Stiklu apgaubtos Normano Fosterio idėjos 

N. Fosterio vadovaujamas architektų biuras „Foster and Partners“ skaičiuoja 41 gyvavimo metus. Londone įsikūręs biuras apibūdinamas kaip 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ties įvairiais projektais vienoje milžiniškoje patalpoje dirbančių žmonių grupė. Pro biuro langus atsiveriantis panoraminis Temzės upės ir Alberto tilto vaizdas atitinka studijos skleidžiamą flosofją, kad ir „darbovietėje gali būti maloni aplinka“. Ši studija – didelė atvira erdvė, sukurta tam, kad joje dirbantys žmonės galėtų laisvai bendrauti tarpusavyje. Tai savarankiškas pasaulis, kurį sudaro maketų dirbtuvė, brėžinių padalinys ir fotografjų studija. Dauguma darbuotojų dirba pagrindinėje kūrybinėje dirbtuvėje prie ilgų rašomųjų stalų, kur kiekvienas, kad ir koks būtų jo darbas, turi savo asmeninę vietą. Tačiau nė vienas darbuotojas neturi privataus, izoliuoto kabineto, įskaitant ir patį N. Fosterį. Dauguma įmonių, bendraudamos su užsakovais, stengiasi išlaikyti tam tikrą atstumą, nesileidžia į familiarius santykius. O N. Fosterio studija visiškai atvira. Lankytojai gali gėrėtis nuolat vykstančiu darbu. Visi susitikimai vyksta kūrybiško proceso apsuptyje, atsiveria ilgi, kompiuteriais, eskizais, piešiniais, maketais ir medžiagų pavyzdžiais apkrauti stalai.

 

Virš studijos, N. Fosterio projektuotame stiklo ir plieno pastate (Riverside One) prie Temzės, yra asmeninis architekto būstas: ant plokščiojo daugiaaukščio namo stogo sujungti du dideli prabangūs butai. Asmeninis architekto gyvenimas nebuvo toks spalvingas kaip jo kūryba, tačiau jo žmonos ir draugės visada kaustė žiniasklaidos dėmesį. Pirmoji žmona architektė Wendy Cheeseman 1989 m. mirė nuo vėžio, palikusi N. Fosterį su keturiais sūnumis. Vėliau likimas architektą suvedė su egzotiškos išvaizdos Pakistane gimusia Begum Sabiha Rumani Malik, tapusia antrąja jo žmona. Po kandžių skyrybų 1995 m. Normanas sukūrė šeimą su Jelena Ochoa – Alzheimerio ligos eksperte, psichopatologijos profesore, dėstančia Kembridžo universitete.
„Diskretiškas ir laimingas poros gyvenimas Londone“ visuomet sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio ir palyginimų su garsiąja Beckhamų šeima.

Daugeliu atvejų N. Fosterio biografja artimai susijusi su XIX a. rašytojo Horatio Algerio romanų serija, kur aprašomas didžiosios amerikietiškos svajonės išsipildymas: sunkiai dirbantis, drąsus, ryžtingas ir kitais besirūpinantis žmogus tampa turtingas ir susilaukia sėkmės. N. Fosteris gimė 1935 m. birželio 1 d. Rediče, netoli Stokporto, tipiškoje darbininkų klasės šeimoje, kur galimybė pasiekti profesinių Britanijos muziejaus kiemo rekonstrukcija aukštumų buvo mažai tikėtina. „Iš tiesų, – sakė N. Fosteris, – mintis, kad nors vienas vaikas kaimynystėje, kur aš užaugau, mokysis universitete, buvo panaši į posakį, kad aš būsiu kitas popiežius.“ Normano tėvas dirbo fabrike, todėl šeimos pajamos buvo nedidelės, ir nors mokslai vidurinėje mokykloje sekėsi gerai, sulaukus 16 metų, juos teko nutraukti ir pradėti dirbti.

