Senojo miesto išorinis spindesys ir skurdas
Vilniau, apsilankančiuosius pasitinkantis bokštais, kosmopolitiškoji šlovingosios LDK, XX a. prarasta ir atgauta sostine, poetų apdainuotas, miestiečių mylimas mieste... Kas atsitiko tavo senajam grožiui, kodėl, rodos, visų pripažintą ir įvertintą staiga pradėjome niekinti patys? Taip, būtent niekinti, nes kaip kitaip galima pavadinti naująsias taip gausiai valdžios vyrų ir moterų išgirtas permainas mieste?
Pasivaikščiokime
Visur garsiai skelbiama apie Vilniaus senamiesčio patrauklumą turistams ir, rodos, tiek daug dedama pastangų siekiant šį patrauklumą padidinti, tačiau pabandykite tarsi turistas pasivaikščioti po senąjį miestą. Pirmiausia, žinoma, ateisite į Katedros aikštę, užlipsite į Aukštutinę pilį, apžvelgsite senojo miesto panoramą. Senamiestis tikrai vertas dėmesio − iš viršaus atsiveria specifinė jo struktūra, netaisyklingas gatvių tinklas ir, nepaisant kelių dar sovietmečiu pastatytų modernistinių monstrų, atrodo jaukiai žemas, vientisas, su, kaip ir įprasta seniesiems krikščioniškiems miestams, visur regimomis bažnyčiomis. Senasis Vilnius išskirtinis ne tik mums, jis – pripažintas ir įvertintas pasaulinio lygio paveldo objektas, neginčytinai saugotina vertybė.
O dabar nusileiskime žemyn ir žvilgtelėkime į prie pat Katedros vykdomas statybas – „autentiškas“ betono karkasas, stebėtinai greitai kylantys „Valdovų rūmai“, turėsiantys tapti „istorinės kultūros ir šiuolaikinės savivokos centru“1. Vadinasi, iki šiol neturėjome šiuolaikinės savivokos, Vilniuje nėra jokio objekto, galinčio tapti tapatybės ženklu, o kažkada miesto simboliu buvęs Aukštutinės pilies Gedimino bokštas, atgautoji Katedra ar Rotušė pasirodo neverti tokio titulo. Todėl ir atstatome – nors nežinome tiksliai nei ką, nei kam. Atstatome pačioje miesto širdyje, ant išlikusių vertingų archeologinių liekanų. Šis projektas sukėlė didžiules visuomenės diskusijas, buvo daugybė jam prieštaraujančiųjų, tačiau procesas nesustabdytas, o vienybės simbolis, matyt, taps ne vienybės, bet ambicijų pergalės simboliu. Tačiau apie ką visa tai pasakoja turistui – žmogui, nežinančiam mūsų politinių peripetijų, neretai ir miesto bei valstybės istorijos? Ogi tai, kad vilniečiai nepatenkinti senąja sostine, todėl bando ją perkurti, patobulinti, padaryti ideologiškai angažuotą. Pripažinta pasaulyje vertybė vilniečiui nepakankamai gera, todėl reikia ją tobulinti. Tačiau ar tikrai vilniečiui? Galbūt valstybei? Valdžios vyrai, paveldėję sovietinio mąstymo principus, įvilkę juos į naujos ideologijos rūbus, kaip ir tada, taip ir dabar bando „iš viršaus“ tikslinti per amžius susikūrusį miesto semantinį veidą. Viskas atrodo lyg ir gerai – juk nauji laikai, nauja, atgimusi demokratinė valstybė, kuriai reikia tvirtinti naujus savo tapatybės ženklus, tačiau priimtas sprendimas toks sovietinis – ne kurti, bet keisti (panaikinti senąją semantiką, paneigti praeitį)... Keisti ne tik tai, kas nepriimtina, bet ir tai, kas vertinga, istoriškai svarbu. Visur palikti savo ženklą – juk ar, pavyzdžiui, prie Trijų kryžių eisi tik pasigėrėti atsiveriančiu vaizdu, ar nepaliksi ateinančioms kartoms įrėžto priminimo apie save – „zdes byl Vova“?
