Viena iš neseniai pasibaigusios tarptautinės Venecijos architektūros bienalės kuratoriaus Aarono Betsky idėjų – architektūra yra viskas aplink. Be abejo, tai mūsų erdvė su visais jos „grynuoliais“. Viena vertus, ekonominio sunkmečio kontekstas nėra palankus metas diskusijoms apie investicijas į šią erdvę ar nekilnojamąjį turtą, kita vertus, būtent sudėtinga situacija gali išryškinti tikruosius norus ir poreikius, ekonomines, socialines ir politines aplinkybes. Būtent apie ekonominę šios srities situaciją ir perspektyvas kalbamės su LR Seimo ekonomikos komiteto pirmininku Dainiumi Budriu.

 

 

Valdovų rūmų ypatingos architektūrinės svarbos neįžvelgiu. Teisingai sakote – „istorijos simuliakras“. Manau, kad reikėtų restauruoti ir išsaugoti stovinčius (arba tuos, kuriuos įmanoma atkurti iš išlikusių pamatų) istorinius architektūrinius objektus – mūsų istorijos paveldą, o nuo „kertinio akmens“ pradėti statyti modernios architektūros pavyzdžius. Nebūtinai tai turėtų būti lietuvių autorių darbai. Į garsių užsienio architektų pastatus investuoja ne vienas miestas. Pavyzdžiui, italų kilmės architektas Richardas Rogersas, kurį kvietė ir prancūzai (Paryžiaus Pompidou centro bendraautoris), ir ispanai (2005 m. statyti vieno iš Madrido oro uosto terminalo), ir britai (1999 m. kurti Tūkstantmečio kupolo (Millennium Dome) Londone). Lietuvos Guggenheimo muziejaus konkurso laimėtojos Zahos Hadid kūrinių taip pat yra ne vienoje šalyje. Tad būčiau linkęs ją vadinti pasaulio, o ne užsienio architektūros atstove. Manau, kad jos kūrinys tiktų Vilniuje ir derėtų nedrąsiai besiformuojančiame postmodernistinės architektūros kontekste. Todėl luktelėjus, kol atsigaus Lietuvos ekonomika, jo statybos planai galėtų būti paspartinti.

 

O kaip dėl papildomo Valdovų rūmų finansavimo – ar tikrai būtina įgyvendinti visus „nekrizinius“ iniciatorių planus, ar geriau užkonservuoti ir statybas baigti ekonomikai atsigavus?

 

Krizės laikotarpiu papildomi 20 mln. litų – dideli pinigai, juolab kad biudžete jau numatyta 44 mln. litų rūmams užbaigti. Manyčiau, kad argumentai, jog galime apsijuokti prieš atvyksiančius garbingus svečius (tris karališkąsias šeimas, septynis prezidentus ir t. t.), – nepakankami. Didesnių patyčių galime sulaukti turėdami didžiulį valstybės biudžeto deficitą ir tviskančius rūmų stogus. Kita vertus, užkonservuoti statybas ir laukti krizės pabaigos nerealu. Todėl protingiausia būtų iniciatoriams sekti Vyriausybės pavyzdžiu ir stengtis statybas baigti, net ir esant sudėtingai ekonominei situacijai. Tiesiog dar kartą peržiūrėti „nekrizines“ užmačias ir jas koreguoti. Neverta sustabdyti statybų ir užkonservuoti pastatų – nebaigtos statybos labai greitai nuvertėja, o atsižvelgus į galimą statybų nutraukimo ar laikino sustabdymo riziką gali paaiškėti, kad tam prireiks dar didesnių lėšų. Vis dėlto kaip Tautos prisikėlimo partijos atstovas palaikau frakcijos nuomonę, kad pinigų Valdovų rūmams jau skirta pakankamai.

