Vietnamas – viena seniausių Pietryčių Azijos valstybių. Tūkstantmečius skaičiuojančios šalies gyventojai per begales karų ir nuolatines suirutes ne tik sugebėjo išlaikyti savarankiškumą, bet ir sukūrė savitą kultūrą, kurioje, be abejo, svarbus vaidmuo tenka architektūrai. Nuolatiniai karai ir nepalankios klimato sąlygos nušlavė nuo žemės paviršiaus daugumą senųjų šios šalies architektūros paminklų. Šiandienį šalies architektūrinį palikimą daugiausia sudaro paminklai, kuriems ne daugiau kaip 300–400 metų. Nors jie ne kartą buvo perstatyti ir mūsų dienas pasiekė gerokai apgadinti, tyrinėtojams išliko vertingi, nes juose liko įamžintos nacionalinės architektūros ir dailės tradicijos, leidžiančios suvokti sudėtingą jų formavimosi bei raidos kelią, kurį lėmė kinų bei indų kultūros, ir per amžius išsilaikę saviti šio regiono gyventojų kūrybos

bruožai.

 

Vietnamo architektūra ne mažiau spalvinga nei kaimynės Kinijos. Tai taip pat daugiatautė valstybė, kurioje glaudžiasi daugiau nei penkiasdešimties etninių grupių atstovų. Vietnamo populiacijos daugumą (net 86,2 proc.) sudaro vietnamiečiai (viet arba kinh), tačiau savo pėdsaką šios šalies architektūroje paliko kone kiekviena etninė grupė. Be to, vietnamiečiai niekuomet neatsiribojo ir nuo iš kitų šalių atkeliaujančių architektūrinių idėjų.

 

Ilgus amžius Vietnamas laikas nuo laiko buvo užkariaujamas kinų imperatorių, tapdavo jų valdomis ir ilgainiui vėl sukildavo bei išsikovodavo nepriklausomybę. Tačiau kinų kultūra labai smarkiai paveikė Vietnamo architektūrą, dailę, muziką, teatrą ir kitas kultūrinio gyvenimo sritis. Iš pradžių vietnamiečiai rašė kiniškais hieroglifais, vėliau, šaliai tapus prancūzų kolonija, perėjo prie lotyniškų rašmenų. Kolonijos laikotarpiu Vietnamo miestų architektūroje ėmė formuotis nauja vadinamojo kolonijinio stiliaus architektūra – europietiškų ir vietos architektūros tradicijų mišinys. Tokios architektūros pavyzdžių itin daug šalies sostinėje – Hanojuje. Ant begalės čia esančių ežerų krantų stūksantys senieji budistų vienuolynai, prancūzų viešpatavimo laikotarpiu pastatytos vilos, teatrai bei kavinės sukuria savitą, nepakartojamą miesto įvaizdį. Būtent dėl to Hanojus, kuriam 2010 m. sukaks tūkstantis metų, šiandien priskiriamas prie gražiausių Azijos miestų.

Pirmieji gyventojai į Vietnamo teritoriją atkeliavo prieš 300 000 metų. Nuo to laiko Vietnamas, vadinamas raudonojo drakono ir kvepiančių upių šalimi, kurio teritorijos sienos – lyg kobra, išsirangiusi turkio spalvos žydrumo Pietų Kinijos jūros pakrantėje, vystėsi itin painiai. Valstybė buvo nuolat draskoma vidinių nesutarimų ir karingai nusiteikusių kaimynų: kinų, totorių ir mongolų ordų, dar vėliau – prancūzų kolonistų ir amerikiečių įsibrovėlių šalis nuo pasaulio buvo izoliuota iki pat 1989 metų. Tačiau šios teritorijos gyventojai nė karto nepasidavė, net visiškos šalies okupacijos metais jie įsigudrino išsaugoti senąsias tautos tradicijas, unikalius amatus, gyvenamųjų namų ir šventyklų architektūrą bei gyvenimo sanklodą.