Tačiau keliaukime toliau Pilies ir Didžiąja gatvėmis. Pirmiausia, žinoma, turėsite pereiti Katedros aikštę bei Pilies gatvę skiriančią automobilių laviną ir apeiti įvairiausius, tiek prabangius, tiek ir senus draudžiamoje vietoje stovinčius automobilius bei taksi. Tačiau tai dar ne viskas – nesvarbu koks paros metas, tik pėstiesiems skirtoje gatvės dalyje vaikščiokite atsargiai, neatsipalaiduokite ir neužsižiopsokite – į jus gali atlėkti dažnai ir be įspėjamojo signalo skubantis taksi, reikėtų saugotis agresyviai besisukiojančio didesnių matmenų aptarnaujančiojo transporto, atvežusio, pavyzdžiui, vieną dėžę gaivinamųjų gėrimų, ar tiesiog kokio nors sunkiai vaikščioti gebančio piliečio, paslaugiai „atskraidinusio“ savo damą prie pat norimos kavinės durų. Žinoma, jei jūs turistas, galite įsigyti čia pat gatvėje pardavinėjamų idėjinių penkiolikos metų jaunumo suvenyrų. Jums pasiseks, jei rasite ko nors su Vilniaus ar Lietuvos atributika – suvenyrų atžvilgiu esame tik viena iš posovietinių respublikų, besididžiuojanti „autentiškomis“ matrioškomis, sovietiniais ordinais ar uniformomis. Jei norite ko nors lietuviška – ieškokite specialiai, užsukite į pakelės parduotuvėles.
Ne vienam Vilnius asocijuojasi su romantiškais pasivaikščiojimais klaidžiomis senamiesčio gatvelėmis, kur kiekviena siena, rodos, tuoj prabils apie gyvenimą, čia virusį iki mūsų. Ne vienas vilnietis mėgdavo leisti laiką klajodamas po senamiesčio kiemelius, atsiveriančius vienas po kito netikėčiausiose vietose ir kerinčius savo autentika, specifiniu grožiu, daugialypėmis kompozicijomis. Atrodo, dar visai nesenai senamiestyje sutikdavai paišančius studentus ar eskizuojančius menininkus. Savaitgaliais atokesnėse vietose vaikštinėdavo poros ar pavieniai miestiečiai... Pabandykite dabar ramiai tarsi idilėje pasivaikščioti. Pagrindinė senamiesčio – Rotušės – aikštė primena padriką automobilių stovėjimo aikštelę, o patekti į ją galima tik einant per kelias pėsčiųjų perėjas, mat eismas čia nė truputėlį nenusileidžia bet kurio kito Vilniaus mikrorajono eismui – tiek automobilių srauto intensyvumu, tiek jų keliamu ūžesiu, tiek ir daug kur nesumažintu leistinu greičiu. Ieškantiesiems to Vilniaus, „to pasakų miesto, kur teka Neris su žara“, geriau nė nebandyti eiti kažkada įprastomis gatvėmis, ieškoti senųjų kiemelių ar tos ypatingos, kažkada patirtos miesto dvasios − kiemeliai jau senokai aklinai užrakinti, gatvelės, nors ir liko siauros bei klaidžios, nors ir liko tokios pat gražios, romantikos mėgėjams tapo pavojingos, mat susikibusi už rankučių porelė tiesiog netilptų ant šaligatvio, o eiti gatve nepatartina, nes bet kada gali išnirti koks nors skubantis ir visai negeranoriškai nusiteikęs vairuotojas.
Tad, turiste, nesistebėk ir negalvok, kad vilniečiai nemyli savo miesto. Tikrai myli, ilgisi, tačiau laikinai perleido jį automobiliams, verslui su visu jo aptarnaujančiuoju transportu ir didžiulėmis vitrinomis bei išskirtiniams asmenims, nusipelniusiems privačiai mėgautis idiliškaisiais kiemeliais. Senamiestis keičiasi – jis ne tik renovuojamas, pamirštant autentikos prioritetą, ne tik atimamas iš pėsčiųjų, bet dar kėsinamasi jį atstatyti. Nebūtinai taip, kaip buvo, nebūtinai taikantis prie to, kas yra. Svarbiausia – pritaikyti naujoms reikmėms, naujam būdui sukurti pinigų. Juk svarbu pasakyti – štai mes padarėme, atnaujinome, sutvarkėme, ir niekam neberūpi, kai vėliau paaiškėja, kad iš tikrųjų buvo sunaikinta, kad po „sutvarkymo“ nebeliko ką saugoti.