Ankstyvoje jaunystėje Normanui į rankas pateko anglų architektūros istoriko Fredericko Gibberdo knyga, dar paauglį supažindinusi su Franko Lloydo Wrighto ir Le Corbusier kūryba. Dėmesys į architektūrines formas nukrypo ir pirmojoje N. Fosterio darbovietėje – Mančesterio miesto iždo biure (Manchester City Treasurer's Offce). Garsus Viktorijos laikų pastatas suteikė jam galimybę artimiau susipažinti su tos epochos architektūros struktūra ir detalėmis, tokiomis kaip šviestuvai ar rankų darbo turėklai. Vėliau, atliekant karo prievolę Karališkosiose oro pajėgose, svajos apie architekto specialybę vis stiprėjo. Vis daugiau dirbdamas po velėna esančiame angare, N. Fosteris puikiai išanalizavo šią maskavimo techniką bei jos struktūrą ir vėliau pritaikė savo architektūriniuose projektuose. Po demobilizacijos N. Fosteris dirbo kepykloje, naktinio klubo apsaugininku, pardavinėjo ledus ir baldus. Kiek vėliau įsidarbino architektūrinės įmonės „John Beardshaw & Partners“ Kontaktų skyriuje. Kaip įvardijo pats architektas, šioje darbovietėje įvyko „pagrindinis gyvenimo lūžis“. N. Fosterio susidomėjimą architektūra liudija šioje bendrovėje įvykęs pokalbis: kartą kalbėdamasis su jaunesniu, ne visą darbo dieną dirbančiu architektūros studentu, N. Fosteris pasiteiravo jo nuomonės apie F. L. Wrighto darbus. „Nemanau, kad jį pažįstu. Jis kolegijos studentas?“ – toks atsakymas suteikė N. Fosteriui pasitikėjimo savimi ir paskatino sparčiau siekti svajonės tapti architektu.

Netrukus Normanas buvo perkeltas į Piešimo skyrių. Tai tapo dar vienu postūmiu, lėmusiu, kad, būdamas 21 metų amžiaus (1956 m.), N. Fosteris Mančesterio universitete pradėjo studijuoti architektūrą. Studijų metais jis pirmenybę teikė nedažnai to meto studentų naudojamiems klasikiniams architektūros pavyzdžiams, tokiems kaip kaimiški vėjo malūnai ir daržinės. Jis šiose struktūrose įžvelgė statybinių elementų svarbą funkcijai. Jo pavydėtinas entuziazmas ir išugdytas piešėjo talentas padėjo laimėti beveik visus konkursus ir stipendijas universitete. Vienas įsimintiniausių prizų buvo kelionė į užsienį, per kurią N. Fosteriui buvo suteikta galimybė pamatyti nemažai Europos architektūros.

N. Fosterio prisiminimuose užfksuotas pirmasis projektas Mančesteryje – pastatas, kurį turėjo sudaryti vasarnamis ir pastogė valtims. „Visi kiti klasėje, – pasakojo jis, – suprojektavo du atskirus blokus. Aš suabejojau ta tradicija ir sujungiau du vienetus į visumą. Įsivaizdavau turįs aistrą laivams ir susiejau tuos du gyvenimo ir irklavimo potraukius į kompaktišką pastatą. Žvalgydamasis atgal matau savo projektavimo flosofjos startą, besitęsiantį iki šiol.“

 

1961 m. N. Fosteris laimėjo „Henry Fellowship“ specialius kursus Jeilio architektūros mokykloje (JAV), kur jis mokėsi pas Paulą Rudolphą, Serge'ą Chermayeffą ir Vincentą Scully. Jeilyje N. Fosteris sutiko būsimą ilgametį partnerį – Richardą Rogersą ir savo mokytoją, Škotijos architektą Jamesą Stirlingą. Jeilio universitete N. Fosteris įgijo magistro laipsnį, vėliau dar metus praleido JAV keliaudamas: lankydamas ir studijuodamas garsiuosius Čikagos mokyklos darbus, laikomus šiuolaikinės aukštybinių pastatų architektūros užuomazga. Jis pamatė beveik visus F. L. Wrighto projektus, taip pat ir kitų architektų statinius, įskaitant ir Charleso Eameso, kurio pastatuose naudojami standartiniai architektūriniai elementai turėjo didelės įtakos N. Fosterio kūrybai. Viešėdamas JAV jis taip pat dirbo Kalifornijoje, pas Carlą Warnecke ir „Anshen & Allen“ kontoroje ir prisidėjo prie Santa Kruzo universiteto miestelio projektavimo.