Seniausi Vietnamo architektūros pavyzdžiai – gana neišvaizdūs, tačiau erdvūs karkasinės konstrukcijos namai, statyti iš tvirtos medienos, bambukų ir dengiami palmių lapais. Šalies regionuose, kuriuose gyventojus periodiškai kamuodavo potvyniai, būstai buvo statomi ant kolonų, sumontuotų ant tvirto akmeninio pagrindo. Tokius pastatus net buvo galima perkelti į kitą vietą. Jiems statyti nebuvo naudojama vinių, konstrukcija tvirtinama mediniais kaištais ir suneriama lentomis. Toks pastatas gana lengvai ir greitai išardomas – vietnamiečiai tai atlieka per keletą dienų. Išardyti sudedamieji konstrukcijos elementai gali būti specialiu būdu sudedami ant tam skirtos lentos ir gabenami į kitą vietą, kur vėliau vėl surenkami į visumą. Vietnamiečiai nėra klajokliai, tačiau daugelio jų gyvenimai šiandien, kaip ir anksčiau, priklauso nuo žemės ūkio ir tai verčia juos taikytis prie permainingų gamtos sąlygų.

Taigi pastatai buvo statomi karkasinės konstrukcijos pagrindu. Geriausia medžiaga buvo vadinamoji geležinė mediena, gaunama iš erdenių (lot. Erythrophleum fordii) – lapuočių, kurių kamienai siekia 20–25 m aukštį. Ši medžiaga pagal vietnamiečių tradicijas laikoma pačia tinkamiausia pastatams statyti. Tačiau tokią prabangą sau leisti galėjo toli gražu ne visi, mažiau pasiturintieji ar gyvenantys vietovėse, kuriose nėra tokios medienos, statybines medžiagas rinkdavosi pagal galimybes.

Būdingas vietnamietiško stiliaus ypatumas – išsikišusių pastato karkaso dalių akcentavimas. Paprastai jos būdavo tamsesnės spalvos nei sienos, dėl medienos to pastato „griaučiai“ išsiskiria jų fone. Labiau pasiturinčių vietnamiečių namų fasadai buvo puošiami įvairiausiais medienos raižiniais, piešiniais, medinėmis skulptūromis, drakonų, feniksų ir kitų mitinių sutvėrimų atvaizdais. Tokius pastatus juosdavo akmeninės baliustrados. Čia buvo naudojami ir metaliniai turėklai.

Pagal vietnamiečių šventyklų pavyzdį laiptų parapetai galėjo imituoti drakonus su barzdomis, ragais, karčiais bei nagais. Tokie puošybos elementai itin derindavosi prie viso pastato koncepcijos. Gamtinis akmuo vietnamiečių architektūroje daugiausia ir buvo naudojamas kolonų bazių, baliustradų ir parapetų gamybai. Daugiau akmens buvo sunaudojama statant mauzoliejus bei tiltus, tačiau tarp išlikusių architektūros paminklų nėra nė vieno, kuris būtų pastatytas vien iš akmens. Senieji Vietnamo architektai ir skulptoriai akmenį labiau naudodavo gamindami atskirus dekoratyvinius elementus.

 

Plytos Vietname pradėtos naudoti nuo mūsų eros pradžios. XI a. iš masyvių plytų buvo statomi ne tik namai, bet ir gynybinės miestų sienos. Šiuo laikotarpiu itin paplito ornamentuotos terakotinės plytos. Degant plytas buvo formuojami ornamentai – įspaudžiamos kriauklelės. Kad plytos būtų tvirtesnės, užmaišytą molio mišinį papildydavo šiaudais arba popieriumi.

 

Vietnamo architektūrai būdingas ir beveik neatsiejamas rytietiško stiliaus atributas – išlenktas čerpių stogas. Be abejo, tokio stogo montuotojai susidurdavo su tam tikrais sunkumais, tačiau tokio tipo stogas – tikriausiai pats ryškiausias Rytų architektūros simbolis. Pasak legendos, išlenkti stogai apsaugo būstą nuo piktųjų dvasių, o tokio tipo mistika Rytuose tradiciškai, skirtingai nuo praktiškųjų europiečių, vertinama labai rimtai ir pagarbiai.

