Šiandienės Korėjos teritorijoje pirmieji gyventojai pasirodė viduriniu paleolito laikotarpiu (apie 100 t ūkst. m. pr. Kr.). Aptiktos vėlyvojo paleolito gyvenvietės leidžia manyti, kad jau tuomet Korėjos pusiasalio gyventojai buvo įsikūrę olose, uolų papėdėse ir statydavosi kilnojamąsias palapines. Vienos tokios kilnojamosios palapinės, siekiančios 30 000 m. pr. Kr., liekanos buvo aptiktos Seokjang-ri vietovėje, pietinėje Čungčongo provincijos dalyje. Pirmi kilnojamieji pusiau žeminiai ir žeminiai būstai priskiriami Jeulmun keramikos kultūrai (apie 8 000–1 500 m. pr. Kr.). Ankstyvosiose korėjiečių žeminėse jau buvo įrengiami primityvūs židiniai, duobės maistui saugoti ir nedidelės erdvės darbui bei miegui.

 

Iš Mumun keramikos kultūros laikotarpio (1 500 – 300 m. pr. Kr.) mūsų dienas pasiekė žeminės, kurių sienos – iš pintų vytelių bei molio, o stogai šiaudiniai. Tai pačiai kultūrai priskiriamos ir pirmos pakeltos grindys (apie 850 – 550 m. pr. Kr.), dabar laikomos vienu svarbiausių tradicinės korėjiečių architektūros bruožų.

 

109 m. pr. Kr. kinų Hanų dinastijos imperatorius U Di (141 – 87 m. pr. Kr.) surengė karo žygį į Šiaurės Vakarų Korėją, įsteigė ten kinų valdžios punktus ir ėmė valdyti dalį korėjiečių Čosono valstybės teritorijos. Kitose srityse susikūrė daug smulkių valstybėlių. Pagal kinų pavyzdį oficialieji pastatai pradėti statyti iš medienos ir plytų, dengiami čerpiniais stogais. Nuo šio laikotarpio kinų architektūra smarkiai veikė korėjiečių statybą.

 

Pirmaisiais mūsų eros amžiais keletas mažųjų valstybėlių sugebėjo iškilti ir pasidalyti Korėją į tris dalis. Prasidėjo Trijų valstybių laikotarpis (37 m. pr. Kr. – 668 m.). Tuo metu, kai turtingieji jau mėgavosi puikia „atvežtine“ architektūra, dalis paprastų Korėjos pusiasalio gyventojų vis dar gyveno žeminėse, o kituose regionuose jau gerokai išpopuliarėjo būstai pakeltomis grindimis. Įkandin kinų statybos meno mūsų eros pradžioje į dabartinės Korėjos teritoriją atkeliavo ir budistinė architektūra – ėmė kilti didingi vienuolynai. Jie vėliau įgavo tam tikrų korėjietiškų bruožų ir pasiekė Japoniją.

 

Nors Kogūrija buvo didžiausia ir galingiausia iš Trijų valstybių, visiškai kita – Šila, pasikvietusi į pagalbą sąjungininkę Tangų imperatorių valdomą Kiniją, VII a. antrojoje pusėje užkariavo abi valstybes ir suvienijo Korėją. Tačiau per karą padėjusi Tangų kariuomenė neskubėjo išeiti iš šalies. Po ilgų derybų Šilai valdyti liko Pietų Korėja, o kinams atiteko šalies šiaurinė dalis (ten ilgainiui įsitvirtino Balhae valstybė). Tai buvo pirmasis Korėjos padalijimas į dvi dalis – Šiaurės ir Pietų, tokia šalis yra ir dabar. Šilos valdovai perėmė Tangų dinastijos valdymo modelį ir kultūrą, paskatino susiformuoti savitą korėjiečių kultūrinį identitetą. Šiuo laikotarpiu iš Kinijos atkeliavo naujos budistų sektos, suklestėjo budistinis menas. Šie amžiai laikomi taikos ir kultūros klestėjimo laiku. Tangų architektūra visiems laikams paliko pėdsaką ne tik korėjiečių rūmų ir vienuolynų architektūroje, bet ir paprastų būstų statyboje.

