Priešgaisrinių dangų atsparumo ugniai bandymų metodikos analizė
Priešgaisrinių dangų efektyvumui nustatyti naudojami konstrukcinių elementų atsparumo ugniai bandymai. Bandymai daromi siekiant nustatyti statybinių konstrukcijų, turinčių naudojamos dangos apsauginį storį, atsparumą gaisrui. Atsparumą ugniai suprantame kaip statybinių konstrukcijų sugebėjimą priešintis aukštai temperatūrai gaisro sąlygomis ir atspindėti eksploatavimo sąlygas nustatytą laiką. Atsparumas ugniai priskiriamas pagrindinėms konstrukcijų charakteristikoms ir reglamentuojamas statybinėmis normomis ir taisyklėmis.
Standartai apibrėžia standartines kaitinimo ir slėgio sąlygas, bandymo metodus, įvairių kategorijų statybinių konstrukcijų elementų atsparumo gaisrui nustatymo kriterijus. Bandinys paprastai kaitinamas tol, kol atitinka bent vieno šių reikalavimų. Tai:
– atsparumas apkrovai (R);
– izoliacija (I);
– vientisumas (E).
Nustatant priešgaisrinių dangų efektyvumą, svarbiausiu veiksniu laikomas konstrukcijos atsparumas standartinės gaisro temperatūros poveikiui laikui bėgant (R15, R20, R30, R45, R60, R90, R120, R180, R240). Bandymo esmė yra susieti produktą su galutinio naudojimo sąlygomis, kurios tiksliau atspindėtų jo savybes.