Svarbi gyvenamojo būsto dizaino sudedamoji dalis – pastatą supančios teritorijos apipavidalinimas. Pasiturinčių vietnamiečių namuose vartai dažnai buvo klasikinės kiniškos arkos pavidalo – du arba keturi stulpai, kuriuos viršuje dengia mažas stogelis išlenktais kraštais. Vietname, kaip ir daugelyje kitų Rytų šalių, stulpus priimta dažyti ryškiomis spalvomis (dažniausiai raudona). Kaip ir Kinijoje, ant stulpų tradiciškai buvo išraižomas šeimos devizas, o kartais – ir apie šeimininko statusą bei užimamas pareigas bylojantys įrašai. Kiekvienais metais ant vartų buvo kabinami nuo pikto saugantys amuletai – persiko medienos lentelės, skirtos namams nuo piktųjų dvasių įsibrovimo apsaugoti. Beje, užrašo turinys nėra pats svarbiausias – daug daugiau dėmesio buvo skiriama tam, kaip jis parašytas, koks kaligrafjos stilius pasirinktas, nes tai bylojo apie šeimininkų skonį.

 

Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, Vietname namus supančiuose kiemuose buvo įrengiami tvenkiniai su nedidelėmis vasaros pavėsinėmis, kurios, jei įmanoma, buvo statomos virš vandens. Su sausuma tokią pavėsinę paprastai jungdavo siauras iš akmens ar medienos pagamintas lenktas tiltelis. Pavėsinės viršuje buvo formuojamas stogo vainikas taip pat išlenktais kraštais. Tokia pavėsinė laikoma idealia vieta meditacijai, pokalbiams, arbatai gerti. Beje, skirtingai nei Japonijoje, vietnamiečių kultūroje labiau vertinamas pats arbatos skonis, o ne dogmatiškas ceremonijų laikymasis.

Pagal tradicinę vietnamietišką pasaulio sampratą pagrindiniai visuomenės ramsčiai yra trys svarbiausios vertybės – „namas, kaimas, šalis“. Būtent tokia tvarka išdėstytas visuomeninės sanklodos modelis ir yra flosofnė prasmė, jungianti grandis, prieraišumo prie visuomenės jausmo šaltinis ir amžiais kaupta stiprybė, suvienijanti visus sunkiomis akimirkomis. Būtent todėl vietnamiečiai, kad ir kur jie būtų, kad ir kokiai etninei grupei ar religijai priklausytų, visuomet jaučiasi šios šalies vaikais.

 

Vietnamas, kaip ir kitos Rytų Azijos šalys, persmelktas konfucianizmo moralės. Šeimos santykiai suvokiami kaip dvasiniai saitai ir žmogiškos pareigos, nurodančios mylėti ir gerbti tėvus bei senelius ir, be abejo, vieniems kitus – tai atitinka „Dangaus“ valią. Toks požiūris nulemia ir visuomeninio elgesio taisykles, o prieraišumas tampa gerų santykių norma bei kultūringo bendravimo tarp šeimos ir bendruomenės narių pagrindu. Abipusė simpatija ir pasitikėjimas sukuria šiltą atmosferą, leidžia vaikams jaustis savarankiškiems, gerbti save ir prisiimti atsakomybę už savo šeimą.

 

Pagal vietnamietiškas tradicijas būstas privalo įsikomponuoti į bendrą kaimo gyvenimo paveikslą: jis yra atskiras nuo kitų, tačiau tuo pat metu yra bendro branduolio dalis, nuo nieko nepriklauso ir kartu įeina į kaimo bendruomenės sudėtį. Sienos, skiriančios tarp namų esančias erdves, sukuria savotišką uždarą šeimos, gyvenančios šiame name, pasaulį, tačiau tuo pat metu namai atviri viso kaimo žmonėms.

 

Pagal struktūrą galima išskirti daugybę tradicinių vietnamietiško būsto tipų, tačiau patys populiariausi yra du: pirmasis – Т formos architektūra (pagrindinės patalpos ir ūkinis priestatas), paplitusi skirtingose Šiaurės Vietnamo dalyse, antrasis – vadinamoji hieroglifo Mon formos architektūra (pagrindinės patalpos viduryje, o šonuose šliejasi du ūkiniai pastatai).