 

 

NT mokesčio įvedimo Permainų koalicijos planuose nebuvo, tačiau jis, kaip dar viena krizės įveikimo priemonė, papildanti valstybės biudžetą, numatytas naujosios Vyriausybės darbų programoje, parengtoje ketverių metų kadencijai. Pavyzdžiui, surinktos lėšos galėtų pakliūti į savivaldybių biudžetus ir būti skiriamos inžinerinių tinklų plėtrai ar renovavimui, taip prisidedant prie Ekonomikos skatinimo plano įgyvendinimo. Šis mokestis galėtų paskatinti NT rinkos atsigavimą. Galbūt visuotinis NT įvertinimas kainuotų per brangiai, tačiau būtų remiamasi Registrų centro turto vertinimo įkainiais, arba savininkai kreiptųsi į nepriklausomus vertintojus. Žmonės būtų suinteresuoti nevertinti savo NT nerealiomis sumomis. Antra, šis mokestis padėtų galutinai susprogdinti NT burbulą. Manau, kad mano argumentai rodo, jog krizės laikotarpiu tai galėtų būti viena jos suvaldymo priemonių.

 

 

Kaip Tautos prisikėlimo frakcijos narys palaikau siūlymą apmokestinti vadinamąjį prabangųjį NT, kurio vertė viršija 1 mln. litų. Manyčiau, kad turėtų būti pradėta nuo nedidelio mokesčio tarifo.

 

 

Statistikos duomenimis, 2008 m. pastatyta 591 tūkst. kv. m pramoninių ir sandėlių pastatų, 443 tūkst. kv. m – prekybos, viešbučių ir maitinimo įmonių, taigi mažiau nei 2007 metais. Statybos augimo tempai sulėtėjo, o krizė juos dar labiau koreguoja. Todėl tikėtina, kad kurį laiką nematysim kylančių naujų prekybos ir verslo centrų. Kitas klausimas – jau stovintys centrai. Natūralu, kad NT plėtotojų sektorius pajus pasaulinės krizės poveikį taip pat, kaip ir kitos ūkio šakos. Tiksliau, jų veiklos apimtys ir pajamos jau sumažėjo. Tolygus NT paklausos mažėjimas prasidėjo dar 2007 m., todėl dabartinė situacija neturėtų stebinti. Juo labiau kad NT verslas glaudžiai susijęs su bankų sektoriumi, todėl ypač jautrus pasaulinei finansų krizei ir krizės reiškiniui šalies gyventojų sąmonėje. Taigi, kalbant apie sunkmetį, NT plėtotojams reikėtų ieškoti kitų veiklos perspektyvų, orientuotis į tai, kad Lietuva yra didelės Europos Sąjungos (ES) rinkos dalis, o bendra rinka apima ir NT rinką.

 

 

Mūsų šalis turi techninių pranašumų: elektros sistema modernizuota labiau nei Latvijos (beje, pastarosios – mažiausiai iš trijų Baltijos šalių), turime stiprių atominės energetikos specialistų iš uždaromos Ignalinos atominės elektrinės, todėl jų žinias reikėtų vertinti ir jomis naudotis. Žinoma, klausimas, koks nacionalinis investuotojas iš tikrųjų statytų atominę elektrinę, šiuo metu lieka atviras. Tačiau nedidelei šaliai bendradarbiauti su kitomis šalimis tokiame projekte būtų naudinga ne tik dėl finansavimo, bet ir dėl politinio palaikymo. Pritariu ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus po neoficialios Europos vadovų tarybos vakarienės išsakytai nuomonei, kad trys šalys (Lietuva, Latvija ir Švedija) elektros tiltui (Švedijos ir Baltijos šalių jungčiai „Swedlink“) tiesti ES skirtas lėšas (175 mln. eurų) panaudotų ne tik kabeliui tiesti, bet ir jungtims, t. y. šalių elektros rinkoms, stiprinti. Džiaugiuosi, kad Lietuvos ir Latvijos vyriausybių vadovai sutaria, jog reikia steigti bendrą Lietuvos, Latvijos ir Švedijos įmonę, kuri įgyvendintų elektros jungties iš Švedijos projektą. Tai padėtų sukurti palankesnę infrastruktūrą ir naujos atominės elektrinės, jeigu ji apskritai bus pastatyta, veiklai.

