Sunkiųjų metalų poveikis kuojoms ir ešeriams Šešupės upėje

Vanduo svarbiausias gamtos turtas. Be vandens negali egzistuoti žmonės, gyvūnai, augalai. Augalus, gyvus organizmus bei vandenį, sausumą, ir atmosferą į nedalomą visumą jungia ne vien vandens apytakos ratas. Dažnai sunku nusakyti vandens ekosistemos ribas, nes jos dalių tarpusavio priklausomybė ir medžiagų apytaka neapsiriboja vien vandens telkiniu, o aprėpia didesnes aplinkos sritis.

Vandens kokybė labiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės, pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinių atliekų, patenkančių į aplinką, tai gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl vandens telkinių apsauga, yra nepaprastai svarbi.

Cheminiams elementams patekus į vandenį, jų migraciją veikia vandens organizmai, kurie juos akumuliuoja, dideliais kiekiais sukaupia savo organizmuose ir mitybos grandinėmis perduoda aukštesniems trofiniams lygiams. Pavyzdžiui, chromą ir vanadį intensyviausiai kaupia daugiašerės kirmėlės, sidabrą – dvigeldžiai moliuskai, šviną, cinką, gyvsidabrį – šoniplaukos. Taip pat mitybos grandine cheminiai elementai ir jų junginiai patenka ir į žuvų organizmą ir jame kaupiasi. Be to, cheminiai elementai į žuvų organizmą patenka ne tik su maistu – taip pat ir tiesiogiai iš vandens per žiaunas ir odą. Gyviems organizmams ypač pavojingi sunkieji metalai – švinas, gyvsidabris, varis, cinkas, nikelis, geležis, manganas, arsenas ir kt. Nedideliais kiekiais jie yra būtini organizmui, tačiau didelės jų koncentracijos yra nuodingos ir net mirtinos. Daugelis sunkiųjų metalų turi kancerogeninį bei mutageninį poveikį [Kesminas, 2001] .

Darbo (tyrimo) tikslai:

1. Įvertinti sunkiųjų metalų koncentracijas stebimose žuvų rūšyse (kuojų ir ešerių populiacijose) Šešupės upėje.

2. Išanalizuoti ir palyginti su kitais vandens telkiniais.

yra Kita

Sunkiųjų metalų poveikio gėlavandenėms žuvims eksperimentiniai tyrimai