Tradiciniai visų mažiau pasiturinčių vietnamiečių šeimų būstai pagal galimybes sudėlioti kaip vientisas modelis, kurį sudaro pagrindinis namas, ūkiniai pastatai, sodas, tvenkinys, tvartas, vištidė, kiemas, tvora ir vartai. Nuo senų laikų Vietnamo žemdirbiai žinojo, kaip padaryti savo gyvenimą ekologišką ir harmoningai įkomponuoti į supančią aplinką, sukurti pusiausvyros su supančiu pasauliu jausmą. Tradiciniuose vietnamietiškuose būstuose, pastatytuose karšto ir drėgno atogrąžų klimato sąlygomis, orientuotasi į tris svarbiausius elementus: žmogų, žemę ir vandenį. Pagal šiuos kriterijus ir buvo formuojamos išorės bei vidaus erdvės.

Gyvenamųjų namų viduje dažniausiai buvo nelyginis kambarių skaičius: 1, 3, 5 arba 7 (lyginis kambarių skaičius – išimtis), ir du priestatai su vienšlaičiais stogais. Vietnamiečių būstai buvo projektuojami simetriškai: kadangi kambarių skaičius nelyginis, pagrindinis kambarys atsidurdavo pastato viduryje ir tapdavo pačia garbingiausia vieta, kurioje buvo įkurdinamas šeimos altorius ir priimami svečiai. Vidinė erdvė tradiciniame vietnamietiškame būste demonstruoja vyrų ir moterų padėties skirtumus: miegamoji vieta šeimos vyramas buvo įkuriama pagrindiniame kambaryje, o moteriškoji namo dalis – šoniniuose priestatuose su vienšlaičiais stogais, šalinamyje arba pagalbiniuose pastatuose.

Pagrindinis kambarys – tai viso namo veidas, vieta, kur įkurdintas šeimos protėvių altorius, todėl ši patalpa, skirtingai nei šoniniai kambariai, buvo išpuošiama itin kruopščiai. Net jei namų šeimininkas būdavo itin nepasiturintis ir gyvendavo ankštame namiūkštyje, altorius vis tiek buvo įrengiamas pačioje matomiausioje vietoje. Daugelyje namų pagrindinio kambario kolonos puošiamos įvairiais raštais ir tapomos, o gegnės – meniškai ir kruopščiai raižomos. Tradicinio būsto puošyba pasiskolinta iš pačios gamtos.

 

Vietnamietiški namai buvo statomi šimtmečiams, juos tikėtasi perduoti iš kartos į kartą, todėl namo statyba – itin svarbus procesas. Šalies gyventojai labai rimtai žiūri į visus pastato statybos etapus, pradedant medžiagomis, kurios buvo parsigabenamos tik „palankiausiais“ tam reikalui mėnesiais bei dienomis. Statybų darbus galima buvo patikėti tik šeimos nariui, kuris labiausiai atitikdavo visus dangaus ženklus ir amžių. Tai buvo daroma dėl kelių priežasčių: pirma, tai buvo laikoma daugelio šeimos kartų reikalu, antra, namo statybos galėjo tiesiogiai lemti visos šeimos ar net giminės klestėjimą arba nuopuolį, todėl itin stengtasi, kad statyboms nebūtų pasirinkta nepalanki diena ar pasaulio kryptis, į kurią buvo nukreiptas pagrindinis namo fasadas, ir pan.

Tradiciškai vietnamiečiai statė namus iš po ranka tam tikroje konkrečioje vietovėje esančių medžiagų, tokių kaip mediena, bambukai, molis, akmuo ir pan. Be to, medžiagos pasirinkimas priklausė nuo šeimos turtinės padėties. Pastato karkasas paprastai buvo formuojamas iš medienos, sijas ir gegnes tvirtai sujungdavo skirtingais tvirtinimo būdais („kregždės uodegos“, „žuvies uodegos“ ir pan.). Pastato sienos buvo statomos iš medienos, molio, kartais net tinkuojamos. Sienose buvo formuojami langai, kurių dydis ir apipavidalinimas skyrėsi pagal tai, į kurią pusę – gatvę ar vidinį kiemą – jie buvo atgręžti. Išorinė tradicinio vietnamietiško būsto forma labai paprasta ir neįmantri.

