XI-oji Venecijos architektūros bienalė: „Ten. Architektūra anapus pastato“

XI-oje Venecijos architektūros bienalėje, vykstančioje rugsėjo 14 – lapkričio 23 dienomis, renginio organizatoriai sumanė padaryti savotišką perversmą, kviesdami specialistus pažvelgti į architektūrą kaip į gyvenamąją aplinką. Šiemet dalyviams parodos gaires nurodė renginio kuratoriaus, žurnalo „Architecture“ redaktoriaus, olandų architekto Aarono Betsky pasiūlytas šūkis – „Ten. Architektūra anapus pastato“ („Out There. Architecture Beyond Building“). Kitaip sakant, architektams buvo pasiūlyta pamąstyti, kaip be pačių pastatų projektavimo jie gali būti naudingi visuomenei.

Vienu populiariausių šiais metais tapo Japonijos paviljonas – visiškai tuščias ir tylus, skirtas japonų menininko Junya Ishigamio darbui, kuris paviljono sienose vaizduoja originalius skirtingos paskirties objektų apželdinimo sprendimus. Aplink patį paviljoną išdėstytos vitrinos, kuriose auga eskizuose vaizduojami piešiniai. Ne mažiau efektingas sodas, sukurtas pačiame Arsenalo parodos gale, vienoje pagrindinių bienalės parodų aikštelių. Medžiais ir žole apaugusioje teritorijoje, tarp apleistų senovinių ūkinių pastatų „Gustafson Porter“ ir „Gustafson Guthrie Nichol“ architektai nutiesė takelius, pastatė suoliukus, supylė dirbtinę kalvą ir net užveisė daržą su pomidorais, petražolėmis ir kaliause. Šis projektas pavadintas „Rojaus link“ („Towards Paradise“).

Amerikiečių architektas Gregas Lynnas pristato parodą „Baldai iš perdirbtų žaislų“ – tai spalvingi stalai ir kėdės, kuriuos architektas lygina su protoplazmos fragmentais. „Atelier Bow-Wow“ biuras taip pat pasirinko baldų tematiką: jų „Furnivehicle“ primena keistą garvežio bei įprasčiausių stalų ir kėdžių hibridą. „Droog & KesselsKramer“ grupė pademonstravo darbą „S1ngletown“ – vienatvės miestą, sudarytąiš namų-žmonių. Balti manekenai tikrąja to žodžio prasme įmontuoti į namus. Prie kiekvieno tokio manekeno pridėtas jų beprasmio gyvenimo modelio aprašymas. Manekenai apjuosti savotiškais komforto ženklais, pavyzdžiui, ant vieno tokio būsto savininko žaliuzių imituojami žmonių šešėliai, kad vagys pamanytų, kad šeimininkas namie ne vienas.

Danai savo ruožtu nusprendė atkreipti dėmesį į žmogaus veiklos padarinius žemei. Viename iš dviejų savo paviljono kambarių jie pakabino gigantišką gaublį. Įžengęs į šį kambarį, žmogus suvokia, koks iš tikrųjų jis yra mažas. Sienos išklijuotos fotografijomis, iliustruojančiomis vykstančią klimato kaitą: ledynų tirpimą, sniego griūtis, vulkanų įsiveržimą ir pan. Apie ekologiją pasvarstyti pasiūlė ir estai, tiesiai ant sodo takelio pastatę geltoną dujų vamzdį, simbolizuojantį „Nord Stresam“ dujotiekį, kuris šiuo metu tiesiamas Baltijos jūros dugne. Vokiškajame paviljone taip pat dominuoja ekologijos idėjos. Čia pristatomos alternatyvios elektros energijos gavimo, atliekų perdirbimo ir miškų atželdinimo galimybės. Jų sukurta „Medžių ligoninė“, kurioje demonstruojami lašelinėmis ir ultravioletinėmis lempomis gydomi sodinukai ne vienam parodos lankytojui sukelia jaudinantį šyptelėjimą.

Miestų plėtros tematikai paskirta ekspozicija pavadinta „Neamžinas miestas. 30 metų po Roma interrotta“. Roma interrotta („Nutraukta Roma“) – chrestomatinė 1978 m. paroda, kurios dalyviai pagal XVIII a. miesto struktūrą kūrė utopinius, idealistinius jo vystymosi paveikslus. Šiuolaikiniai architektai, beje, kur kas pragmatiškesni: architektų biurai BIG, MAD, „West 8“ ir kiti savo tyrimų objektu pasirinko Romos apylinkes, pramonines zonas – erdves, kur baigiasi „Amžinasis miestas“ ir prasideda „Besivystantis miestas“, gyvas megapolis. Rusijos paviljono kuratorius, žymus architektūros kritikas Grigorijus Revzinas nusprendė pasauliui pristatyti ne abstrakčias instaliacijas, o visiškai konkrečius projektus – jau įgyvendintus ar patvirtintus statyti. Ekspozicija pretenzingai pavadinta „Šachmatų partija. Turnyras už Rusiją“. Kartu su rusų architektais čia pristatomi pasaulinio garso žvaigždžių projektai: N. Fosterio, E. van Egeraato, D. Perrault, T. Leeser ir Z. Hadid. Beje, Z. Hadid darbai šių metų Venecijos bienalėje stebėtinai dominuoja. Jos kūrinių galima pamatyti net šešiose skirtingose erdvėse. Be Rusijos paviljone esančios „Sostinės kalvos rezidencijos“, Z. Hadid darbų galima pamatyti „Corderie dell’Arsenale“ centre, kur eksponuojamas jos „Lotosas“: kambarys, kurį Z. Hadid ir P. Schumacheris suprojektavo specialiai 2008 m. Venecijos architektūros bienalei; „Vila Foscari Malcontenta di Mira“ galima pamatyti britų architektės darbą – „Aura“; italų paviljone priglaustas „Experimentation within a Long Wave of Innovation“, nušviečiantis visą Z. Hadid karjeros kūrybą ir architektūrines paieškas. Prancūzų paviljone tarp penkiasdešimties architektų, demonstruojančių, ką architektūra gali duoti miestui ir jo gyventojams, darbų taip pat galima pamatyti Z. Hadid Strasbūro stoties „Hoenheim Nord Tram“ planus ir projektus, o Arsenale „Artiglierie“ vykstančioje parodoje „Next Gene20 Exhibition“, kur daug dėmesio skiriama dvidešimties architektų darbams, demonstruojami ir Z. Hadid biuro architektų Taivane sukurtų vilų projektai.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad žymioji Venecijos bienalė visuomet buvo gerokai nutolusi nuo tradicinių architektūros parodų pobūdžio, kuriuose demonstruojami pastarieji žymiausių pasaulio architektų projektai ir įgyvendinti darbai. Venecijos peržiūra – koncepcijų paradas, viso pasaulio architektų pamastymų, aktualiausių problemų rezultatas, kurios temą renginio kuratorius – išimtinai praktikuojantis architektas ar pripažintas architektūros teoretikas – formuluoja likus ne mažiau nei pusmečiui iki parodos, kad liktų laiko kuo tiksliau išreikšti parodos dalyvių mintis.

2008 m. Ruduo

yra Kita

WMF: didžiausią pavojų architektūriniam palikimui kelia pats žmogus