Vilniaus kino teatrų metamorfozė tęsiasi
Viename straipsnyje Vygantas Vareikis svarstė, kas atsitiktų, jei Vilniuje išnyktų Sporto rūmai, Seimo ir Vyriausybės pastatai, Lazdynų rajono „dėžutės" ir kiti sovietmečio pastatai. Nors klausimas skamba gana retoriškai, istorikas pateikia ir atsakymą – „Ogi nieko". Tačiau lyg kokiais hormonais maitinamame Vilniuje nuolat dygstantys naujieji namai vertinami kur kas prasčiau nei išvardytieji sovietinės architektūros pavyzdžiai. Žinoma, tokios nuomonės vargu ar nustebins, nes, pasikliaujant sociologinių apklausų duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų yra net tik atleidę už okupantų vykdytas represijas ir pamiršę jas, bet ir išsiilgę buvusio gyvenimo. Įdomu, ką apie tai galvotų ir kaip tai aprašytų jau anapilin išėję sovietiniam režimui nepaklusę Vilniaus dainiai Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas ir Antanas Ramonas? Rašyti, na, nebūtinai tik apie Vilnių, reikėtų, nes visai netrukus šiam miestui teks garbė tapti visos Europos kultūros sostine. Tad meno per daug nebus.
Nors dar visai neseniai buvo skelbiama, kad iš visų menų svarbiausias – kinas, pastaraisiais metais kino teatrai vienas po kito tarsi išgaruoja. Nuo žemės paviršiaus nušlavus kino teartą „Neris“, išdygo Antakalnio kalnus užgožiantis daugiabutis, „Vilnius“ savo laiku atiteko mero žmonai ir tapo erdvia skudurėlių parduotuve, „Tėvynėje“ linksmai laiką leidžia naktibaldos, panašus likimas ištiko ir „Helios“. Privačių ir miestiečių interesų karo pabaigos sulaukusi „Lietuva“, atrodo, vis dėlto taps daugiabučiu. Nykstančiųjų eilės priekyje dabar atsidūrė kino teatras „Pergalė“, atspindintis dar 1935 m. Stalino politikos pradėtą formuoti emociškai pakylėtos architektūros koncepciją. Tada architektūra, kaip ir visos to meto kūrybos sritys, neteko kūrybos laisvės, individualumo, ryšių su demokratiniu pasauliu ir autonomijos. Ypač sunkūs buvo 1944–1954 m., kai architektūra tapo valstybinės sistemos planavimo ir projektavimo sudedamąja dalimi, o architektai – tų planų vykdytojais. Architektūros ir urbanistikos priemonėmis jie turėjo diegti ir plėtoti sovietinį gyvenimo būdą.
Kadangi pirmaisiais pokario metais, masinės lenkų repatriacijos metu, Vilnių paliko ir kone visi sėkmingai dirbę lenkų architektai, šios srities specialistų trūkumą buvo stengiamasi kompensuoti kviečiant darbuotojus iš tuometinio Leningrado. Taip į Vilnių atvyko ir italų kilmės architektas Giovannis Rippa-Anjoleto, draugiškai pravardžiuojamas Ivanu Žiletkinu, per visą viešnagės mūsų sostinėje laiką sukūręs ne vieną pastatą (Mokslininkų namą, polikliniką Kalinausko gatvėje ir kt.). Pagal jo projektą 1951 m. buvo pastatytas „Pergalės“ kino teatras − kompaktiškas trijų aukštų (su rūsiu) namas su dvišlaičiu stogu, išsiskiriantis perdėtu puošnumu, neoklasicistinėmis formomis, simetriška kompozicija ir siekiu vyrauti urbanistinėje aplinkoje.
Šis jau ne vienerius metus aiškios paskirties neturintis pastatas žiemą taps analogų sostinėje neturinčiu moderniu pramogų centru „Pramogų bankas“. Pastate įsikurs klubai, restoranai, koncertų salė ir lošimų namai. Apie tolesnį pastato likimą kalbėjomės su architektūrinio projekto autoriumi, bendrovės „Archikadas“ vadovu architektu Alfredu Žaliu.
Kokios būklės pastatas pateko į jūsų rankas ir kokius darbus planuojate atlikti?
Šiuo metu pastatas visiškai apleistas. Labiausiai nuniokotas rūsys, kuriame buvo techninės patalpos. Pradžioje jomis naudojosi darbuotojai, tarakonai, o pastaruoju metu gyveno valkatos. Rūsyje labai daug nereikalingų sienų, pertvarų, kurias ketiname nugriauti ir suformuoti erdves, tinkančias klubo, baro ir šokių aikštelėms.