 

Kai kuriose Vietnamo vietovėse ilgainiui buvo atsisakyta naudoti medieną kaip pagrindinę statybinę medžiagą. Pavyzdžiui, Haziango provincijoje įsikūrusio Ma Le kaimo gyventojai, priklausantys nedidelei etninei grupelei zai, iš pradžių, kaip ir dauguma Vietnamo gyventojų, statydavo medinius karkasinius būstus, tačiau nykstant miškams ilgainiui perėjo prie pastatų iš molinių plytų statybos.

 

Paprastai vietnamiečių būste padaugėjus gyventojų, pastebimai išaugdavo ir pastatų skaičius, o kalnuotų Centrinio Vietnamo vietovių gyventojų būstai „ištysdavo“ į ilgį. Taip, pavyzdžiui, tajų (thai) kilmės nacionalinės grupės mėongų (muong) būstai, statomi ant Raudonosios upės kranto, gali siekti net 100 m ilgį. Ši tauta dažniausiai statydavo namus prie upių krantų ir kalnų papėdėse, kad pagrindinis jų fasadas būtų atsuktas į upę, taip buvo patikimai apsaugoma galinė namo dalis, o priekinė tapdavo atvira „šviežiam“ orui. Šie mediniai pastatai buvo statomi ant polių. Stogai – būtinai keturšlaičiai.

 

Pastato ilgis du kartus viršijo jo plotį, tokiame name buvo įrengiama nuo 6 iki 12 langų (žinoma, be stiklų), išdėstytų palei pat grindis. Viduje pintomis pertvaromis pastatas buvo padalytas į atskiras erdves, išdėstytas išilgai ilgosios galinės sienos. Prie durų buvo sudedami krepšiai su kruopomis ir ryžiais. Tolimasis kampas paprastai buvo skiriamas protėvių altoriui. Prie namo buvo įrengiama aikštelė su ūkiniais pastatais, pintomis tvoromis atskirtais daržais ir nedideli vaismedžių sodai. Priešais duris stovėjo medinis lovys su vandeniu, prieš įžengiant į gyvenamąsias patalpas pagal mėongų paprotį reikėdavo nusiplauti kojas. Į verandą, kuri galėjo būti formuojama didinant pastato ilgį arba statoma prie pailgos sienos, vesdavo laiptai. Kartais ją dengdavo ir stoginė. Židinys (žemės pripildyta keturkampė rampa, ant kurios sustatyti trys akmenys) buvo įkuriamas tokio būsto centre, arčiau lango ar durų, siekiant išvengti gaisro ir užtikrinti, kad į patalpas pateks oro.

Vietnamietiški miestai daugiausia buvo formuojami pagal kiniškas analogijas. Kaip pavyzdį galima paminėti 1800 m. Vietnamo imperatoriaus Gia Longo (1762–1820) įsakymu Vietname pastatytą rūmų tvirtovę, kuri buvo sumanyta kaip mažesnė Pekino Uždraustojo miesto kopija. Šiandien senojoje Vietnamo sostinėje Hujėje yra išlikę tik šių rūmų griuvėsiai. Komplekso pavadinimas, išvertus iš vietnamiečių kalbos, reiškia „purpurinis uždraustasis miestas“, t. y. toks pats kaip ir kinų pirmtako. Lygiai taip pat kaip ir kiniškuose hutonguose, vietnamiečių miesto gatvių tinklą formavo vienaukščiai arba dviaukščiai gyvenamieji pastatai su uždarais vidiniais kiemeliais. Tokie rajonai augo jungiantis vienam kiemui prie kito, taip buvo suformuojami kvartalai ir gatvės. Čia, kaip ir Kinijoje, aukštesnį visuomeninį statusą turinčių bei pasiturinčių vietnamiečių pirklių „kiemai“ dažnai buvo itin išpuošti, apie šeimininko statusą bylojo aukštai į viršų kylančios, galuose aštriai užsilenkiančios stogų pakraigės bei išpuoselėti vidiniai sodai.

