Tūkstančio metų senumo Vakarų Europos istoriografijoje aptinkame tokį epizodą: misionieriai šventina vietinius pagonis pildami ežero vandenį jiems ant galvų. Tai Brunonas krikštija prūsus – vieną jau nebeegzistuojančių baltų genčių. O dabar kitas, daug vėlesnis epizodas iš visai kito konteksto: Šingono budistas leidžiasi į apskritimo formos tv enkinį, pilną žydinčių lotosų Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ši paralelė kalba apie vandenį tik kaip apie sacrum elementą. Tačiau, mano manymu, yra kitas, gilesnis (arba, jei norite, – seklesnis, taigi sunkiau įžiūrimas) matmuo.

 

Lietuvių kultūroje jau yra prigijęs „lietuvių, kaip sausumos vikingų“ įvaizdis. XIII–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtimasis į žemyną ir abejingumas Baltijos jūros arealams istoriškai gana paradoksalus. Architektūros teorijos kontekste kalbama apie minimalų ir „šaltą“ lietuvio santykį su vandeniu ar net apskritai pabrėžiama, kad vanduo, kaip architektūros elementas, pasitelkiamas retai. Dėl pastarosios tendencijos dar galima sutikti (esamą padėtį lyginant su kaimynių, ypač Skandinavijos, šalių patirtimi), tačiau dėl pirmosios drįsčiau nesutikti. Vanduo lietuviui dabar, kaip ir tais laikais (iki krikšto), yra pasąmoninio plano elementas, įgyjantis tikrąją prasmę ir vertę ne fiziniura, bet mentaliniu lygmeniu. Be abejo, šiandien pasaulio įtakos tapo kasdienybe, tad nenuostabu, kad dėmesys komfortui bei higienai ir automatiškai šią sritį valdančioms architektūros formoms labiausiai matomas. Tačiau tai tik paviršius, sąmonė, kurią visada galima keisti ir formuoti mėtant akmenukus į vandenį ir skaičiuojant ratilus.

 

Tradiciškai susiklostė, kad Lietuva buvo ir yra žemdirbių kraštas. Nors turime gana neblogai išplėtotus ežerų kraštovaizdžius (Aukštaitijos nacionalinis parkas), apleistas upių prekybos tradicijas (Kaunas–Gdanskas; Kaunas– Klaipėda) ir tituluojamės jūrų valstybe, vanduo buvo ir yra objektas, kuris traukia nuo jo tolinantis arba tenkinantis juo tik kaip vizualiniu orientyru. Istorikų ir antropologų įrodyta, kad šiandieniai lietuviai perėmė ne tik senųjų baltų genčių pasaulėjautą, bet sugėrė ir dar seniau už tas gentis šiame regione gyvenusių neolito bendruomenių papročius. Visa tai suprantama, jei ne vienas įtartinas aspektas: sėslių genčių (vietinių ir tų, kurios buvo nukariautos) kultūrinės tradicijos ar atskiri jos elementai perimti, o kuršių (taip pat jau nebeegzistuojančių baltų) – rytinių Baltijos jūros vikingų – ne. Tiesa, Kuršių nerija ir Kuršių marios – unikalus regionas, ir būtent kuršiškas architektūros paveldas šiandien jį daro patrauklų. Bet tai kultūrinio pobūdžio potencialas, kuris šiais laikais galėtų būti labiau išnaudojamas nacionaliniu lygmeniu. Geopolitiniu lygmeniu Lietuvos kaip jūrų valstybės statusas gali būti įteisintas tik per naujai besiformuojančius globalinius miestų tinklus. Kalbama ne tik apie Klaipėdos uosto konkurencingumą, bet ir apie paties regiono (Vakarų Lietuvos) ekonominį, socialinį ir kultūrinį potencialą, jo kokybę ir įvairovę. Bet tai kita tema. Grįžtant prie vandens architektūros, reikėtų bent keliais žodžiais pristatyti jos tipologiją, taip pat paminėti iškilesnius lietuvių architektūros pavyzdžius.