 

1962 m. jis sugrįžo į Angliją ir pradėjo dirbti kartu su R. Rogersu bei dviem jo seserimis: Wendy ir Georgie (pirmoji tapo N. Fosterio žmona). 1963 m. ketvertukas įkūrė bendrovę „Team 4“. Pirmasis jų darbas buvo žinomas kaip „Cockpit“. Iš karto po jo – namas „Creek Vean“ Kornvalyje (gavo RIBA apdovanojimą). Po dvejų metų bendrovė suprojektavo 30 000 kv. pėdų gamyklą „Reliance Controls“ (Svindone), kuri, nors ir gavusi tarptautinį pripažinimą, vėliau buvo nugriauta. Tai buvo pirmasis pastatas, kuriame N. Fosteris pradėjo naudoti daugiau kreivų linijų ir paįvairino statybinių medžiagų asortimentą, daug dėmesio skirdamas elegantiškoms plieninėms struktūroms.

„Team 4“ susiskaidė 1967 metais. Normanas ir Wendy įkūrė „Foster Associates“ (vėliau pervadinta „Foster and Partners“). Įsteigus naują komandą, N. Fosteriui iš karto teko perorganizuoti keleivių terminalą Millwallo oro uoste (Londonas). Architektas sukūrė naujus keleivinius terminalus, prekių krovimo infrastruktūrą, administracines įstaigas ir sandėlius. Nors jo sprendimas daugeliu atžvilgių pranoko laiką, 1980 m. pastatai buvo nugriauti.

 

1968 m. N. Fosteris sutiko Buckminsterį Fullerį („tai vienas pačių svarbiausių mano bendradarbių“), kuris paprašė su juo bendradarbiauti projektuojant Samuelio Becketto teatro pastatą. Tai buvo ilgos draugystės, kuri tęsėsi iki pat B. Fullerio mirties (1983 m.), pradžia. Nors dauguma jų bendrų projektų taip ir liko utopiniai apmąstymai, N. Fosteris pripažino, kad „Bucky privertė patikėti, jog daug kas įmanoma“.

1970–1971 m. N. Fosteris suprojektavo parodomąjį pastatą – „IBM Pilot“ pagrindinį biurą. Projektą ribojo ir lėšos, ir laikas. Tačiau architektas įrodė, kad per trumpą laiką galima pastatyti pastatą, kainuojantį tiek pat kiek ir laikini statiniai. „IBM Pilot“ biuras įkvėpė kito pastato kontūrus. Ipsviče buvo sukurtas įstaigos „Willis Faber & Dumas Headquarters“ pastatas (1975 m.). Bendrovė savo istoriją pradėjo kaip šeimos įmonė, kurios tikslas buvo sukurti stiprų bendrumo jausmą ir lojalumą organizacijai. Siekdamas įgyvendinti šiuos tikslus, N. Fosteris 1 200 žmonių skirtame pastate įrengė restoraną, sodą ir baseiną: „Tai buvo sąmoningos pastangos patobulinti darbovietę.“ Stebint pastatą į akis krinta lenktos stiklinio fasado kreivės. Dieną stiklinės sienos atspindi apylinkes, o naktį atveria vaiskiomis spalvomis pridengtą interjerą. N. Fosteriui puikiai pavyko įgyvendinti įstaigos viziją. Architektas pasakoja, kad žmonės čia dirbo noriai, nes žinojo, jog per pertraukas galės pasikaitinti saulėje arba priešpiečiauti ant žalios vejos. Tuo metu, kai buvo įgyvendintas šis projektas, mažame Ipsvičo mieste dar nebuvo jokių gyventojams skirtų viešųjų erdvių.

Rytų Anglijoje, Noridžo universitete 1977 m. pagal N. Fosterio projektą buvo pastatytas Sainsbury vaizduojamojo meno centras, kuriame architektas suderino kelias funkcijas: apgyvendino XX a. primityvaus meno sero Roberto ir ledi Sainsbury kolekciją, įrengė profesorių kambarį, konservatoriją, restoraną, personalo kambarius. Statinys pristato naują ištobulinto pastato viziją, kurią sudaro lengvos, lanksčios konstrukcijos, dvisluoksnės sienos ir stogas. Per visą pastato aukštį išsidėstę langai, pro kuriuos atsiveria apylinkės peizažas, visose vidinėse zonose sukuria savitą interjero „dekoraciją“. Pagrindinė galerija pakankamai didelė, kad joje būtų patalpinta būtiniausia Sainsbury kolekcija, bet ir pakankamai jauki, kad sukurtų namus primenančią jaukią atmosferą.