Pagrindinėje fojė viskas išliks daugmaž taip pat, laikysimės kultūros paminklų apsaugos reikalavimų. Stengsimės palikti detales, atributiką, dekoro elementus, taigi funkcionaliai turėtų niekas nesikeisti, pakis tik vestibiulio zona, ją valysime nuo nereikalingų pertvarų, tambūrų ir buvusių kasų. Erdvesnėje patalpoje bus pastatyti lošimo aparatai ir kiti pramogų įrenginiai. Taip pat čia numatyta įėjimo patalpų grupė: registratūra, informacija, drabužinė, o vietoj scenos bus įrengta VIP zona su atskiru įėjimu.
Antro aukšto stilistika ir dekoras išliks tokie patys. Tai bus restoranų erdvė, todėl atsiras pagrindinė virtuvė. Čia bus daug staliukų, taigi mažiau kis interjero dvasia ir stilius. Norėdami, kad aptarnavimo patalpos būtų įrengtos ištisai visuose aukštuose, pagrindinę salę perkelsime į priešingą, nei buvo anksčiau, pusę.
Pagrindinėje salėje planuojame padaryti balkonus, skirtus žiūrovų salei. Balkonai sudarys lengvą nuolydį, kad veiksmas, vykstantis apie 2,30 m virš salės grindų pakeltoje estradoje, būtų matomas tiek iš salės, tiek ir iš balkonų. Salėje, kurioje tilps apie 400–500 žmonių, vyks įvairūs pristatymai ir panašūs renginiai.
Viršutiniame aukšte yra nenaudojama pastogė, kurią žadame pritaikyti administracijos, darbuotojų poilsio ir personalo kambariams.
Interjero darbus atliks Tautvydo Kaltenio vadovaujama dizainerių grupė, kuri pseudoistorizmo atitikmenų ieškos senovės Egipto ir Romos mene.
Kodėl interjerui pasirinktas marinistinis stilius?
Galbūt todėl, kad tokio stiliaus kazino Vilniuje dar nėra. Įtakos turi ir tai, kad kazino savininkai − klaipėdiečiai, ir jie norėtų formuoti savo firminįstilių. Patalpą puoš įvairios su jūra susijusios detalės: iliuminatoriai, turėklai, stūmoklių cilindrai, geležinės dalys –viskas čia pasitarnaus kaip dekoro elementai. O funkcionalumo požiūriu tai bus erdvė, kurioje galėsite ieškoti pramogų, šokti, linksmintis ir pan.
Kiek po rekonstrukcijos pakis pastato eksterjeras?
Fasadai liks visiškai nepakitę, tik norėtųsi atnaujinti tinką ir suteikti daugiau žaismingumo, nes šiuo metu eksterjeras lyg apmiręs. Šiokio tokio žavesio fasadams stengsimės suteikti naudodami apšvietimo sistemas. Galvojame, kad pastatas galėtų būti apšviestas spalvotai.
Kaip jūs vertinate šį pastatą sovietinės architektūros kontekste?
Manau, kad jis nelabai tinkamai pastatytas. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, akivaizdu, kad šiam pastatui reikia aikštės, simetriškos aplinkos, daugiau erdvės. Be to, jis stovi per daug toli nuo gatvės, tarsi atitrauktas. Nors, kita vertus, savivaldybės darbuotojų dėka ir buvo paliktas labai mažas sklypas, pakeistas planas. Buvo atimta apie 20 arų žemės, bet tai jau ne sovietmečio, o šių laikų „palikimas“.
O kaip žadate šią problemą spręsti?
Planuojame įrengti požeminę automobilių laikymo aikštelę, kurioje turėtų tilpti apie 60 automobilių. Šiuo metu būtent dėl tos sistemos įrengimo deramės su keliomis kompanijomis.
Kaip atrodys „Pramogų bankas“ pasaulio kazino kontekste?
Tarkime, Las Vegaso kazino stengiamasi visais įmanomais būdais pritraukti žmones, prie durų lankytojų nepasitinka apsaugos vyrukai, niekas neapčiupinėja nuo galvos iki kojų, galima laisvai įeiti, laisvai patekti iš vieno kazino į kitą ir nepastebėti, kaip jie keičiasi. Ten kazino yra tarsi susijungę kažkokioje begalinėje erdvėje, nėra jokio skirtumo, ar lankaisi viename kazino, ar kitame. Kazino pastatai gali maišytis tik su pramogų vietomis, su prabangiomis parduotuvėmis ir koncertų erdvėmis. Žmones visur lydi lošimo aparatai, muzika. Ten neakcentuojama tai, kad ateini ir privalai „iškratyti“ piniginę.
Manau, kad „Pramogų bankas“ turėtų būti būtent tokio tipo pramogų centras. Tai bus tokia Vilniaus vieta, kurioje laiką galės praleisti ne tik mėgstantieji lošti, bet ir norintieji tiesiog pasivaikščioti, pasilinksminti ar paprasčiausiai pasėdėti restorane.
Ačiū už pokalbį.
Ieva Siminonytė-Putriuvienė
2005 m. Ruduo