kad išorinis plytų sluoksnis, vadinamasis „pusės plytos“, turi būti tam tikro aukščio ir pločio. Tačiau į reikalavimus neretai neatsižvelgiama. Statybos normos tokių klaidų neleidžia daryti, nes apačioje esančioms plytoms tenka per didelė apkrova. Šiuo metu Lietuvoje galiojančios ES statybos normos reglamentuoja, kad sienos aukštis, atsižvelgiant į atramą, gali būti iki 12 m.

Kiekvienas fragmentas atskirai

Jei namas aukštas, neįmanoma nuo pirmo iki paskutinio aukšto statyti vientisos sienos. Pastato „veidą“ nuolat veikia vėjas, atmosferos apkrovos, temperatūros svyravimai, todėl tokiame aukštame pastate vientisa siena negalima. Daugiaaukščio pastato fasadas turi būti dalijamas į atskiras dalis. Kiekvienas jo fragmentas veikia atskirai, sudarydamas bendrą sistemą. Atskiras fasado dalis jungia vertikalios ir horizontalios deformacinės siūlės.

Galima sakyti, kad septynių aukštų gyvenamasis pastatas sudarytas iš trijų dviaukščių namų. Visas pastatas vertikaliai ir horizontaliai suskirstytas į atskiras dalis. Dalis plytos sudėta ant konsolinės pakabos, o toje vietoje, kur ji išsikiša už konsolinės pakabos, ertmė pripildoma deformacinės juostelės. Kaučiukinės kilmės speciali deformacinė siūlė yra skiedinio spalvos, ji prasiplečia ir užpildo visą erdvę. Pastato išorėje nesimato jokių deformacinės siūlės buvimo požymių.

Konsolinės pakabos perima vertikalią sienos apkrovą, o horizontalią (vėjo) apkrovą metalinėmis jungtimis perduoda į laikančiąją konstrukciją. Norint apdailos sieną pritvirtinti prie visos konstrukcijos, joje gręžiamos skylės ir tvirtinama metalinėmis jungiamosiomis detalėmis. Lietuvoje galiojančiuose ES mūro komponentų techniniuose reikalavimuose nustatyta, kad turi būti taikomos 5–6 jungtys viename kvadratiniame apdailos sienos metre. Tai galioja ne tik apatinių sluoksnių sujungimams, bet ir sienai per visą aukštį.

Sąrama ir sąraminė pakaba

Pastate panaudota originali belgų plytinės sąramos sistema „Murfor“. Taikant šią sistemą, tarp plytų įvedamos nerūdijančio plieno sąramos jungtys. Po išorėje liekančia sąramos jungties dalimi tvirtinamos sijos, taip visa sistema sudaro vientisą visumą, ant jos klojamas skiedinys, toliau dedama antra eilė plytų be inkarų. Po dviejų savaičių klojinys nuvalomas ir išorėje sąramos jungčių nesimato.

Ypač didelė problema kyla projektuojant erdvius langus, pavyzdžiui, devynių metrų (kaip šiame pastate). Šalia laikančiosios konsolės naujojo pastato konstrukcijoje naudojama sąraminė pakaba. Kai plytos dedamos ant pirmosios, t. y. laikančiosios konsolės, iš apačios matyti jas prilaikanti plokštelė. Pastatas netenka dalies estetinio vaizdo. Naujoji sąraminė konsolė laiko ne apačioje, o konstrukcijos viduje.

Sąraminė pakaba tvirtinama prie gelžbetoninės konstrukcijos nerūdijančio plieno smeige. Ant devynių metrų ilgio sąramos sudėtos plytos sutvirtinamos sąraminėmis pakabomis, tačiau tvirtinant naujuoju būdu išorėje jų visiškai nesimato. Nedarkomas pastato estetinis vaizdas.

Išsaugo šilumą

Aptariamas pastatas statytas kaip prestižinis objektas, nuo to priklausė ir pasirinktas statybos principas. Pastatuose, statytuose įprastu principu, fasadas irgi dalijamas į kelias dalis. Tačiau kai pastatas pasiekia šešių metrų nuo pamato aukštį, sieną būtina sutvirtinti. Tokiu atveju klojama monolitinė juosta, vainikas ir ant jos toliau statomas mūras, dedamas apšiltinimo sluoksnis ir apdaila, kuri laikosi ant monolito. Sprendimas tikrai ne pats tobuliausias ir estetiniu požiūriu − išorėje matyti betoninė juosta, kurios niekaip neįmanoma paslėpti. Be to, per gelžbetoninį vainiką į pastatą patenka šaltis. O konsolinė sistema, nors ir yra metalinė, uždengta šilumą izoliuojančia medžiaga. Dėl to absoliučiai visa konstrukcija yra apšildyta.

Kainos ir kokybės santykis

Statant naują gyvenamąjį pastatą Čiurlionio gatvėje, panaudota keleto statybinių medžiagų gamintojų siūloma produkcija. Fasado apdailos bei tvirtinimo elementais naująjį pastatą aprūpino UAB „Bautopas“ − mūrinių konstrukcijų armavimo elementų gamintojos belgų įmonės „Murfor“ bei konsolinių sistemų gamintojos lenkų bendrovės „Habe“ oficialus atstovas Lietuvoje. Be šių įmonių gaminamos produkcijos, naujojo pastato konstrukcijoje panaudoti vokiečių įmonės „Fisher“ tvirtinimo bei cheminiai elementai, olandų „Bodegraven BV“ metalinės jungtys ir fiksatoriai bei vokiečių įmonės „Illbruk“ deformacinė juosta, užpildanti deformacines siūles.

Naujojo pastato fasado (be angų) konstrukcijos metalinių elementų kartu su tvirtinimo detalėmis 1 kvadratinio metro kaina – 77 Lt (be PVM). Pastato fasado konstrukcija ganėtinai sudėtinga, todėl konstrukcijoje naudoti skirtingų įmonių gaminami elementai. Tikslingai bei kompetentingai parinktos ir suderintos tinkamiausios medžiagos sudaro vientisą sistemą, atitinkančią optimalų kainos ir kokybės santykį.

UAB „Bautopas“
Savanorių pr. 124, LT–03153 Vilnius
Tel. (8 5) 231 1827
Faks. (8 5) 231 1827
El. paštas [email protected]
Svetainė www.bautopas.lt