Šiam tipui būtų galima priskirti žmogaus perkurtus ir naujoms reikmėms pritaikytus gamtovaizdžius, dirbtinius landšafto darinius, kurių pagrindinis sudedamasis elementas yra vanduo: ežeras, upė, marios ar jūra. Mano įsitikinimu, nebūtina, kad šie nauji antropogeniniai dariniai būtų suprojektuoti ar suplanuoti architekto, tai gali būti ir ilgo, natūralaus, kelių kartų įvairialypės žmogaus veiklos rezultatas. Antras svarbus aspektas – urbanizacijos lygis (jis turėtų būti kuo mažesnis) ir mastas. Tradiciškai lietuvių kultūroje nusistovėjęs krašto skirstymas į kaimą ir miestą. Taigi kaimai priklausytų kraštovaizdžio tipui. Kraštovaizdžio architektūra, kaip ir urbanistinio tipo architektūra, visada bus kompleksinės apimties, t. y. tokiuose projektuose dominuos bent kelios gamtinių ir antropogeninių elementų grupės. Trečias aspektas – kontekstualumas. Vieno regiono kontekste tokie projektai gali būti unikalūs, kitame areale – jau tipinis reiškinys. Todėl esu įsitikinęs, kad prasmės turėtų objekto unikalumo vertinimas regioniniu masteliu. Svarbu tik, kad šis regionas nebūtų susmulkintas iki tiek, kad prarastų struktūrinį vientisumą. Visada turi išlikti galimybė pasitikrinti šį išskirtinumą platesniame kontekste.

 

Reikšmingesnių įgyvendintų šio pobūdžio objektų Lietuvoje nėra daug. Visų pirma reikėtų paminėti Kuršių nerijos generalinį apsaugos ir plėtros planą (autorių kolektyvas, darbo vadovas V. Stauskas, 1968). Tai pirmas tokio pobūdžio projektas tuometėje Sovietų Sąjungoje, savo statusu prilygstantis nacionaliniam parkui. Logiška šio projekto tąsa būtų galima laikyti 2000 m. Kuršių nerijai UNESCO saugomos pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vertybės statuso suteikimą. Dar būtų galima paminėti Mingės (Minijos) kaimą su apylinkėmis kaip netipišką natūralios žmonių veiklos pavyzdį. Šis Minijos žemupyje įsikūręs kaimas kartais dar vadinamas lietuviška Venecija. Iš tikrųjų lietuvių kultūroje nėra įprasta, kad pagrindine ūkinės ir socialinės žmonių veiklos ašimi būtų upė. Nors regione (Vakarų Lietuvoje, Nemuno žemupyje) dėl ilgų potvynių namai su aukštesniais pamatais ir valtys – paplitęs reiškinys.

Urbanistinės architektūros tipas – vienas sudėtingesnių. Nesunku pastebėti, kad praktiškai visų pasaulio miestų ir miestelių atsiradimas susijęs su didesniu ar mažesniu vandens telkiniu: šaltiniu, upės žiotimis, jūros krantu. Pagrindinė to sudėtingumo priežastis yra klausimas: ar šiandien tos vandens formos atpažįstamos miesto struktūroje? Jei taip, kiek jos svarbios miesto plėtrai? Yra nemažai pavyzdžių, kai urbanistinei struktūrai reikšmingi elementai miesto gyvenime nebeatlieka ypatingo vaidmens. Nors trys didžiausi Lietuvos miestai turi neblogas prieigas prie vandens, ši galimybė kol kas lieka beveik nepanaudota. Krantinės išbetonuotos, jose nutiestos judrios magistralės. Vidinės kvartalų erdvės atskirtos nuo vandens, labiausiai lankomos pėsčiųjų zonos sutelktos atokesnėse nuo vandens miesto dalyse. Tačiau padėtis nėra tokia beviltiška, kaip atrodo.

 

Vilnius jau daugybę metų ruošiasi Neries krantinių ir prieigų rekonstrukcijai. Užupiečiai, vieno savičiausių Vilniaus rajonų gyventojai, gali pasigirti visus metus šalia vandens vykstančiu gyvenimu. Ankstyvą pavasarį organizuojami baidarių žygiai, vasarą ir rudenį – meno renginiai. Net žiemą yra tekę dalyvauti neįprastame renginyje – maudynėse upėje. Paradoksalu, tačiau ne pajūryje, o čia, šioje su Monmartru besigiminiuojančioje „respublikoje“, gyvena vienintelė lietuviška undinė (atkreipkite dėmesį į Senamiesčio pusės krantinėje šalia pagrindinio tilto išbetonuotą nišą).

