Vienas aktualiausių daugiabučių renovacijos aspektų
Prognozuojama, kad šių pastatų atnaujinimas leistų valstybei sutaupyti net pusę pastatams šildyti gaminamos energijos, efektyviai išnaudoti vietinio kuro atsargas ir sumažinti kuro tiekėjų įtaką šalies ekonomikai. Vyriausybė savo ruožtu žada padengti net iki pusės senų daugiabučių renovacijai reikalingų lėšų. Tačiau, kad visi šie procesai vyktų sklandžiai, būtina kokybiškai atlikti renovacijos darbus. Vienas svarbiausių renovacijos aspektų, nuo kurio tiesiogiai priklauso eksploatacinės išlaidos, – pastato sandarumas, todėl specialistai rekomenduoja skirti deramą dėmesį stambiaplokščių namų fasadų sandarumo problemoms spręsti taikant moderniausias ir pažangiausias medžiagas bei technologijas.
Praeities statybos ypatumai
Siekiant lengviau suprasti pagrindines senųjų stambiaplokščių pastatų problemas, vertėtų trumpai prisiminti tuomet taikytus statybų metodus. Tarybiniais metais statant daugiabučius pastatus buvo naudojamos kelių serijų konstrukcijos. Pavyzdžiui, pirmųjų Vilniaus stambiaplokščių namų išorinių sienų konstrukcija buvo sluoksniuota su mineralinės vatos šilumos izoliacijos užpildu. Vėlesnių serijų stambiaplokščių pastatų, tokių kaip, pavyzdžiui, Žirmūnų mikrorajone, išorinių sienų konstrukcija – vienasluoksnė. Ją sudarė 30 cm storio keramzitbetonio plokštės. Tuomet nurodyta teorinė tokios konstrukcijos sienų eksploatacijos trukmė buvo 125 metai, o kapitalinis remontas turėjo būti atliekamas kas 30 metų.
Ištyrus bendrąjį tokių pastatų stiprį paaiškėjo, kad šiuo aspektu konstrukcijos ganėtinai patvarios. Šių namų laikančiosios konstrukcijos yra gana geros būklės ir gali būti dar ilgai eksploatuojamos – jos tinkamos naudoti norint modernizuoti namus. Kitokios būklės yra stambiaplokšči gyvenamųjų namų stogų dangos, balkonai, karnizai, parapetai, išorės apdaila ir laiptai, o daugiausia defektų turi fasado apdaila bei tarp sieninių plokščių esančios sandūros. Pastaroji konstrukcijos dalis – itin apgailėtinos būklės, ypač išorinių sienų sandūros. Pro čia atsivėrusius plyšius į pastato vidų skverbiasi atmosferos drėgmė ir įvairūs teršalai, darkantys fasado estetinį vaizdą, neigiamai veikiantys pastato fizinę būklę bei šilumos izoliaciją.
Daugiabučių pastatų sienų konstrukcijose buvo numatyta vėdinti siūles. Jose esančios tarpinės buvo gaminamos iš elastingos gumos, kurios akyta struktūra užtikrino efektyvų oro pralaidumą. Plyšiai buvo užkamšomi sintetinėmis pakulomis ir vėliau užtinkuojami cemento ir kalkių skiediniu. Taip drėgmė pasišalindavo pro sandūrose įrengtas ventiliacines ertmes. Tačiau elastinga guma neturėjo pakankamos sukibimo jėgos, kad patikimai priliptų prie visų konstrukcijos kraštų, o jo sukibimo su konstrukcijomis jėga nuolat mažėdavo. Be to, skiedinys – neelastingas, todėl skilinėdavo dėl menkiausių konstrukcijų poslinkių. O net ir nesuskilinėjęs skiedinys yra laidus vandeniui, tad lietaus vanduo lengvai įsigeria į siūlę. Dėl nepatikimo hermetizuojamosios mastikos sukibimo vanduo gali lengvai skverbtis į siūlės gilumą, susigerti į akytąjį betoną, plokštės šiltinamąjį sluoksnį.
Oficialus tokių siūlių eksploatavimo laikas – aštuoneri metai, todėl nenuostabu, kad šiuo metu jos visiškai susidėvėjusios ir jas reikia atnaujinti. Be to, ne paslaptis ir tai, kad tarybiniais metais gamybos bei montavimo brokas buvo tapęs kone kasdienybe. Tokių sieninių plokščių keteros, sulaikančios drėgmę, dažnai nutrupėdavo, todėl vanduo, patekęs į siūlę, skverbdavosi į sienas.