 

 

Visų pirma Lietuvos ekonomika tikrai įveiks krizę, klausimas tik „kada“. Optimistiniu scenarijumi laikyčiau ypač greitą energetikos ir finansų sektorių atsigavimą. O dėl galimų ekonomikos plėtros strategijų – Vyriausybė turi dar 2002 m. parengtą „Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikę strategiją“. Nors trumpuoju laikotarpiu pasaulinė krizė sutrikdė šalies plėt-rą ir pakoreguos įgyvendinimo priemones bei veiksmus, iš esmės strateginiai tikslai liks tie patys: makroekonominis stabilumas, energetinis saugumas, aukštosios ir informacinės technologijos, žmogiškasis kapitalas, privačios vidinės ir užsienio tiesioginės investicijos, plėtros orientacija į eksportą. Visa tai glaudžiai susiję: vieno tikslo įgyvendinimas užtikrina ir paspartina kito pasiekimą. Kaip svarbiausias ūkio šakas, prisidėsiančias prie ekonomikos augimo, išskirčiau energetikos sektorių, kuris dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, naujos atominės elektrinės statybos, vykdomų energetikos projektų (elektros jungties su Švedija, jungties su Lenkija), įsipareigojimo diversifikuoti panaudojamus energijos išteklius, šokinėjančių pasaulinių dujų ir naftos kainų, be jokios abejonės, taps vienu svarbiausių. O tai – ir investicijos į atsinaujinančius energijos išteklius, mat Lietuva iki 2020 m. įsipareigojusi 23 proc. energijos pagaminti iš atsinaujinančių energijos išteklių, o iki 2010 m. – jau 7 proc., nors šiuo metu tokių išteklių dalis, gaminant energiją, siekia vos 4,7 procento. Taigi investicijos susijusios su naujų itin modernių energijos projektų plėtra (saulės baterijų, vėjo jėgainių parkais ir pan.). Tai taip pat investicijos į naujos atominės elektrinės statybą, infrastruktūrą ir elektros jungtis, žmogiškųjų išteklių – turimų energetikos specialistų – išlaikymą šalyje ir tobulinimą bei naujų rengimą, aukštųjų technologijų panaudojimą. Vidutiniu laikotarpiu – pagaminamų energijos išteklių eksportą į gretimas šalis.

 

Būtina paminėti transporto sektorių – mums, kaip tranzito šaliai, būtina aiški transporto sektoriaus plėtros strategija, moderni transporto infrastruktūra, didinamos ir stabilios tranzito apimtys, diversifikuota transporto sistema ir investicijos į skirtingas transporto rūšis (kelius, geležinkelius, oro uostus, jūrų uostą) bei žmogiškąjį kapitalą.

 

Trečia šaka, galinti skatinti ekonomikos augimą, – aukštosios ir informacinės technologijos. Viena vertus, ji glaudžiai susijusi su moksliniais tyrimais ir eksperimentine plėtra (MTEP), į kurią būtina investuoti. Kita vertus, rezultatų pritaikymas apima visas šalies ūkio šakas (nuo informacinių technologijų produktų gamybos ir naujų techninių įrenginių iki modernių sveikatos priežiūros paslaugų). Pastaraisiais metais bendrųjų išlaidų moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai dalis, tenkanti valdžios ir verslo įmonių lėšoms, nuolat mažėja: 2006 m. buvo skiriama apie 26 proc. verslo ir beveik 54 proc. – valdžios lėšų, o 2007 m. – atitinkamai 24 ir 48 procentai. Atsigavus po krizės verslo ir valdžios atstovams bus svarbu pabrėžti, kad aukštųjų technologijų plėtra yra ir turi būti esminis modernios šalies ekonomikos augimo veiksnys.

Jurgita Videikaitė