 

1979 m. N. Fosteris, laimėjęs konkursą, pradėjo projektuoti Honkongo ir Šanchajaus banką, kuriame turėjo įsikurti 3 500 tarnautojų. Šis pastatas įtraukas į svarbiausių XX a. architektūros paminklų sąrašą. Jis padarė neginčijamą įtaką dangoraižių plėtrai. Užsakovas norėjo pastatyti patį geriausią banko pastatą pasaulyje. Nors užsakymas pradėtas vykdyti politiškai nestabiliu metu, statinys simbolizuoja tikėjimą Honkongo, kaip tarptautinio fnansų ir prekybos centro, ateitimi. Kadangi esamame sklype jau stovėjo funkcionuojantis banko biuras, reikėjo iš viršaus pastatyti naują pastatą ir pertvarkyti apačioje esantį senąjį. N. Fosteris pasirinko stiebinę konstrukciją. Statybos etapai buvo planuojami itin lanksčiai. Naujas pastatas, iškilęs virš esamo, turėjo būti statomas vertikaliomis dalimis. Ši idėja nulėmė pastato bruožus ir specifnį antstatą. Kiekvieno aukšto planui naudoti korio principu išdėstyti kabinetai, siekiant, kad didžiausiam darbuotojų skaičiui atsivertų vaizdai ir kad būtų išsaugotas vidinės erdvės laisvumas bei permatomumas. Banko fasadams reikėjo tobulos dangos, todėl buvo pasirinkta penkis kartus storesnė nei įprasta medžiaga.

Siekiant, kad aliuminio plokštės tikrai neiškryptų, kraštams pritvirtinti buvo sukonstruotas kompiuterizuotas virinimo įrenginys. Permatomumo idėją pavyko realizuoti išorines sienas padengus stiklu, laikančiu statramsčių sistemą. Statramsčiai ir stiklas suprojektuoti taip, kad prisitaikytų prie galimų aukštų tarpusavio poslinkių.

Miestai prasideda nuo architektūros, o architektūroje išlieka miestų pradžia. Modernių architektų naujovės vargu ar gali sukurti tokį individualaus miesto vaizdą, kokį sukuria atsitiktinumais žaidžianti istorija. Naujų statybų technologijų pritaikymu, nepaliaujamu eksperimentavimu su medžiagomis ir konstrukcijomis garsėjantis N. Fosteris suvokė paveldo reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Nors kai kurių konservatyviai nusiteikusių žmonių manymu, šiuolaikiniai įsibrovimai į istorinius pasaulinės svarbos pastatus nesuvokiami. N. Fosteris brėžia lygybės ženklą tarp senų ir naujų gyvenimo normų, tarp istorinio paveldo ir šių laikų idėjų. Siekdamas sujungti skirtingų amžių patirtis, jis ir čia plačiai naudoja stiklo konstrukcijas. Nors medžiaga naudojama drąsiai, N. Fosteris nepažeidžia architektūrinio paveldo objektų istorinės vertės ir sukuria tokias formas, dėl kurių skirtingų epochų architektūrinė sintezė tampa naujais traukos centrais.

Prasidėjus devintajam dešimtmečiui, N. Fosteris laimėjo dar vieną konkursą – „Carré d'Art Nime“ (Pietų Prancūzija). Daugiafunkcis pastatas buvo pastatytas priešais senovinę tobulai išsaugotą romėniško stiliaus šventyklą. Projektuodamas šį objektą architektas sąmoningai priartėjo prie šventyklos mastelio ir proporcijų, sugretino savo ir antikinį tūrius. Aštuonių aukštų struktūrą jis padalijo į dvi dalis. Pusė jų buvo įleista giliai po žeme. Apatiniuose, įžemintuose pastato aukštuose patalpos skirtos archyvų saugykloms ir kino teatrui, o aukščiau esančios patalpos dengtos stikliniu stogu ir stiklo fasadais, išsiskiria vaiskumu ir šiuolaikinių medžiagų lengvumu, taigi natūrali šviesa prasiskverbia pro visas grindis. Šiuos viršutinius aukštus jungia laiptų kaskados, galerijas siejančios su gaubta stogo terasa. Architekto kūrinys „anksčiau buvusią miesto skurdo sceną“ pavertė naujuoju visuomeniniu centru.

