Priešgaisrinių dangų efektyvumą veikiantys komponentai

Priešgaisriniai išsipučiantys dažai buvo patentuoti 1938 m., tačiau pagrindiniai jų komponentai apžvelgti ir aprašyti tik 1971 m. (Duquesne et al. 2004).

Priešgaisriniai dažai savo savybėmis patvirtina efektyvią saugą nuo ugnies, be to, putojančius dažus lengva naudoti. Jie suformuoja kietą, lygų paviršių.

Šiuolaikinis požiūris į plėtimąsi yra toks: veikiant liepsnai arba aukštai temperatūrai, rišiklis skylant išsiskiriančioms antipireno dujoms minkštėja ir plečiasi; tuo pačiu metu dėl polihidratinių junginių hidratacijos jungiantis rūgštims atsiranda sotusis anglies sluoksnis. Tam tikrų junginių komponentų pasirinkimas leidžia panaikinti suminkštėjusių sluoksnių nutekėjimą nuo kaitinamo paviršiaus, o dedami priedai leidžia struktūrizuoti atsirandančias putas ir kliudyti joms degti.

Vėliau prasideda tūrinis ugniai atsparaus sluoksnio didėjimas ir galutinėje kokso atsiradimo stadijoje apanglėja viršutinis sluoksnis, (Balle, Otto 1996).

Visoms šioms reakcijoms daro įtaką pasirinktas užpildas ir rišiklis.

yra Kita

Priešgaisrinės durys „Fortas“. Naujas požiūris