 

Kaunas vis dar sprendžia vieną skaudžiausių miesto plėtros klausimų: Nemuno saloje šiuo metu statomą didžiausią šalyje sporto areną. Problema išties aštri: šalia istorinis senamiestis, unikali gamtinė situacija (netoli – Nemuno ir Neries santaka; sala – vienas retesnių lietuviško kraštovaizdžio elementų), o urbanizacijos grėsmė – didelė. Tačiau ir šiame mieste, nuo XVII a. garsėjusiame upių uosto kultūra, yra patrauklios vandens architektūros. Įdomi šiandienio Pažaislio vienuolyno istorija. Vienas iškiliausių Lietuvos baroko pavyzdžių buvo baigtas statyti 1712 m. ir ėmė veikti kaip Kamaldulių vienuolijos centras (būtent vienuolyne aptiktose autentiškose XVII a. Michelangelo Palloni freskose – 5 paveiksle – vaizduojama pagonių krikšto vandeniu scena). Statant Kauno hidroelektrinę, 1959 m. buvo užpiltas Nemuno slėnis su keliais kaimais ir suformuotos šiandienės Kauno marios. Kitaip kalbant, objektas liko, bet buvo perprojektuota aplinka. Taip vienuolynas atsidūrė visai šalia vandens. Tiesa, šį netipinį atvejį galima būtų priskirti kraštovaizdžio tipui. Tačiau, manau, negalima ignoruoti urbanizacijos lygmens: šioje vietoje šiandien yra Kauno šiaurinė riba, netoliese įsikūręs jachtklubas ir Kauno hidroelektrinės užtvanka.

 

Klaipėda – taip pat ne išimtis. Memelanderiai čia pat esančią jūrą įpratę lankyti kelis kartus per metus. Mat miesto gyvenimas jau daugiau nei šeši dešimtmečiai atkirstas nuo vandens masyvaus uosto buferio. Tačiau miesto įvaizdis siejamas ne tik su senuku „Meridianu“ – miestiečių simboliu, bet ir su jūrinės kultūros akcentavimu – tai rodo pastarųjų metų architektūrinių konkursų medžiaga, studentų kursiniai darbai.

 

Vis dėlto vieni sėkmingesnių urbanistinių projektų buvo realizuoti jau minėtoje Kuršių nerijoje: Juodkrantės krantinė su skulptūrų parku (architektai R. Krištapavičius ir R. Krištapavičiūtė, 1996–2001), Nidos krantinės rekonstrukcija su Kuršių marių vėtrungių ekspozicija (architektai R. Krištapavičius ir R. Krištapavičiūtė, 1996–1998).