1991 m. pagal jo projektą buvo atnaujinta Karališkoji Londono menų akademija (Royal Academy of Arts). Kompleksas susideda iš dviejų dalių: 1666 m. statyto, XVIII a. lordo Burlingtono rekonstruoto, ir Viktorijos laikų galerijos pastatų. Normano sprendimas buvo nauju liftu ir laiptais sujungti originalų Burlingtono namo sodo proflį, taip pat pagerinti koridorių planą pastato viduje. Tai apgalvota interpretacija, kuria N. Fosteris, susiejęs sena ir nauja, išgavo dinamišką ir turtingą vaizdą. Toks architekto sprendimas demonstruoja, kaip šiuolaikinių technologijų tobulėjimas gali padidinti senovės autoritetą. Čia pasikliaujama stilių kaimynyste, o ne istorine stilizacija. Pirmą kartą po šimto metų plačiajai visuomenei buvo atvertas Burlingtono namo fasadas ir parkas. Išvalytas ir suremontuotas pastatas ryškiai konkuruoja su Viktorijos epochos statiniu ir naujuoju N. Fosterio priestatu.

 

1992 m. N. Fosteris laimėjo Reichstago rekonstrukcijos (Berlynas, Vokietija) konkursą. Reichstagas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą (buvo padegtas, ilgą laiką nenaudojamas) ir dėl netinkamos restauracijos. Buvo nuspręsta, kad pastato transformacija turėtų atspindėti keturias problemas: demokratiškas formas, pritaikomumą neįgaliesiems, jautrumą istorijai, griežtą aplinkos dienotvarkę. Architektas nusprendė išsaugoti visus istorijos „atspaudus“ ir palikti išraiškingiausius senojo Reichstago fragmentus, o vidiniuose ansamblio kiemuose ir kitose dalyse, pasitelkus šiuolaikines medžiagas (plieną, stiklą ir veidrodžius), nuspręsta sukurti šiuolaikinį interjerą, pastatą geriau apšviesti. Į Reichstagą patenkama per vėl atvertas pagrindines duris.

Visuomeninės patalpos išdėstytos ant stogo, restorane ir kupole, tapusiame naująja Berlyno įžymybe. N. Fosteris to siekė tikslingai, nes taip žmonės gali simboliškai pasikelti aukščiau nei jų išrinktas parlamentas. „Ir iš tikrųjų, ir simboliškai“, – savo sprendimą komentavo lordas Normanas. Architektas pritaikė pažangiausias ir energetiškai efektyvias pastatų statybos technologijas, kuriomis pastatas pats save išlaiko.

Pagal N. Fosterio pasiūlytą projektą buvo atlikta Britanijos muziejaus kiemo rekonstrukcija (1994–2000 m.). Įstaiga garsi vidiniame kieme esančia apskrita skaitykla, kurią supa du pastatai. Dabar tai pati didžiausia visuomeninė erdvė Europoje. Jos viduryje puikuojasi atstatyta skaitykla, apsupta plačiais laiptais, vedančiais į viršuje įsikūrusias galerijas ir restoraną. Žemesnėje kiemo dalyje išdėstytos naujos afrikiečių meno galerijos, lavinamasis centras ir patalpos mokiniams. Viskas sujungta stikliniu „stogu“ – šiuolaikinio inžinerinio meno ir ergonomiškų formų lydiniu. Ši unikali geometrija buvo ištobulinta taip, kad apimtų tarpą tarp skaityklos būgno ir vidinių kiemų fasadų. Architekto pasirinktas būdas dienos šviesai leidžia prasiskverbti į vidų.