 

Jų formuojami kvartalai − tvarkingos linijinės gatvės, kurių ribas nubrėždavo erdvių namų sienos bei sodų tvoros. Tolėliau nuo rūmų buvo mažiau pasiturinčių gyventojų, pirklių, amatininkų ir kitų miestiečių būstai. Jų kiemai buvo gerokai mažesni, paprasčiau suprojektuoti ir kukliau dekoruoti, o gatvės – gerokai siauresnės.

Sakoma, kad tautos dvasia atsispindi jos kūryboje, o vietnamiečių amatininkų dirbiniai – tikri meno kūriniai: lakuoti paveikslai, vazos, skrynelės, iš ryžių ir bambukų šiaudų nupinti dembliai, užuolaidos, pintinės, dėžutės ir kt. Namai buvo apstatomi pintomis kėdėmis ir suoliukais, kurie, kaip ir dembliai bei hamakai, buvo patys įprasčiausi vietnamietiško būsto baldai.

 

Ir praeityje, ir šiandien vietnamietiškų namų, nesvarbu – valdovo re-zidencijos ar kuklios valstiečio lūšnos, interjeras išsiskiria dailiu paprastumu, ryškiomis, švariomis spalvomis ir išskirtiniu ekologiškumu, juk dauguma čia esančių daiktų pagaminta iš tos pačios medienos, bambukų ir gamtinio akmens. Šiuolaikiniai vietnamietiški baldai ir šiandien daugiausia gaminami senaisiais metodais – rankomis, o jiems apdirbti naudojami patys paprasčiausi įrankiai. Dėl tokio požiūrio kiekvienas gaminys individualus ir, kaip įprasta sakyti, „saugo dalelę meistro sielos“. Šiandien vietnamiečiai gamina pačių įvairiausių stilių – nuo klasikos iki ampyro – baldų, daugiausia orientuodamiesi į pirkėjus Vakaruose. O tradiciniams vietnamietiškiems baldams būdinga kiniška stilistika, apdovanota išskirtiniu paprastumu ir konservatyvumu. Visi kanonai ir papročiai, susiję su baldais, skaičiuoja jau 2 000 metų istoriją ir visą tą laiką jie beveik nepakito. Tačiau, skirtingai nuo daugelio kitų Rytų tautų, vietnamiečiai, kaip ir kinai, iš karto, kai tik atsirado galimybė, pasirinko valgyti sėdėdami ant kėdės, ilsėtis ant plataus suolo ir miegoti ne ant žemės, o lovoje. Vietnamietiško stiliaus kėdės, nors ir kietos, ortopediškai nepriekaištingos ir itin tinka gerai kūno laikysenai palaikyti. Ant tokios kėdės neįmanoma sėdėti „išsidrėbus“ ar užmetus koją ant kojos. Čia galima įžvelgti konfucianizmo dvasią: „natūralias žmogaus apraiškas“, įkalintas susitvardymo ir ramybės šarvuose.

 

Tipiškas namų interjeras – raudonos ir juodos spalvos. Viskas, net baldai, sukuria nenutrūkstamo judesio įspūdį: spintelėse ir komodose lentynėlės sumontuojamos skirtinguose lygiuose, tiesios stalų kojos sujungiamos pertvarėlėmis – žiūrint į tokius baldus žvilgsnis nepastebimai slysta jų linijomis. Čia slypi vienas svarbiausių vietnamietiškų principų – nuolatinis judesys, jokių užtvarų. Judėjimas – gyvenimas. Pagal išgales vietnamiečiai interjerą stengiasi papuošti įvairiais amatininkų dirbiniais: nedidelėmis akmeninėmis, medinėmis ar kaulinėmis skulptūromis, porcelianiniais indais. Beje, viena stebinančių tikro vietnamietiško porceliano ypatybių yra ta, kad skystis saugomas inde, pagamintame pagal senovinius vietnamiečių receptus, jis beveik negaruoja, negenda, o jame saugomi maisto produktai nepasidengia pelėsiais.

