Belgų architektas Vincent Callebaut (Vincentas Kalbo) pristatė „vertikalios fermos“ projektą Niujorke. Pastatas pakrikštytas „Laumžirgiu“, nes pagrindinė jo konstrukcijos dalis iš tikrųjų buvo projektuojama pagal Odonata anisoptera šeimos laumžirgio sparną. Hipotetinė šio projekto įgyvendinimo vieta – Ruzvelto sala esanti per Niujorką tekančioje Rytų upėje, tarp Manhatano ir Kvinso rajonų.
„Sparno“ aukštis – 600 m (su antenomis – 700 m) arba 132 aukštai. Išoriškai pastatas primena jachtą su trikampe bure, kurios vaidmenį, šiuo atveju, atlieka iš stiklo ir metalinio karkaso pagamintas „sparnas“: jo viduje bus įrengti 28 „laukai“ įvairiausių žemės ūkio kultūrų sodinimui, bei gyvulininkystės ūkiams. Be maisto produktų gamybos miesto gyventojams, šie ūkiai atliks ir lietaus vandens bei buitinių nuotekų filtro vaidmenį.
Komplekso „stiebe“ – dviejuose bokštuose – bus įrengti biurai ir gyvenamieji butai. Apgyvendintas bus ir dvigubas kontūras, per visą pastato perimetrą juosiantis sparną–burę. Didelė „Laumžirgio“ vertikalių paviršių dalis bus padengta saulės baterijomis, taip pat jos bus sumontuotoms ant dviejų plačių stoginių, uždengiančių pagrindinius pastatus: vienoje pusėje po jomis bus įkurdintas vandens taksi uostas, kitoje – turgus. Be to pastato papėdėje, vandenyje planuojama įkurdinti dumblių bei moliuskų plantacijas. Siekdamas visiško pastato energetinio autonomiškumo V. Callebaut siūlo ant jo sumontuoti vėjo turbinas, gaudančias vėtras vyraujančias šioje vietovėje.
Belgų architektas sukūrė šį koncepcinį projektą, norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į miestų augimo problemą bei, pasak jo, nesveikus jų funkcionavimo principus: šiuo metu miestai gauna visą energiją ir maisto produktus iš kaimo vietovių, o gražina atgal tik įvairiausias atliekas. Turint omenyje nuolatinį miestų gyventojų skaičiaus augimą, pagrindiniu žmonijos interesu turėtų tapti siekis pereiti prie autonominės miestų gyvenimo aprūpinimo sistemos.