Projektuodamas N. Fosteris orientuojasi ne tik į bendrą grožio ir funkcijos reikšmę – jis siekia užtikrinti gerovę galutiniams vartotojams. Deda visas pastangas, kad pertvarkytų ir pagerintų gyvenimo kokybę, o darbo vietoje sukurtų malonią aplinką. 1994–1997 m. architektas Frankfurte prie Maino (Vokietija) pradėjo projektuoti „Commerzbank“ biurą. Tai vienas aukščiausių (53 aukštų) ekologinės statybos principais pagrįstų Europos pastatų. Ekologiško pastato koncepcijos esmę sudaro natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos principai. Kiekvienas biuras šiame bokšte apšviestas ir turi varstomųjų langų. Tai leidžia banko darbuotojams patiems reguliuoti supančią aplinką ir taip sutaupyti iki 50 proc. pastatui būtinos energijos. Skirtinguose statinio lygmenyse įrengti keturaukščiai sodai – natūralūs fltrai, valantys orą centriniame atrijuje, taip pat vieta, kurioje per pertraukas ilsisi darbuotojai. Sodai suteikia biurams humaniškos erdvės įspūdį. Didžiosios Britanijos dienraštis „The Financial Times“ šį pastatą pavadino Frankfurto simboliu, prilygstančiu „Big Ben“ Londone ir Eifelio bokštui Paryžiuje.

„Swiss Re“ (1997–2004 m.) – vienas originaliausių ir stilingiausių pastatų pasaulyje, kurį N. Fosteris suprojektavo Londone įsikūrusiai šveicarų draudimo bendrovei „Swiss Reinsurance“. Tai visiškai naujoviškas projektas techniniu, architektūriniu ir socialiniu atžvilgiais – idėjų, kurias architektas vystė daugiau nei trisdešimt metų, komplektas. Darbo vietos humanizavimas, energijos tausojimas, demokratizuotos pastato struktūros, kontekstuali tolerancija ir draugiškumas – pagrindinės pastato ypatybės. „Swiss Re“ aukštis siekia 180 m, o dėl neįprastos formos miestiečių jis pramintas „agurku“. Statant dangoraižį panaudotas įstrižinis tinklinis būdas. Pastato karkasas pagamintas iš plieninių vamzdžių, sujungtų į daugelį trikampių, o viršutinė dalis dengta stikliniu „lęšiu“. Šiam elementui prireikė gaubto stiklo, o pagrindinėje konstrukcijoje prie rėmų buvo pritvirtintas plokščias lakštinis stiklas. Pastato viršūnėje įrengta apžvalgos aikštelė. „Nuo šio pastato viršūnės kaip ant delno atsiveria Londono panorama, tai vienintelis Londone pastatas, ant kurio stogo dislokuotos ne techninės tarnybos, o įrengta žalioji zona žmonių poilsiui“, – taip savo kūrinį apibūdino architektas.

1998–2002 m. pietinėje Temzės krantinėje buvo pastatyta įsimintinų formų, demokratiška ir atvira Londono įvaizdį kurianti Rotušė. Energiją tausojantis statinys išsiskiria netaisyklinga, organine forma, pasirinkta neatsitiktinai. Konfgūraciją lėmė tikslūs architekto skaičiavimai, parodę, kad būtent tokiam pastato pavidalui reikia mažiau šildomo tūrio ir jo vidaus apšvietimas geresnis. Visi sprendimai pasitvirtino: per metus elektros energijos sunaudojama ketvirčiu mažiau nei kituose tokio lygio pastatuose. Tokiais pačiais principais pagrįsta ir Berlyno Laisvojo universiteto Filologijos fakulteto biblioteka (Free University, 1997–2005 m.). Pastatas išsiskiria itin plastiška, zoomorfiška forma, primenančia žmogaus galvą, ir technologiškai sudėtinga fasadų apdaila. Nauja skulptūriška biblioteka išsiskyrė iš universiteto miestelio architektūrinės visumos ir tapo universiteto simboliu, pramintu „Berlyno smegenimis“.