Šiek tiek apie paveldosaugos koncepcijas2
Norint geriau suprasti šiomis dienomis Vilniaus senamiestyje ir jo įtakos zonose vykstančių pertvarkų ištakas, vertėtų trumpai apžvelgti sovietmečiu susiklosčiusias paveldo saugojimo tendencijas. Pagrindiniai sovietmečio kultūros politikos bruožai buvo pastangos priversti visą kultūrinį gyvenimą tarnauti ideologijai bei propagandai ir visą laiką vykęs tylus inteligentijos priešinimasis tokiems tikslams. Paveldo srityje taip pat slapta vyko valdžios, specialistų ir visuomenės konfliktai. Vyravo tendencija visoje Sovietų Sąjungoje taikyti vienodus metodus planuojant miestus ir gyvenvietes, todėl nebuvo atsižvelgiama į vietinį kontekstą. Pagrindinis sovietų ideologų, neretai atsiųstų iš Rusijos, dėmesys buvo telkiamas į miesto centrą, kuriame turėjo būti pagrindinis propagandos „arsenalas“ – čia buvo būtina pagrindinė aikštė, papuošta monumentaliais socrealistiniais pastatais, skirtais valdžios institucijoms, ir monumentaliosiomis socrealistinėmis skulptūromis, deklaruojančiomis atvirą politinę doktriną. Miestas turėjo turėti aiškų centrišką planą, kurį formavo į pagrindinę aikštę nukreiptos magistralės. Toks miesto erdvės perkonstravimas puikiai įkūnijo sovietų ideologinius tikslus – masių valdymą ir indoktrinaciją. Tarybinė sistema nepripažino pasyvaus požiūrio į paveldą, atvirkščiai, buvo teigiama, kad statyba, kaip ir bet kuris kitas socialistinis mokslas, privalo siekti tai, kas esama, perdirbti pagal komunistinį stilių, o neperdirbtas, išsaugotas istorinio miesto dalis vertėtų paversti savotišku rezervatu. Vilniaus senamiestis tokiems ideologams taip pat buvo tvarkytinas – jis neturėjo nei aiškaus centro, nei pagrindinės magistralės. Ilgainiui senamiestį nuspręsta restauruoti kvartalais, tačiau konkrečiais atvejais nebuvo atsižvelgiama į miestą kaip sistemą. Kaip ir dabar, taip ir tuomet abejonių kėlė naujų pastatų statybos senamiestyje, tačiau, nesant bendros koncepcijos, šias problemas būdavo pavedama spręsti pavieniams architektams. O šie neretai dirbdavo remdamiesi kontrasto principu – naujas modernus pastatas įterpiamas į senąją aplinką. Tačiau tokie sprendimai nepasiteisino, mat tiek vieta prarasdavo savo autentiškumą, tiek ir naujieji pastatai – novatoriškumą, o, atsisakius socrealizmo, atsisakyta ir tradicinių medžiagų naudojimo, tad naujoji architektūra tapdavo visišku svetimkūniu. Kartais naujieji pastatai stipriai pakenkdavo ir senamiesčio panoramos paminklų vertikaliems komponentams, nors Vilniaus senamiesčio apsauginė zona buvo patvirtinta dar 1969 m.3
Galima skirti tuo metu egzistavusius tris elgimosi su senamiesčiu modelius. Pirmasis – laikytis istorinio užstatymo tūrių ir kurti neutralią naująją architektūrą; antrasis – laikantis istorinių tūrių, kurti modernią architektūrą; trečiasis modelis, jau tada laikytas žalingiausiu, siūlė nepaisyti buvusio istorinio užstatymo. Aktualią ir dabar eismo srautų reguliavimo senamiestyje problemą buvo bandoma spręsti gana drastiškai – tiesti magistrales per patį senamiestį (sunaikinta Vokiečių gatvė). Taigi didžiausi sovietmečio paveldosaugos trūkumai buvo bendros koncepcijos nebuvimas, standartinių bei ideologinių miesto planavimo metodų taikymas ir lėšų stygius, neleidęs atlikti profesionalios rekonstrukcijos. Visa tai, deja, turėjo ir gana nemažos neigiamos įtakos dabartiniam Vilniaus senamiesčio vaizdui, nors Lietuvos paveldo apsauga tuo metu buvo laikoma viena pažangiausių Sovietų Sąjungoje.
O kas pasikeitė atgavus nepriklausomybę? Iš pradžių situacija kiek pablogėjo – atskiri pastatai buvo perduoti į privačias rankas, bet prasta įstatymų bazė nereglamentavo savininko elgesio su autentišku paveldu. 1994 m., Vilniaus senamiestį įtraukus į UNESCO globojamą Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą, padėtis šiek tiek pagerėjo. Tačiau tiek dėl pačios visuomenės mentaliteto, tiek ir dėl bandymo taikyti vakarietiškus modelius, siekiant pritraukti investuotojų, ir dėl vietos specifikos bei lokalios bendruomenės nuomonės nepaisymo sprendimai nebuvo vaisingi. Susitelkta tik ties praktinių problemų sprendimu, pasekmių neutralizavimu, tačiau taip ir nesukurta aiški ilgalaikė veiksmų koordinavimo strategija.
