Mansarda ant Antrojo pasaulinio karo bunkerio

Atrodytų keistas noras – įsigyti antžeminę Antrojo pasaulio karo slėptuvę ir paversti ją jaukiu kotedžu. Tačiau būtent taip pasielgti nusprendė viena Hamo mieste gyvenanti vokiečių šeima. Šio bunkerio architektūra – itin nerafinuota: betono kubas su belangėmis sienomis, be jokios apdailos. Šalia stovinčių dailių namelių su raudonais čerpių stogais ši konstrukcija iškyla lyg svečias iš niūrios praeities.

Tačiau patiems slėptuvės savininkams tokia itin saugi ir nepajudinama Reicho laikų konstrukcija prie širdies, todėl jie Bonos architektų biure „Archivolver“ užsakė šio statinio rekonstrukcijos projektą. Tuo pačiu architektams iškėlė užduotį: į „pastatą – istorijos liudininką“ projektavimo metu būtina žvelgti su pagarba. „Archivolver“ biuro vadovas Michaelis Amortas sėkmingai įgyvendino tokias užsakovų užgaidas: pats slėptuvės korpusas liko be pakeitimų. O štai ant šio monstro viršaus buvo „išauginta“ mansarda – „Penthouse auf dem Hochbunker“.

Šios konstrukcijos pagrindu tapo plieno profilių rėmas. Ant jo vėliau buvo kabinami mediniai sienų blokai (su papildoma šiltinimo medžiaga). Be to dalis šio „buto“ patalpų „kybo ore“ išsikišdamos už bunkerio sienų ribų. Sukurtas įspūdis lyg „namelis“, esantis viršuje, tiesiog skrido pro šalį ir nutūpė ant bunkerio stogo.

Tačiau nuo masyvaus pagrindo nepriklausomos mansardos iliuziją dar labiau sustiprina tyčia paliktas oro tarpas: atrodo, kad naujasis „priestatas“ yra truputį pakeltas virš bunkerio. To pakanka norint užtikrinti efektyvesnį konstrukcijos ventiliavimą bei paslėpti inžinerines konstrukcijas, o svarbiausia – sukurti šios dalies „skrydžio“ virš betoninio kubo iliuziją. Naktį šis efektas gerokai sustiprinamas specialiu apšvietimu, kuris sukuria šviesos „juostą“ skiriančią pastatą į „istorinę“ ir „šiuolaikinę“ dalis.

Be inžinierių dėmesio neliko ir bunkerio vidus. Čia buvo įkurdintos papildomos naujojo gyvenamojo namo patalpos (nors pagrindinės vis tik yra viršuje). Architektai apgalvojo ir dienos šviesos atvedimą į dalį masyvaus betono pagrindo – viršuje „restauratoriai“ įrengė didžiulį stoglangį. Bendras pastato aukštis – 14 m.

Bunkerio viduje atsirado vietos ir lietaus vandens surinkimo sistemai (techninėms reikmėms ir augalų laistymui), be to čia ganėtinai organiškai buvo įkomponuota 500 l rezervuaras, o sukaupta drėgmė naudojama ir nedideliam kriokliui, ant vienos iš bunkerio sienų, sukurti. Vanduo naudojamas ir ant stogo sukurto sodo, į kurį galima patekti iš mansardos, laistymui.

Pirmame bunkerio aukšte, į kurį nebuvo įmanoma atvesti natūralios šviesos, būsto savininkai nusprendė įrengti paveikslų galeriją. Jų įsitikinimu, tokioje prieblandoje ir vėsoje paveikslus laikyti geriausia.

Vokietijos valdžia itin saugo tokio pobūdžio istorijos pastatus (tačiau architektūros paminklams jie nepriskiriami). Kažkada tokie statiniai gelbėjo žmonių gyvybes oro antpuolių metu. Hame, toli gražu ne pačiame didžiausiame Vokietijos mieste (šiuo metu čia gyvena tik apie 180 tūkst. gyventojų) 1940–1943 m. buvo pastatyta 11 tokių slėptuvių, o visoje Vokietijoje jų begalės. Ir nors šis bunkeris niekuo neužsiskiria iš kitų, jam nebegresia pavojus būti apleistam.

in Kita

"Mano būstas": speiguotu ir vėjuotu oru pastatai netenka daug šilumos