Tradicinė korėjiečių architektūra skirstoma į rūmų ir šventyklų statybos meną, kurio raidą smarkiai veikė kinų kanonai, ir liaudies statybą – tai paprastų žmonių namai, turintys daugybę vietinių variacijų. Senovės korėjiečių architektai kurdami didingus rūmus ir šventyklas iš kinų pasiskolino blokų ir atramų sistemą. O paprastų žmonių gyvenamiesiems būstams būdingas bruožas – šiaudais dengti stogai, klotos grindys ir unikali po jomis įrengta šildymo sistema – ondolas. Pasiturintys korėjiečiai statėsi didžiulius namus dailiai išlenktais kiniškais čerpėmis dengtais stogais. Be to, kaip ir Kinijoje bei Japonijoje, didelė svarba buvo teikiama supančiam kraštovaizdžiui. Taigi daugybė budistų vienuolynų, išmėtytų po visą šalį, pastatyti kalnuose, idealiai įkomponuoti į peizažą. Vieta tinkama statyboms buvo laikoma tik tuomet, kai iš jos atsiverdavo kvapą gniaužiantis vaizdas į „kalnus ir vandenis“. Šis principas Korėjoje net apibūdinamas specialiu terminu – baesanimsu, reiškiančiu, jog idealus namas turi stovėti taip, kad už jo būtų kalnas, o priešais – upė, jame turi būti įrengta ondolo šildymo sistema ir erdvus prieangis (daecheong), kad pastatas išliktų vėsus vasarą.

 

Daugelis tyrėjų teigia, kad nuo seniausių laikų, mažiausiai nuo pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžios, korėjiečių architektūra buvo svarbi Tolimųjų Rytų architektūros dalis. Ji formavosi veikiama kinų ir pati darė ne ką mažesnę įtaką japonų architektūrai. Sąvoka rytietiška architektūra šiandien daugeliui tikriausiai asocijuojasi su neaukštais paviljonais, dengtais keistai lenktais stogais, kraštovaizdžio parkais, spalvingomis pavėsinėmis. Tiesą sakant, visa tai būdinga ir korėjiečių architektūrai. Taip pat polinkis išlenkti stogus ir mokėjimas išdėstyti pastatus (ypač rūmus ir šventyklas) kruopščiai organizuotame kraštovaizdyje. Tačiau tarp Korėjos ir šalių kaimynių architektūros būta nemažai skirtumų. Pagrindinis jų – korėjiečių pastatų lakoniškumas, puošnumo nebuvimas, giminystės ryšiais susiejantis architektūrą ir tradicinę keramiką, visuomet garsėjusią kilmingu paprastumu. Kita vertus, šis lakoniškumas iš dalies nulemtas būtinybės – juk senaisiais laikais Korėja buvo pati neturtingiausia Tolimųjų Rytų valstybė.

 

Pagrindinė statybinė medžiaga, kaip ir gretimose šalyse, buvo mediena. Korėjiečių namuose sienos dažniausiai neatlikdavo laikančiųjų konstrukcijų vaidmens. Tokio pastato pagrindą sudarydavo karkasas, suformuotas iš patvarių medinių stulpų, sujungtų sijomis. Ši neįmantri konstrukcija laikydavo masyvų stogą. Tik kai buvo baigtas karkasas – savotiški namo griaučiai, statybininkai pradėdavo montuoti sienas. Paprastai jos buvo formuojamos iš plūkto molio: iš vytelių išpintas pagrindas buvo aptepamas moliu, o vėliau sienos tinkuojamos ir balinamos. Beje, ši technologija labai panaši į tą, pagal kurią šiandien visame pasaulyje statomi aukštybiniai pastatai: juk statant dangoraižius taip pat iš pradžių suformuojamas gelžbetonio konstrukcijų karkasas, o vėliau ant jo kabinamos sienos.

 

Reikia pasakyti, kad suformuoti tradicinio korėjietiško namo karkasą, ypač jei kalbama apie didelį pastatą, nebuvo paprasta, tam reikėjo daug statybininkų patirties. Mūsų dienomis Korėjoje beveik neliko meistrų, sugebančių pastatyti namą pagal tradicinius kanonus, todėl šalies vyriausybė net ėmėsi specialių priemonių siekdama išsaugoti senuosius amatininkų įgūdžius: aprūpina lėšomis nedaugelį likusių senųjų meistrų, stipendijomis – jų mokinius. Vienam tokių meistrų net buvo suteiktas Nacionalinio lobio titulas. Tačiau šios pastangos mažai tepadeda, tradicinės architektūros meistrų vis mažėja, taigi senovinio namo restauracija Korėjoje šiandien kainuoja didžiulius pinigus.

