Kraštovaizdžio architektūra – vienas gražiausių šiuolaikinio architektūros dizaino reiškinių. Atsižvelgiant į grožį, kurį žmogus kuria su gamtos pagalba, šį procesą taip pat galima pavadinti viena iš meno rūšių. Būtent kraštovaizdžio architektūra leidžia naujai pažvelgti į mus supančius daiktus. Dėka šios meno rūšies įprasti ir paprasti medžiai, gėlės, akmenys, vanduo – virsta nauju stebuklingu pasauliu, kuriame norisi gyventi, būti, kurti, kvėpuoti.
Kraštovaizdžio architektūros menas neatsiejamas nuo botanikos žinių, dekoratyvinės sodininkystės, selekcijos, ir, be abejo, statybų. Terminas „kraštovaizdžio architektūra“ atsirado neatsitiktinai. Šio proceso ypatumas – sukurti kraštovaizdį atsižvelgiant į esamo ar būsimo pastato architektūrą. Svarbu pastebėti, kad žinios apie architektūrą praeityje buvo tokios gilios, jog idealiausiu atveju buvo reikalaujama, kad pastato stilistika visiškai atitiktų supančią išorę: nuo vietovės iki paties kiemo kraštovaizdžio. Deja, ne visi šie principai šiandien aktualūs.
Šiandien kraštovaizdžio architektūra susideda iš dviejų krypčių – sodininkystės ir parkų įrengimo, kurie apima visą teritorijos gerbūvio tvarkymo darbų kompleksą: nuo projektavimo iki augalų priežiūros.
Kraštovaizdžio architektūros stiliai
Per ilgą kraštovaizdžio architektūros vystimąsi susiformavo naujos stilistinės pakraipos. Pačios pagrindinės iš jų – reguliarioji ir peizažinė.
Reguliariojo stiliaus pagrindą sudaro geometrijos ir matematikos sąveika. Čia naudojamos sudėtingos geometrinės formos, dekoratyviniai medžiai karpomi rombų, trikampių, apskritimų ar kubų forma. Pats efektingiausias tokio sodo elementas – griežtos formos baseinas su fontanais ir kaskadomis. Šis stilius, nežiūrint į tai, kad atsirado labai senai, iki šiol labai populiarus dėl savo „šiuolaikiškumo“. Griežtos geometrinės formos niekuomet „neišeina iš mados“, o papildytos naujais elementais – paverčia kraštovaizdį vis gražesniu ir funkcionalesniu.
Reguliarioji kraštovaizdžio architektūra taikoma dideliuose soduose arba parkuose. Stiliaus esmė, jog norint suteikti reikiamą formą būtinas didesnis plotas augalų sodinimui, ornamento formavimui ir baseino įrengimui. Visa tai įgyvendinti galima tik turint daug ploto kūrybai.
Peizažinis stilius
Antrasis itin paplitęs kraštovaizdžio architektūros stilius – peizažinis. Pagrindinė jo užduotis –reikiamą efektą išgauti minimaliomis intervencijomis į gamtą – atitikti natūralų gamtinį peizažą. Patekę į tokio stiliaus aplinką, greičiausiai susidarytume įspūdį, jog tai natūrali gamtinė terpė, visiškai nepaliesta žmogaus.
Šis stilius gimė dar senovės Kinijoje, kur jam buvo suteikta subtilumo ir simbolizmo. Gerokai vėliau naują kvėpavimą šiam stiliui suteikė Anglija. Europiečiai ypatingą dėmesį skyrė esamam kraštovaizdžiui, kuris buvo papildomas vandens telkiniais bei žydinčiais medžiais.
Nežiūrint į tai, kad peizažiniam stiliui būdingi charakteringi kinų ir anglų mentaliteto bruožai, vėliau jis buvo iš naujo atrastas ir kitose šalyse, kur nacionalinis stilius taip pat buvo perkeltas į kraštovaizdžius.
Kraštovaizdžio dizaino raidos procese gimė dar keletas stilių. Priklausomai nuo to, kur ir kokiomis aplinkybėmis jie atsirasdavo, jiems ir buvo suteikiami pavadinimai, pavyzdžiui, japoniškasis, prancūziškas ir t. t.
Japoniška kraštovaizdžio architektūra
Japoniškas kraštovaizdžio stilius – ryškus tekančios saulės šalies gyventojų mentaliteto atspindys. Pagrindinis jo ypatumas – didelė erdvė ir įvairūs dekoratyviniai krūmai bei medžiai. Žinia, jog japonai kraštovaizdį formuoja itin kruopščiai.
Japoniško sodo pagrindas – vanduo, nes juk būtent jis – viso ko esmė. Apie japonų kraštovaizdžio dizainą galima kalbėti labai daug, nes tai vienintelė šalis, kurioje gamta seniai tapo meno rūšimi, o visa, kas su ja susiję, saugoma lyg dievybė. Būdingas japoniško sodo ypatumas – savitas simbolizmas, suteikiamas kiekvienam, net pačiam mažiausiam architektūros elementui. Japonų kraštovaizdžio architektūra – nacionalinės kultūros, tradicijos ir begalinės meilės bei pagarbos gamtai sintezė.
Itališkas ir prancūziškas stiliai
Šie kraštovaizdžio formavimo būdai savo stilistika labai panašūs vienas į kitą. Juos galima apibūdinti kaip klasikinius stilius, kuriuose dera tiek tradicijos, tiek šios meno rūšies naujienos. Tarp tipiškų šiam kraštovaizdžio „dekorui“ pasirenkamų medžių galima įvardinti ąžuolą, buką, liepą, skroblą, guobą ir uosį, o tokio stiliaus sodai nėra itin turtingi, tačiau griežti ir tikslūs.