Laikas eina, statybų tempai ir apimtys didėja. Vilniečiai jau apsiprato su bene kasdien kintančiu miesto vaizdu, apsiprato ir su tuo, kad daryti įtaką šiuo metu ypač pelningam statybų verslui beveik neįmanoma. Valdininkai nesuinteresuoti stabdyti ar bent jau prižiūrėti šiuos procesus, juk taip, kaip įprasta sakyti, „ateina į miestą investicijos“. Štai, rodos, tikrai aktyvios Žvėryno ar Užupio bendruomenės negali paveikti sprendimų dėl konkrečių objektų likimo, mat ne laiku ar ne taip iškėlė savo reikalavimus, o Vilniaus savivaldybės atstovai žiniasklaidoje nepaliauja tvirtinę, kad nėra visuomeninės pilietinės iniciatyvos. Pastaruoju metu daug dėmesio susilaukė ir paskutiniojo seno kino teatro „Lietuva“ likimas. Žiniasklaidoje visuomenės atstovai daug kalba, rašo, diskutuoja, tačiau vėl tas pats – nieko pakeisti nebegalima.
Taigi norėtųsi pakalbėti ir apie miesto, kaip struktūros, išsaugojimą. Atrodo, kad sovietmečiu egzistavusios tendencijos ir klausimai iš esmės išliko nepakitę. Valstybė, kuri turėtų būti suinteresuota saugoti miestų vientisumą, kažkodėl visiškai neteikia dėmesio tam, kad būtų saugojami ir puoselėjami autentiška gyvensena, kultūros centrai. Juk vertybėmis objektai tampa ne tada, kai įtraukiami į saugotinų sąrašą, o pirmiausia piliečių sąmonėje. Dėl nesuprantamų priežasčių veikiantis ir kultūrinę veiklą puoselėjantis kino teatras bus pakeistas daugiabučiu namu. Paradoksas – viena vertus, valstybė skiria lėšų kultūrai puoselėti, antra vertus, pati ardo jau susiformavusius ir veikiančius kultūros centrus. Tačiau ši kino teatro uždarymo istorija turi ir kitą aspektą – tai nepagarba asmeninėms patirtims, asmeninėms vertybėms. Sunaikinant kultūros objektą, sunaikinamos ir tam tikros dalies gyventojų asmeninės patirtys, išreiškiama nepagarba jų susikurtajam vertybių „sąrašui“.
Įdomūs šiuo požiūriu ir Vilniaus koncertų bei sporto rūmai. Puikus sovietinio laikotarpio Lietuvos architektūros paminklas, vieta, kur įvyko Lietuvos Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, davęs pradžią Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kovoms. Viešumon iškilo rūmų savininkų ir Vilniaus savivaldybės nesutarimai dėl objekto priklausomybės. Sukurti rūmų ir aplink juos esančių teritorijų paskirties ir išorinio vaizdo keitimo projektai, numatantys šią vietą paversti didžiuliu pramogų centru, komerciniu objektu. Vadinasi, keisis ne tik rūmų išorė, estetinis pavidalas, keisis ir aplinka, kurioje jie buvo suprojektuoti, sumažės jų architektūrinė reikšmė, o apie istorinę reikšmę apskritai kol kas niekur nekalbama. Iš pateiktos galimos rekonstrukcijos preliminarios vizualinės medžiagos galima spręsti tik tiek, kad išraiškingas išsiskiriantis modernistinis pastatas bus pakeistas eilinėmis, dabar visiškai įprastomis gigantiškomis ir aiškių formų neturinčiomis stiklo bei plieno erdvėmis. Taigi dar vienas istorinis objektas, kaip ir tais gūdžiais sovietmečio laikais, turi sulaukti statybų, kurios „privalo užsiimti esamo perdirbimu pagal komunistinę manierą“4, atsiprašau, – pagal šiuolaikinius poreikius, kurie pritrauktų investicijų.
Dešinysis Neries krantas – „Baltijos tigro“ šuolis ar nerangus šleptelėjimas?