2000–2006 m. Niujorke buvo pastatytas Hearsto bokštas – atgimusi XX a. svajonė. 1928 m. Williamas Randolphas Hearstas 5-ojoje aveniu pastatė šešių aukštų art deco stiliaus pastatą. Architektas tikėjosi, kad pastatas taps grandiozinio bokšto pagrindu, tačiau tam įgyvendinti nebuvo rastas joks konstrukcinis sprendimas. Praslinkus 70 metų W. R. Hearsto svajonę išpildė N. Fosteris. Šioje situacijoje, lygiai taip pat kaip ir Reichstage bei didžiajame Britanijos muziejaus kieme, N. Fosteris siekė surasti dialogą tarp sena ir nauja. 42 aukštų bokštą sudaro 100 kv. m biurų patalpos. Bokštas, kuris išoriškai sudaro besvorio debesies įvaizdį ir plaukia virš senojo pastato, stiklu apgaubia XX a. pastatą, šviesa užpildydamas vidinę erdvę. Struktūriškai bokštas susideda iš trikampių – tai labai efektyvus sprendimas, nes sunaudojama 20 proc. mažiau plieno nei stačiakampėms konstrukcijoms. Pastato kampai nupjauti, tai paryškina vertikalias proporcijas ir sukuria aiškų bei įsimintiną briaunainio siluetą.

2008 m. vasarį buvo atidarytas Pekino oro uosto trečiasis terminalas T3. Tai, ko gero, vienas didžiausių pastatų pasaulyje, užimantis 1 mln. kv. m plotą. Jo atidarymas buvo susietas su 2008 m. Pekino vasaros olimpiada ir tapo simboliškais jos vartais atvykstantiesiems. Jame su tradicine kinų architektūros interpretacija glaudžiai persipynė pačios pažangiausios technologijos. Iš trijų elementų sudarytas terminalas suplanuotas taip, kad būtų kuo efektyviau panaudota pastato erdvė. Kaip ir dauguma N. Fosterio projektų, taip ir šis išsiskiria efektyviais energijos išteklių tausojimo sprendimais.

 

N. Fosteris per savo karjerą sukūrė ne vieną oro uosto projektą. Jis prisipažįsta, kad iki šiol mėgaujasi stipriu, dar vaikystėje gimusiu potraukiu konstruoti lėktuvų modelius. Architektas pilotuoja reaktyvinį lėktuvą „Cesna Citation“, lengvąjį lėktuvą ir sraigtasparnį. Jis vis dar kuria lėktuvų modelius savo jauniausiam sūnui Jay. Be to, nemažai slidinėja ir važinėja dviračiu, todėl yra puikios sveikatos.

N. Fosteris yra sukūręs ir pramoninio dizaino pavyzdžių, kuriuos įgyvendino pasaulyje gerai žinomos bendrovės. 1993–1995 m. kartu su Vokietijos bendrove „Various“ sukurtos vėjo turbinos; 1997 m. – knygų lentyna; 1993 m. Japonijoje pristatyta jo motorinė jachta; 2004 m. Italijoje, bendradarbiaujant su „Dada“, sukurtas virtuvės baldų komplektas, „Duravit“ sanitarinės santechnikos kolekcija (2001 m.), tais pačiais metais „Artemide“ pagamintas šviestuvas.

Vienas žymiausių N. Fosterio pramoninio dizaino pavyzdžių – italų bendrovei „Tecno“ sukurti įstaigos baldai „Nomos“ (1987 m.). Iš pradžių kritikai ir vartotojai neįprastą stalo rėmą apibūdino kaip į mėnulį nusileidusį modulį, tačiau pats N. Fosteris pripažino, kad kuriant šią kolekciją jam didžiausią įtaką padarė paprastas žiogas. Gyvūnas architektą sužavėjo savo plonu kūnu ir išraiškingomis kojomis. Modifkuota šio stalo versija buvo pagaminta ir N. Fosterio projektuotuose „Renault“ centro biuruose bei restorane (1999 m.).

***
Architektūros kritikai sutinka, kad N. Fosteris iš kitų šiuolaikinių architektų išsiskiria vykusiomis pastangomis projektuoti ilgaamžius pastatus. Jis nesižavi nuolat kintančia vienadiene mada. Architektas stengiasi, kad jo kūriniai patektų į istoriją, ten, kur viešpatauja meno istorijos, siekiančios nuo antikos iki šių laikų, tomai, o ne dienraščių ir savaitraščių egzemplioriai.

Ieva Siminonytė-Putriuvienė
Nuotraukos Nigel Young / „Foster and Partners“