Šiuo metu vienas aktualiausių klausimų Bonos gyventojams: ar vardan naujojo projekto reikia griauti senuosius koncertų rūmus? Nuomonės labai skirtingos, beje, kaip ir interesai.
Bonoje buvo nuspręsta statyti naujus koncertų rūmus. Atrodytų, jog šis faktas neturėtų tapti perdėm svarbiu įvykiu, tačiau nutiko priešingai – projekto istorija patraukė visos Vokietijos dėmesį.
Faktai
Buvusioje VFR sostinėje gyvena 300 tūkst. gyventojų. Čia įsikūrusios trijų didžiausių Vokietijos koncernų būstinės: „Deutsche Telecom“, „Deutsche Post“ ir „Postbank“. Šiame mieste gimė žymus kompozitorius Liudvigas van Bethovenas (1770–1827). Bonos gyventojai didžiuojasi L. van Bethovenu. Jo garbei jau daugiau nei šimtą metų rengiamas festivalis, kompozitoriaus paminklas puošia vieną centrinių Bonos aikščių, o jo namuose–muziejuje saugomas pats didžiausias originalių L. van Bethoveno partitūrų rinkinys. Visa tai pavertė Boną svarbiu centru Bethoveno kūrybos tyrinėtojams ir turistams, o taip pat – visą festivalio mėnesį – magnetu melomanams.
Architektūros paminklas
„Senojo“ atvirumas
Projekto autoriumi ir statybų vadovu tapo, tuomet dar visiškai jaunas, vokiečių architektas Siegfriedas Wolske. 1955 m. pradžioje, kuomet jo projektas laimėjo koncertų rūmų konkursą, architektui nebuvo net trisdešimties. Kaip beveik visi jauni Vokietijos architektūros atstovai, S. Wolske savo stiliuje deklaravo atvirumą, lengvumą, neįkyrumą ir funkcionalumą. Didelę įtaką jam padarė „organinės statybos“ idėjos: gamtos elementų atkartojimas ir siekis harmoningai įterpti pastatą į supantį kraštovaizdį.
Koncertų rūmai „Beethovenhalle“ buvo atidaryti 1959 m., o šis įvykis tapo kone revoliuciniu – spauda apie šį pastatą rašė kaip apie „patį svarbiausią pokario Vokietijos pastatą“.
Rėmėjų ambicijos
Ir šiandien mažai kas bando paneigti, jog pusę amžiaus stovintys „Beethovenhalle“ yra vienas įtakingiausių Bonos architektūros kūrinių. Nors pastarajame dešimtmetyje konkuruoti su juo bandė „Deutsche Post“ bokštas, naktį išmarginamas skirtingomis spalvomis, ir „Deutsche Telecom“, kurio fasadas primena ledlaužį.
Ir štai dabar šios bendrovės nusprendė įteikti miestui dovaną – naujus koncertų rūmus. Žinia, jog kuomet dovanojamos tokios dovanos, apraizgytos įvairiomis ambicijomis, reklaminiais ir finansiniais tikslais, negali žinoti, kas iš tikrųjų ir ką dovanoja: Bonos miestas suteikiantis koncernams erdvę permanentinei reklamai ar koncernai, pateikiantys 75 mln. eurų sąmatą?
Beje, kalbant apie pinigus, reikia pastebėti, kad 75 mln. eurų – tikrai dideli pinigai, tačiau visuomeninio pastato statyboms tokia suma daugiau nei kukli. Palyginimui galime paminėti neseniai Liucerne (Šveicarija) pastatytas koncertų centras kainavo 226,5 mln. eurų; koncertų rūmai Kopenhagoje – 230 mln.; Hamburgo projektas „Filharmonija ant Elbės“ apytiksliai kainuos 323 mln., ir net nauji koncertų rūmai Miunchene kainavo (turint omenyje bavarišką kuklumą) – 130 mln.
„Keistas“ konkursas
Tikriausiai kažkokius koncertų rūmus vis tik galima pastatyti ir už 75 mln., bent jau taip buvo nuspręsta Bonoje. Kai projekto iniciatoriai nuvykę į JAV šį projektą pristatė žymiam architektui Frankui Gehry, jis akimirksniu „paleido“ juokelį: „ar čia kalbame tik apie mano honorarą ar už tokias lėšas ruošiatės įvykdyti visą projektą?“. Architektas, kaip ir daugelis kitų įžymybių, atsisakė dalyvauti konkurse.
Galų gale, projektai, kuriuose buvo numatyta nors dalinai išsaugoti senuosius S. Wolske koncertų rūmus, užsakovams nepatiko. Patraukliausias Jiems pasirodė japonų architekto Arata Isozaki projektas: pastatas išoriškai panašus į kreivai apdirbtą kristalą ir kelia asociacijas su NSO nusileidusiu ant Reino kranto.
Tuo tarpu vis garsiau imami ginti senieji koncertų rūmai. Dienraščiuose ėmė mirgėti koncertų rūmų, skendinčių besileidžiančios saulės spinduliuose, nuotraukos su antraštėmis: „Kokie barbarai galanda jiems kirvį?“ ar „Pasaulinio lygio architektūra už pusę kainos?“. „Architektūra – tai laiko ženklas ir mes neturime teisės šį ženklą ištrinti“, – teigia projekto kritikai. Jų nuomone, nauji koncertų rūmai turėtų būti statomi kitoje vietoje.
Paslauga Bethovenui?
Dar vienų koncertų rūmų statybos sukels papildomų rūpesčių. Bona – mažas miestas, tad dveji koncertų rūmai, talpinantys po 1 500 žiūrovų tiesiog nereikalingi. Bonos orkestras vertinamas neblogai, tačiau jis nėra toks žymus, kad galėtų pritraukti publiką iš kitų miestų ir regionų. Nekalbant jau apie tai, kad kaimyniniuose miestuose, visų pirma, Kelne taip pat yra filharmonijos rūmai.
Ne taip įtikinamai skamba ir teiginiai, kad aktyvus naujųjų koncertų rūmų lobizavimas ištisus metus galės sumažinti nacionalinį ir tarptautinį susidomėjimą Bethoveno festivaliu, kuris tik pradeda įgauti pagreitį. Tačiau atrodo, kad tikslas visiškai kitas.
Todėl vertinant šį projektą, galime tik sutikti su dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ išvadomis: „Liūdna, tačiau tai faktas: Bona per maža savo didžiam sūnui“. Arba atvirkščiai: Bethovenas per didelis Bonai.
Galutinis sprendimas dėl naujųjų koncertų rūmų statybų ir senųjų nugriovimo dar nepriimtas.