Tęsiant mintį apie sovietmečio paveldosaugos koncepcijų tąsą šiuolaikiniame Vilniuje, būtina prisiminti ir vadinamąjį naująjį centrą − visai naują statybų etapą, radikaliai pakeitusį miesto veidą. Dar septintajame dešimtmetyje sukurta naujojo centro idėja atitiko tiek praktinius, tiek ir ideologinius to meto reikalavimus. Tai buvo progresyvus projektas, turėjęs visuomeninėms reikmėms išnaudoti centrinę dešiniojo Neries kranto dalį ir kartu atitikti naujus visuomenės poreikius – pastatyta nauja universali parduotuvė, du viešbučiai, konservatorijos koncertų salė, planetariumas, buitinio aptarnavimo centras, Revoliucijos muziejus bei prekybos pasažai vienuolyno teritorijoje. Pastatų aukštis turėjo neviršyti vienos aiškios ribos – Šv. Jonų bažnyčios varpinės aukščio. Ši aukščio riba nustatyta atsižvelgiant į centrinės miesto dalies reljefo specifiką, norint nesuardyti esamų dominančių bei išlaikyti atviras žaliųjų šlaitų zonas. Projektas įgyvendintas gana sėkmingai, tačiau nebuvo pabaigtas.
Vėliau jau nepriklausomoje Lietuvoje atsirado poreikis nuimti dalį veiklos krūvio nuo esamo miesto centro, tad reikėjo sukurti naują centrą. Tai buvo būtina ir gyvybiškai reikalinga miestui, tačiau reikėjo didžiulių lėšų. Tad buvo nuspręsta įkurti naująjį miesto centrą jau pradėtame formuoti dešiniajame Neries krante, papildant tuometinį planą naujais objektais. Projektas pristatytas visuomenei ir buvo priimtas palankiai. Tačiau atsitiko nenumatytas, o gal viešai nepaminėtas pavojus – ėmė ypač sparčiai augti gyvenamųjų būstų ir komercinių patalpų poreikis bei paklausa, kilti kainos. Įsibėgėjus statyboms ir ėmus kilti aukštaūgiam biurų pastatui, staiga žiniasklaidoje pasipylė užsakomieji straipsniai, įnirtingai tikinantys, kad du aukštaūgiai – savivaldybė ir biurų pastatas – atrodys vieniši, todėl numatytą apartamentų mažaaukštį verta taip pat iškelti iki anų lygio. Tačiau įdomu tai, kad, biurų pastatui viršijus leistiną aukščio ribą, o daugiabučiui jau jį besivejant, kažkodėl niekam neberūpėjo nei sovietmečiu vertinta reljefinė Vilniaus specifika, nei iš anksto visuomenei pristatytos koncepcijos. Dabar galime išgirsti išdidžius valdžios vyrų balsus, kad turime aukščiausius Baltijos šalyse pastatus, simbolizuojančius Lietuvos – „Baltijos tigro“ – šuolį. Tačiau ko vertas sportinis interesas (pralenkti kaimyną), kai po truputį prarandamas Vilnius?.. Apie senamiesčio apsaugos zoną pradėta kalbėti tik po kritiškų UNESCO ekspertų išvadų. Valdininkai vienu balsu kalba, kad šie nustatytą aukščio ribą viršiję pastatai yra legalūs (legalizuoti jie pagal visus galiojančius įstatymus) ir niekas nebeturėtų apie tai kalbėti. Tačiau kai leidžiantis nuo Aušros Vartų senamiesčio link vietoj įprastos žalumos ir tolimo peizažo tenka stebėti išlendantį tai vieną, tai kitą „pasididžiavimą“, kai net iš Katedros aikštės matomas virš senųjų keliaaukščių namukų biurų pastato viršus, kyla klausimas, ar šie ekonomikos šuolio simboliai, beje, gana abejotinos architektūrinės bei estetinės vertės, būtinai turi stovėti būtent čia. Ir ar jei jie būtų tokie, kokie buvo planuoti, t. y. neviršytų Šv. Jonų bažnyčios bokšto, ar tada irgi taip agresyviai vyrautų senojo Vilniaus kraštovaizdyje? Senasis Vilniaus priemiestis – Šnipiškės, – šiuo metu ypač vargingas ir apleistas, atskirtas nuo upės ir žiūrintis į atsukusį jam nugarą naująjį centrą, dėmesio sulauks turbūt negreit – juk čia dar yra ką saugoti. Bet šiame rajone tikrai daugiau nebedominuos barokinė Šv. Rapolo bažnyčia. Naujųjų investicijų ideologų sukurti naujieji simboliai, ekonomikos augimas ir išdygę aukštaūgiai pastatai nemato reikalo derintis prie praeities – juk einame į naują rytojų...
Elena Nekrošienė
1 Bardauskienė D., Vilniaus senamiestis naujame kontekste // Istoriniai miestai: sena ir šiuolaikiška, Vilnius, 2003, p. 140.
2 Remiamasi: Čepaitienė R., Istoriniai miestai paveldosaugos akiratyje // Miestų praeitis, 1, Vilnius, 2004.
3 Ten pat, p. 55.
4 Ten pat, p. 52.