Pastaraisiais metais „Dalios“ baldų salone veikiančioje galerijoje greta tapybos, grafkos ir skulptūros darbų pastogę surado ir stiklo meno eksponatai. 2008 m. gruodžio viduryje atidaryta paroda „Stiklo amžius 2004–2009“ (paroda veiks iki 2009-01-07), kurios sumanytoja – galerijos „Dalia“ direktorė Vaida Ščiglienė, kuratorius – Žydrūnas Mirinavičius, globėja ir mecenatė – Dalia Markevičienė.

Nuo architektūros neatsiejamas vitražo menas Lietuvoje formavosi nuo seno. Sudėtingos istorijos aplinkybės lėmė jo raidą, tačiau skaudžiausią smūgį teko patirti nuo artimiausios globėjos – architektūros. Smarkiai pakitusios architektūrinės konstrukcijos, naujų statybinių medžiagų invazija ir, svarbiausia, egocentriška, pati savimi besimėgaujanti architektūros flosofja negailestingai eliminavo tradicinį vitražą. Tai truko neilgai, nes gyvenimas itin rafnuotoje ir detalizuotoje aplinkoje pasirodė ne toks mielas, kaip tikėtasi, todėl karaliaujantis minimalizmas pradėjo kratytis savo susikurtų dogmų ir pamažu ėmė koketuoti su spalvomis, tiesėmis ir linijomis. Naujojo amžiaus stikliai to ir laukė. Tuomet prasidėjo išlikimo žaidimas. Pirmiausia, išsivadavus iš slegiančių švino siūlių pančių ir sodraus kolorito, buvo užmegztas dialogas su kitomis medžiagomis. To pakako, kad išlaisvintas stiklas taptų puikiu atradimu, naujiena, įgavusia visiškai naują pavadinimą – architektūrinis meninis stiklas. Stiklas tapo skaidrus, pučiamas ir liejamas jis prarado aiškią ribos sąvoką – stiklo plotai nepaliaujamai auga, bet, kad ir kaip būtų paradoksalu, vizualiai lengvėja. Buvo prisimintos senosios ir kuriamos naujosios stiklo apdirbimo technologijos, t. y. įdomus, ne visiems žinomas ir suprantamas stiklo kelias: stiklas pučiamas, liejamas į formą, klampinamas, tapomas glazūromis, matinamas, ėsdinamas rūgštimis, graviruojamas, klijuojamas. Rezultatai nustebino visus. Stiklo menas tapo netikėtai originalus.

Tokios stiklo galimybės, mutacijos, transformacijos ir apgalvotos idėjos sudomino ir pačius architektus. Architektūrinis meninis stiklas susigrąžino pozicijas ne tik sakraliuose pastatuose, visuomeninėse erdvėse, bet ir tapo prieinamas individualiems interjerams. Tai įdomu, nes naujojo stiklo era Lietuvoje tik pradeda įsibėgėti ir iš jos fronto netikėtumų laukti tikrai galima.

 

Technologiniai deriniai stebina ir pačioje parodoje „Stiklo amžius 2004–2009“. Kai kuriuos tiesiog sunku atpažinti ir iššifruoti: unikalioje eksponavimo terpėje kūrinys susilieja su įspūdingai išvešėjusia fo-
ra (Viktoras Dailidėnas), ryškūs etnografniai motyvai atgula lyg ant išdirbtų kailių (Sigita Grabliauskaitė), puikų estetinį skonį demonstruoja Ž. Mirinavičius, tapybiška portreto tematika dominuoja Lino Labanausko darbuose, modernia klasika dvelkia Lauros Karčiauskaitės-Potet darbai, Neringa Vasiliauskaitė žaidžia ne tik spalvomis, bet ir stiklo faktūromis, Zenonas Vaičekonis atviras tiek ekspresyviai, tiek ir tradicinei formai. Nors naujieji stikliai tokie skirtingi, juos vienija nauji idėjiniai ir technologiniai ieškojimai.

Parodos autoriai – vidurinė ir jaunoji stiklo menininkų kartos (Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto Dailiojo stiklo studijos studentai). Iš tiesų pagirtina, kad „senieji vilkai“, puikiai suvokiantys šiandienės studentų mokymo metodikos skurdumą ir inertiškumą (nors Lietuva nuo seno garsėja stipria vitražo mokykla), matydami jaunatviško entuziazmo kupinus veidus, nepabijojo nors ir nepatyrusio, bet verdančio jaunuomenės kraujo ir įsileido juos į savo erdvę.

 

Visą parodų ciklą vainikavo gausiai iliustruotas katalogas „Stiklo amžius“, kuriame pateikiami du išsamūs Ž. Mirinavičiaus šiuolaikinio meninio stiklo situaciją nusakantys tekstai ir pristatoma devynių autorių kūryba.

2008 m. Žiema