Vienas seniausių ir tradicinių vietnamietiškų indų, kurio negalima nepaminėti, – indas, kuriame buvo ruošiami katekinių arekų (betel) riešutai. Šiandien šis indas jau yra tapęs savotiška relikvija, turinčia ypatingą istorinę ir kultūrinę vertę, ir yra susijęs su sena vietnamietiška tradicija kramtyti trintus arekų riešutus, kurie kadaise šioje teritorijoje buvo itin populiarūs. Vietnamiečių šeimose, ypač kaimuose, šis indas ir šiandien yra būtinas buities atributas. Jis gaminamas iš įvairiausių medžiagų, tačiau dažniausiai iš terakotos, porceliano ir glazūruotos ar neglazūruotos keramikos. Ilgai naudojamuose induose spaudžiamų riešutų likučiai sukietėja arba pats indas nuo senumo suskyla ir tampa netinkamas naudoti. Tuomet perkamas naujas, o senasis paliekamas prie šventyklų ar kaimo kulto vietovių. Vietnamiečių pasąmonėje šis indas visuomet kelia asociacijų apie motinas ir močiutes, kaimo šventes bei tokius šeimos įvykius kaip vestuvės, kai kaimo moterys susirenka pasiruošti linksmybėms, trina gausybę arekų riešutų, garsiai kalba ir juokauja.

 

Labiausiai paplitę šių indų puošybos motyvai – gėlės ir arekų vaisiai, lapai bei šakelės. Kartais ant jų piešiami ir kiti augalai, debesys ar vietnamietiško kaimo peizažas su ryžių laukais, pagodomis, kalnais ir upėmis. Gana dažnai sutinkami ir drakono atvaizdai, reiškiantys turtus ir valdžią. Tačiau bene svarbiausias simbolis, kurį galima pamatyti ir ant šių indų, – „ilgaamžiškumo“ hieroglifas.

 

Ši iš kinų pasiskolinta „detalė“ reiškia ilgo gyvenimo ir stiprios sveikatos palinkėjimą. Hieroglifą „ilgaamžiškumas“ Vietname galima pamatyti ant daugelio puošybos elementų – šviestuvų, vazų, užuolaidų, patalynės, indų, baldų ir kitų interjero detalių, moteriškų papuošalų, drabužių ir pan. Vietnamiečių įsitikinimu, šis hieroglifas saugo žmones nuo netikėtų nelaimių, suteikia energijos, užtikrinančios gerą sveikatą. Todėl ir šiandien jis dažnai kaip dekoratyvinė detalė naudojamas daugelyje ne tik tradicinių, bet ir modernių Vietnamo architektūros kūrinių.

Nuo pat seniausių laikų vietnamiečiai baldams ir įvairiausiems namų apyvokos daiktams bei darbo įrankiams gaminti naudojo bambuką ir rotangą (lot. Calamus, Daemonorops). Be to, šios medžiagos buvo naudojamos namams statyti, valtims skobti, lopšiams, muzikos instrumentams ir žaislams gaminti. Ir šiandien kone kiekviename Vietnamo kaime esama individualių šių medžiagų gamybos bei pritaikymo būdų.

 

Be vietnamiečių, bambuko ir rotango gaminiais verčiasi ir nemažai kitų šioje šalyje gyvenančių etninių grupių: khamu, tay, tajai, mėongai, nun, lahu ir kt. Tiesą sakant, mažųjų etninių grupių atstovai šioje srityje pažengė net toliau nei vietnamiečiai, pavyzdžiui, žymiosios tajų rotango kėdės ir padėklai, bambukinės nun kėdės ar lahu rotango dembliai.

Tokių bambuko ir rotango gaminių užgimimas Vietname turi ne tik materialią reikšmę – beveik visuose kaimuose, kurių gyventojai verčiasi bambuko ir rotango gaminiais, ilgainiui susiklostė ir savotiškos kultūrinės tradicijos. Kiekvienais metais čia rengiamos šventės norint pagerbti šio amato pradininkus ir žymiausius meistrus. Per tokias šventes stengiamasi priminti apie tradicines šio amato šaknis ir jo plėtros svarbą ateityje.

 

Tomas Lapinskas