 

Dar vienas būdingas senojo korėjietiško pastato bruožas, kurio negalima nepaminėti, – masyvus stogas. Turtingųjų namas buvo dengiamas čerpėmis, ne tokių pasiturinčių korėjiečių būstai – šiaudais, tačiau visuomet buvo siekiama stogą išlenkti tam tikru būdu. Aiškinimų, kodėl Tolimuosiuose Rytuose dominavo tokios formos stogai, yra daug. Populiariausias susijęs su tikėjimu, kad blogosios jėgos gali judėti tik tiesiai. Korėjiečių (kaip ir japonų, vietnamiečių, kinų) velnias taip paniškai bijojo kreivų linijų, jog paprasčiausiai fiziškai negalėjo nuriedėti nuo išlenkto stogo į apačią ir nelauktas užgriūti nieko neįtariančių namų šeimininkų galvų. Kitas, ne toks spalvingas aiškinimas, kad, kaip ir gretimose šalyse, medinę architektūrą smarkiai veikė laivų statybos technologijos. Laivai buvo labai svarbi transporto priemonė, todėl pamažu išaugo didžiulė profesionalių jų statytojų karta. Šių meistrų darbas buvo vertintas taip gerai, kad jie buvo pakviesti statyti rūmų. Taip laivų statybos paslaptys po truputį buvo pradėtos taikyti statant gyvenamuosius namus.

 

Kalbant apie tradicinius korėjiečių namus, reikia atkreipti dėmesį, kad jau nuo antrojo mūsų eros tūkstantmečio susiformavo nekintamas jų planas: du gyvenamieji kambariai (miegamasis, svetainė) ir virtuvė, iš kurios išeinama į kiemą. Išsikišę stogo kraštai prilaikomi medinių kolonų, suformuojančių terasą išilgai fasado. Būsto viduje erdvė dalijama plonų pertvarų. Šviesa patenka pro stumdomus langus ir durų viršulangius. Ir langai, ir durys uždengti medinėmis grotelėmis, apklijuotomis popieriumi.

 

Pastatų forma priklausė nuo regiono tradicijų ir būtinybės. Šaltuose šiauriniuose Korėjos regionuose pastatai buvo statomi arčiau vienas kito siekiant išsaugoti kuo daugiau šilumos. Dėl tos pačios priežasties juose vidaus erdvė nebuvo skaidoma į atskirus kambarius. Centriniuose šalies regionuose pastatų planas paprastai buvo L, pietryčiuose – I formos. Ilgainiui miestuose išpopuliarėjo vidiniai kiemai. Panašiai kaip Kinijoje miestai susidėdavo iš siaurų gatvelių, kurias suformuodavo vadinamieji vienaukščiai gyvenamieji pastatai su uždarais vidiniais kiemeliais.

 

Tradicinėje korėjiečių architektūroje dominuoja vieno aukšto pastatai. Nors galima aptikti ir aukštesnių, tačiau drąsiai galima teigti, jog iki pat XX a. pradžios Korėja – vienaukščių šalis. Todėl korėjiečių rūmai paprastai buvo labiau panašūs į parkus, kuriuose išsimėtę įvairiausi vasarnamiai ir paviljonai, sujungti perėjomis, o ne į grėsmingą tvirtovę.

 

Iki mūsų dienų Korėjoje išliko labai mažai senų tradicinių pastatų. Iš dalies taip nutiko todėl, kad mediniai pastatai retai kada galėjo išsilaikyti ilgiau nei kelis šimtmečius dėl drėgno ir karšto klimato. Tačiau daug didesnę žalą korėjiečių architektūrai padarė karai, ne kartą persiritę per Korėjos pusiasalį. Neatsitiktinai nedaugelis senovinių pastatų, išlikusių per visas negandas, daugiausia aptinkami tolimuose kalnų kampeliuose, ten, kur jų nepasiekė įsibrovėliai iš užsienio ir vidiniai vaidai. Daugiausia tai senųjų budistų šventyklų ir vienuolynų pastatai.