Švyturiai, molai, užtvankos, vandens malūnai, vandens bokštai, tiltai ir kiti inžineriniai įrenginiai taip pat gali būti tinkamas vandens architektūros objektas – įsiterpęs kraštovaizdyje ar urbanistinėje aplinkoje, integruotas į vertingą kultūros paveldą ar į tankiausią miesto audinį. Turbūt patraukliausi santykio su vandeniu aspektu inžinerinės architektūros objektai, įgyvendinti Lietuvoje, yra tiltai (tiltas, kaip teigia simbologai, yra ne kas kita kaip apversta valtis). Reikšmingi geležinkelio tiltai: Baltosios Vokės tiltas netoli Vilniaus (1862), Lyduvėnų tiltas per Dubysą (1918, perstatytas 1947); vieninteliai judantys tiltai, skirti laivų navigacijai, aptinkami Klaipėdoje: pakeliamasis Biržos tiltas (1878, rekonstrukcija 2007) ir pasukamasis Grandinių tiltas (1855); tiltai užtvankos: Pakruojo dvaro (1821, rekonstrukcija 2001), Astravo dvaro (1860, rekonstruota 1996). Palangos tiltas įdomus daugiau kaip urbanistinis kurorto akcentas, turintis ir simbolinę
reikšmę. Viena įsimintinesnių pastarųjų metų realizacijų – Karaliaus Mindaugo tilto projektas Vilniuje (architektas V. Treinys, autorių kolektyvas, 2003). Architektūros objektai ir mažosios architektūros formos Grįžtant prie subtilaus lietuvių ir vandens santykio temos, niekaip iš galvos neišeina vieno įdomesnių per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos padangėje realizuotų architektūrinių sumanymų vaizdas. Turiu omenyje Saulės laikrodį ir kalendorių bei Mėnulio laikrodį ant Parnidžio kopos Nidoje (architektas R. Krištapavičius, skulptorius K. Pūdymas, astronominiai skaičiavimai – L. Klimka, 1982–1998). Gal ir negalima šio objekto pavadinti vandens architektūra (ryšio su stichijomis nenuneigsi – 1999 m. pagrindinė stela nulaužta vėjo), tačiau jis turi vieną labai reikšmingą elementą: absoliutų vandens horizontą. Skaičiuodama laiką saulė teka ir leidžiasi vandenyje. Šiuo aspektu labai vykusiai parinkta vieta – Parnidžio kopa. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur įmanomas toks „triukas“. Šios architektūros racionalia nepavadinsi. Antra vertus – tai galėtų geriau iliustruoti teksto pradžioje įvardytą vandens ir lietuvio santykio pasąmoninį planą, mentalinį lygmenį, kuriame
ir skleidžiasi architektūrinės idėjos.

 

Be abejo, yra nemažai šiuolaikinės architektūros objektų, kuriuose, sekant vakarietiška tradicija, vykusiai ir originaliai išplėtota vendens tema: Operos ir baleto teatro lauko fontanai (architektė N. Bučiūtė, Vilnius, 1974), Jūrų muziejaus ir delfinariumo kompleksas buvusių gynybinių Klaipėdos įtvirtinimų vietoje (architektas P. Lapė, konstruktorius T. Tubis, 1979). Įsimintini ir sovietmečiu sukurti naujųjų Lietuvos mikrorajonų fontanai, atlikę viešųjų erdvių formantų vaidmenį. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu taip pat realizuoti keli įdomesni projektai: „SBA baldų“ centras Justiniškėse (architektai S. Kuncevičius ir A. Jakutis, Vilnius, 2000), Poilsio ir pramogų parkas Belmonte (architektai N. Zubovienė ir R. Stulpinas, Vilnius, 2000–2006). Atskiro pagarbos žodžio nusipelno Lietuvos ekspozicijos Saragosoje (Ispanija) projektas (architektas S. Valius, 2008). Ar būtų galima ką nors nustebinti teiginiu „Lietuva – lietaus šalis“? Stebint prie paviljono besidriekiančias žmonių eiles, o juo labiau – girdint pačių lietuvių emocijas, tradiciškai gana neigiamas kalbant apie tėvynainius, teigčiau – taip. Tačiau svarbiausia tai, kad architektui šią paprastą idėją pavyko įgyvendinti sudėtingomis sąlygomis (Valstybės skirtas projekto biudžetas, palyginti net su kaimynėmis šalimis, buvo gėdingai mažas) ir pasitelkus šiuolaikines technologijas, leidusias atsiskleisti vandens metaforos daugiaplaniškumui ir įaudusias ją į organiškos architektūros kūną.

 

P. S. Septyni Prūsijos sostinės Karaliaučiaus tiltai per Prieglių VIII a. tapo šveicarų mokslininko Leonhardo Eulerio teorijos pagrindu. Jis įrodė, kad neįmanoma vieną kartą einant vienu tiltu jį visą pereiti ir grįžti į tą patį tašką. Tą patį žinojo ir kinai („Antrą kartą į tą pačią upę…“) Tuo metu prūsai jau buvo apkrikštyti ir nukariauti, Tadao Ando Water Temple dar nepastatyta. Tik trimetis šių eilučių autorius, visas šlapias, ropštėsi iš centrinio Klaipėdos Pempininkų mikrorajono fontano.

 

Tomas S. Butkus