Kad renovacija netaptų nuostoliais
Taigi plokščių siūlės ne tik šiandien, bet ir praeityje buvo vienas pagrindinių remonto objektų. Šiuo metu, net esant dideliam medžiagų pasirinkimui, tenka susidurti su renovacijos darbus atliekančių darbuotojų kvalifikacijos stoka. Pastarieji, atlikdami remonto darbus, dažnai pasirenka pačias pigiausias, o kartais net ir visiškai netinkamas medžiagas. Specialistų teigimu, neretai per pakartotinį remontą aptinkama, kad sandarinti buvo naudota silikoninė mastika, kurios vėliau nebeįmanoma nudažyti, nes prie silikono nekimba jokie fasado dažai. Pasitaiko, kai plyšius bandoma užkaišyti derva išteptomis pakulomis ir užsandarinti silikonine ar kita orui nepralaidžia mastika, akrilu ar tiesiog paslėpti po dažų sluoksniu. Būna net ir taip, kad į siūles tiesiog pripurškiama besiplečiančių poliuretaninių putų. Visais šiais atvejais drėgmė iš išorės nepatenka į sienas, tačiau ji nepasišalina ir iš vidaus, todėl šaltuoju metų laiku vanduo užšąla, šaldo vidinį sienų paviršių, taigi jos drėksta, atsiranda pelėsis. Moderniomis sandarinimo medžiagomis prekiaujančios UAB „Bostik“ atstovas Saulius Podvaiskis teigia: „Laikantis tokio požiūrio išvis nepatartina pradėti remonto darbų. Pasitaiko atvejų, kai netinkamai atliekant siūlių sandarinimo darbus atitvarų šiluminės ypatybės netgi pabloginamos, o renovuotos siūlės vos po kelerių metų praranda estetinį vaizdą, nebeatlieka savo funkcijos, tad joms vėl reikia remonto.“
Poliuretaninė mastika – pažangiausias sprendimas
Naudojant modernias, gerokai pažangesnes statybines medžiagas ir technologijas siūlių sandarinimo darbai atliekami nesudėtingai bei itin efektyviai. Tokių sprendimų pagrindas – elastinga ir gerai orui pralaidi poliuretaninė mastika. Iš pradžių tinkamai paruoštos plokščių sandūros dengiamos specialaus grunto sluoksniu, vėliau, atsižvelgiant į sąlygas, užpildomos apvaliu arba plokščiu putų profiliu ir galiausiai užsandarinamos poliuretanine mastika.
Skirtingo skersmens siūlėms užpildyti naudojamas hermetizuojamasis putų profilis. „Bostik“ siūlo apvalų profiliuotą hermetizuojamąjį akytojo polietileno putų profilį su uždaromis akutėmis. Tarpams užpildyti skirto profilio skersmuo parenkamas atsižvelgiant į siūlės dydį (6, 10, 13, 16, 20, 24, 30, 40, 50 mm skersmens). Įterpiant profilį į siūlę labai svarbu mechaniškai nepažeisti profilio paviršiaus – taip kuo įmanoma labiau bus sumažinta drėgmės ir vandens kaupimosi siūlėje galimybė. Profilis turi būti mažiausiai 2 mm platesnis už siūlės plotį, o sandūros – kuo tikslesnės ir be jokių tarpelių. Šis gaminys – ypač elastingas ir prisitaiko prie bet kokios formos sienelių (formos prisitaikomumas – 97 proc.), jo mažas šiluminis laidumas – 0,036–0,045 W/cm². Šį akytąjį profilį galima naudoti ir naujos statybos namų plokščių siūlėms sandarinti, kaip hermetiką sandarinant plyšius aplink langus ir duris.
Plokščių siūlėms sandarinti UAB „Bostik“ specialistai rekomenduoja naudoti mastiką „Bostik Urethane Construction 2637“. Tai statybinių konstrukcijų sandūroms sandarinti skirta vienkomponentė poliuretano medžiaga. Ši mastika be vargo užtepama rankiniu arba elektriniu suslėgto oro pistoletu ar švirkštu. Dėl ypatingos konsistencijos ją paprasta išspausti, be to, taip užtikrinamas patvarumas. Prieš atliekant montavimo darbus visi paviršiai turi būti nusausinami, nuo jų nuvalomos dulkės, riebalai, skiedinio ir cemento likučiai. Po montavimo, esant +23 °C temperatūrai ir 50 proc. santykinei drėgmei, medžiaga galutinai sustingsta po 7–8 valandų. Reaguodama į drėgmę ji sukietėja, tampa elastinga ir patvari gumos pavidalo plėvelė. Medžiaga atspari vandeniui, ultravioletiniams spinduliams, šarmams, tirpikliams ir temperatūros poveikiui (nuo –30 °C iki +70 °C).
Apdorotą paviršių galima dažyti tepamaisiais ir purškiamaisiais sintetiniais dažais. Dažų sukibimą galima pagerinti junginio paviršių padengus plonu smulkaus švaraus smėlio sluoksniu iškart, kai užtepama medžiaga. Be to, UAB „Bostik“ gali pasiūlyti ir su fasado spalva derančią spalvotą poliuretaninę mastiką (pilkos, baltos, rudos, juodos ir geltonos spalvų). Pastarasis gaminys gali būti taikomas ir kitiems išoriniams pastato elementams iš betono, plytų, metalo, apskritiems mediniams langams, metalo ir polivinilchlorido junginiams. Mastika itin efektyviai sukimba su daugeliu statybinių medžiagų, nenaudojant jokio grunto. Tačiau tais atvejais, kai susiduriama su akytomis medžiagomis, sukibimas pagerinamas šiurkščiu šepetėliu užtepant grunto „Bostik Urethane Primer 5075“ sluoksnį. Grunto sluoksnių skaičius priklauso nuo medžiagos akytumo.
„Bostik PU 2637“ fasado siūlės parinkimas
• naudoti apvalų sandarinimo profilį, atliekantį ir siūlės gylio reguliavimo funkciją;
• siūlės gylis turėtų būti perpus mažesnis už jos plotį;
• minimalus siūlės plotis neturi būti mažesnis nei 5 mm, maksimalus – ne didesnis nei 50 mm.
Apvalus profilis pasiekia didesnį hermetiko ir paviršiaus sukibimo plotą bei sumažina vidinį pasipriešinimą besiplečiant sandarikliui.
Šis hermetikas gali būti naudojamas ir deformacinėms grindų siūlėms užpildyti. Šiuo atveju gamintojas rekomenduoja išlaikyti siūlės gylio ir pločio santykį 1:1. Minimalus siūlės plotis 8 mm, maksimalus – 15 mm (b = d).