 

Kas gi nutiko tradicinei architektūrai mūsų laikais? Atsakyti į šį klausimą ne taip paprasta. Namų pagal visas korėjiečių architektūros tradicijas statoma labai mažai. Kita vertus, tradicinės architektūros įtaka, pažvelgus į šiuolaikinius pastatus, akivaizdi.

Jau IV–V a. visame Korėjos pusiasalyje buvo plačiai paplitusi unikali grindų šildymo sistema ondolas (dar vadinta hipokaustu). Išvertus į lietuvių kalbą, ondolas reiškia „šiltas akmuo“. Ši šildymo sistema susideda iš trijų elementų: židinio (kuris naudojamas ir maistui gaminti), grindyse įrengtų horizontalių kanalų ir vertikalių dūmtraukių, užtikrinančių trauką. Šiltas oras iš židinio keliauja grindyse vingiuojančiais kanalais, atiduoda šilumą ir išeina į lauką per dūmtraukius. Kad sistema veiktų efektyviai, reikėjo surasti aukso vidurį tarp dviejų priešingų sąlygų. Viena vertus, horizontalūs kanalai grindyse turėjo būti vingiuoti ir nelabai platūs, kad šiltas oras ne iškeliautų į lauką, o šildytų kambarį. Kita vertus, kad būtų užtikrintas geras kuro degimas, šiltą orą būtina kuo greičiau „išvaryti“ į lauką. Taigi kad šildymas būtų efektyvus, tokiai sistemai įrengti reikėjo nemažo meistriškumo.

 

Dar XX a. pradžioje Korėjoje buvo galima apsilankyti unikaliame senoviniame kambaryje, kurio ondolas buvo neįtikimai veiksmingas. Šiame būste užtekdavo vieno įkaitinimo ciklo (kartą iškūrenti židinį), kad kambaryje net 45 paras būtų palaikoma komfortiška temperatūra. Per Korėjos karą (1950–1953) šis kambarys buvo visiškai sugriautas, o 1982 m. atstatytas ir tapo turistų itin mėgstama vieta. Šiandien kartą iškūrenus krosnį kambarys vasarą išlieka šiltas net dešimt dienų, o žiemą – tris.

 

Beje, namai su ondolo šildymo sistema šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje skyrėsi nuo aptiktų šalies pietuose. Šiaurėje virtuvė ir svetainė nebuvo atskirtos siena ir šiluma sklisdavo ne tik iš grindų, bet ir iš krosnies, o tai šildymo sistemą darė dar efektyvesnę. Pietuose virtuvė ir svetainė buvo atskirtos, kad dūmai iš krosnies nepatektų į svetainę.

Kambario, kuriame įrengtas ondolas, grindys įšildavo nevienodai. Kuo ilgiau keliauja oras, tuo mažiau nuo jo įšyla grindys. Todėl gerbiami žmones, senukai ir svečiai paprastai buvo sodinami ant šiltesnės grindų dalies, tai buvo laikoma ypatingos pagarbos ir svetingumo ženklu.

Pats tradiciškiausias korėjiečių namas (hanok) įkūnija harmoningo žmogaus ir gamtos sugyvenimo idėją. Šią harmoniją galima įžvelgti vidinėje erdvėje, ją liudija ir naudotos statybinės medžiagos. Be tradicinės ondolo šildymo sistemos, šio būsto unikaliu bruožu laikoma ypatinga vidaus patalpų vėdinimo sistema, skirta vasarai.

 

Hanok – ekologiškas būstas, pastatytas iš gamtinės kilmės medžiagų: medienos, akmens, žemės, šiaudų, o stogas – iš čerpių ir popieriaus. Beje, kaip ir pagal daugelį kitų korėjiečių namų, pagal juos buvo galima nustatyti savininkų priklausomybę tam tikrai gyventojų klasei ar socialiniam sluoksniui. Tačiau namo dydis, kaip atrodytų įprasta, nėra pagrindinis kriterijus. Praeityje skirtos dvi tokių namų rūšys: čerpiniuose namuose gyveno viešpataujanti klasė, o šiaudiniuose – žemesniųjų klasių atstovai. Jau pavadinimas atskleidžia, kad čerpinis namas buvo dengtas čerpėmis (giwa). Tai kainavo gerokai brangiau, todėl kiti gyventojai tiesiog negalėdavo sau leisti tokios prabangos. Šiaudinio namo stogas buvo gaminamas iš šiaudų (choga), o šie ūkininkams visuomet po ranka, nes dauguma jų versdavosi ryžių auginimu. Ironiška, tačiau šiandien gyvenamieji namai šiaudiniais stogais Korėjoje retenybė, o čerpiniai – itin populiarūs.

 

Prieš statant tradicinį namą (hanok) pirmiausia buvo išsirenkama tinkama vieta, kurioje žmogus gali gyventi apsuptas gamtos. Terminas gamtinės sąlygos korėjiečių architektūroje reiškia ir tai, kad naudojamos gamtinės kilmės medžiagos. Unikali tradicinių korėjiečių būstų ypatybė – specialus jų planavimas, leidžiantis atvėsinti vidinę erdvę vasarą ir sušildyti žiemą. Permainingas klimatas ir buvo postūmis sukurti tokią šildomųjų grindų sistemą, ventiliuojamas terasas. Tokie išradimai korėjiečiams padėdavo lengviau išgyventi žiemos speigus ir tvankias, drėgnas vasaras.

 

Statant hanok jau sukonstruoti mediniai griaučiai buvo užpildomi iš plūktos žemės ir žolės mišinio pagamintomis plytomis – taip suformuojamos sienos. Grindys buvo klojamos iš akmens ir žemės. Durys ir langai taip pat gaminti iš medienos. Ant durų, langų ir sienų buvo klojami dembliai, grindų patiesalai – prisotinami aliejaus. Dėl unikalios šildymo sistemos tokiuose namuose nebuvo naudojamos lovos ar kėdės, viskas buvo daroma ant žemės. Tokia gyvenimo ant grindų kultūra iki šiol vyrauja daugelio korėjiečių namuose.

 

Pastaruoju metu Korėjoje vyrauja nuomonė, kad, norint išvengti vis dažniau pasitaikančių odos ligų, patartina persikelti į tradicinius ekologiškus būstus. Korėjiečių mokslininkų atlikti bandymai taip pat patvirtino, kad gyvenimas hanok teigiamai veikia sveikatą ir saugo nuo odos ligų. Todėl daugelis pensinio amžiaus korėjiečių stengiasi persikelti į provinciją, o ten pagal galimybes pasistatyti į tradicinius panašius būstus (ar net namus iš molio). Apskritai pačių hanok Korėjoje tikrai nėra daug, tačiau ir šiandien galima pamatyti namus, kuriuose vis dar gyvena žmonės. Be to, norintiesiems nors trumpai apsigyventi tokiame būste visoje šalyje sukurtos specialios pažintinės gyvenvietės, pačios žymiausios – Bukchono ir Namsangolo hanok kaimai Pietų Korėjoje.

Korėjos pusiasalis įsikūręs Eurazijos žemyno rytuose. Apie trečdalį pusiasalio užima dvi kalnų virtinės, ne apsaugančios nuo ciklonų, o tik veikiančios kritulių pasiskirstymą. Rytinę pakrantę skalauja Japonijos jūra, vakariau – Geltonoji, todėl šalies teritorijoje dažnai ir gausiai lyja. Klimatas musoninis, su ryškiais keturiais metų laikais. Pavasaris ir ruduo – šilti, tačiau trumpi, vasara – karšta ir drėgna, žiema – sausa ir šalta.

 

Korėjos pusiasalio gamtos pasaulis labai artimas žemyniniam. Čia auga plačialapių miškai, juose –ąžuolai ir klevai. Arčiau kalnų dominuoja neaukštos pušys, eglės ir kedrai. Pietinėje šalies dalyje, kur šilčiau, galima aptikti ir bambukų giraičių, retų juodųjų pušų rūšių. Pavasarį žydi tradicinės šioje Azijos dalyje laukinės vyšnios. Rudens simboliu čia laikomas klevas.

 

Šiuo metu Korėjoje yra daugiau nei dvi dešimtys nacionalinių kraštovaizdžio parkų ir dar trisdešimt provincinių. Kraštovaizdžio dizainas Korėjoje nuo senovės laikomas ypatingu menu. Kaip prieš daugelį amžių statytojai rėmėsi gamtos formomis, taip šiandien kraštovaizdžio architektai remiasi filosofinių mokyklų dogmomis, skelbiančiomis neigiamų ir teigiamų veiksnių harmoningą sugyvenimą. Sodas Korėjoje laikomas ne vien namą supančia aplinka, bet ir jo tęsiniu, už pastato ribų kuriama namų atmosfera. Korėjietišką sodą reikia suprasti, prisiminti tai, kad čia negali būti vienos perspektyvos. Šis principas paaiškinamas labai paprastai: šalies meistrai kuria savo šedevrus, patirties semdamiesi iš laukinės gamtos. Kaip ir daugelyje kitų Azijos šalių, Korėjoje nacionalinės tradicijos kruopščiai saugomos, jos tęsiamos šiuolaikinėje kraštovaizdžio architektūroje.

 

Korėjiečiams gamta – ne tik akį džiuginantis grožio šaltinis, bet ir penas protui bei sielai. Korėjoje yra keletas pagrindinių principų, taikomų kuriant sodą. Nors kuriamas žmogaus rankomis ir jame naudojami dirbtiniai elementai, sodas privalo atrodyti natūraliai, lyg būtų pagimdytas pačios gamtos. Tik tyloje ir dvasios ramybėje galima suvokti tikrą harmoniją ir suprasti sodą kaip miniatiūrinį pasaulį. Korėjiečių kraštovaizdžio architektūroje išbaigta kompozicija gaunama pasitelkiant tam tikrus triukus. Pavyzdžiui, daugiaplanė perspektyva padeda sukurti erdvės iliuziją. Kraštovaizdžio dedamosios, esančios viena kitos kaimynystėje, būtinai turi būti skirtingos, tik tokiu atveju jos padeda kiekvienam įžengusiam į sodą aptikti daugybę pavidalų, kiekvieną kartą suvokti juos kitaip, patirti tam tikrą būseną.

 

Korėjiečių soduose pagrindiniu elementu laikomi ne kalniukai, gėlės ar pievelės. Paradui vadovauja akmenys ir vanduo, paskui medžiai ir bambukai, ir tik tada visos kitos dedamosios. Akmenys korėjiečių kultūroje simbolizuoja Žemės kūną, gimimo jėgą, vanduo – Žemės dvasią, ramybę ir sąmonę. Būtent vanduo suteikia sodui gyvybės. Daugelyje vandens telkinių knibžda augalai, žuvys, vabzdžiai. Tačiau vanduo kraštovaizdžio architektūrai turi dar vieną svarbią ir gilią simbolinę reikšmę – jo paviršius atspinti daiktus lyg veidrodis. Kitaip nei žmonės, jis tik demonstruoja, tačiau nesiima vertinti paveikslų, nesaugo atsiminimų apie juos. Tai svarbus sodo elementas, simbolizuojantis dvasios tobulumą. Neįprastų formų akmenys naudojami ir kaip atskiri objektai, ir kaip statybinė medžiaga. Tokiais atvejais jie išdėstomi tvenkinių, fontanų kraštuose, kad suvienytų ir kartu neutralizuotų žemės ir vandens stichijas. Kartu jie yra medinių sijų, keliukų, tiltų pagrindas.

 

Korėjiečių sodai nepakartojami, paslaptingi, kupini gilios simbolikos. Vienas mėgstamiausių augalų – pušis, ilgaamžiškumo simbolis, magnolijos – pertekliaus simbolis, taip pat rododendrai. Pagrindinė sodo spalva – žalia. Būtina gerai apžiūrėti korėjiečių sodą, susipažinti su visais, net pačiais tolimaisiais jo kampeliais, ir kas žino, kokią paslaptį jis gali pasiūlyti mums įminti.

 

Privalomas korėjietiško sodo elementas – zigzaginiai keliukai ir tilteliai, atveriantys lankytojams daugiau vaizdų. Dėl visų šių principų būnant tokiame sode labai lengva atsiriboti nuo išorinio pasaulio šurmulio, sukuriamas tikras laiko nebuvimo pojūtis, leidžiantis pajusti beribę ramybę.

 

Daugybė pastatų korėjiečių soduose buvo statomi taip, kad kuo labiau skirtųsi vienas nuo kito. Kiekvienas jų atlikdavo tam tikrą funkciją. Užlipus ant viršutinės terasos galima pamatyti visą sodo panoramą. Terasos buvo tyčia pakeliamos virš žemės, kad simboliškai priartintų žmogų link debesų.

Tomas Lapinskas