Kaip ir daugelio kitų šalių, rusų liaudies architektūros šaknų reikia ieškoti tuose senuose laikuose, kai pagrindinė statybinė medžiaga buvo mediena, o labiausiai paplitusi gyvenvietės forma – kaimas – derevnia, taip pavadintas būtent dėl to, kad visi pastatai jame buvo mediniai.

 

Tolimoje praeityje kone kiekvienas Rusijos kaimo gyventojas mokėjo darbuotis kirviu ir galėjo, pasitelkęs vos kelis pagalbininkus, per vasarą pasistatyti trobą. Tokio staliaus sieloje sugyvendavo statybininkas ir menininkas, jis visuomet rūpindavosi, kad būstas būtų ne tik tvirtas, bet ir šiltas, patogus, savitas. Medinis valstiečio namas (izba) daugelį amžių buvo dominuojantis Rusijos gyventojų būstas. Deja, iki mūsų dienų išliko tik XIX a. statyti rusiški rąstiniai namai, kurių konstrukcijoje buvo išsaugotos senosios statybų tradicijos. Tradicinė rusiška troba (izba) laikoma itin svarbia rusų nacionalinės kultūros ir folkloro dalimi, jai skiriama daug dėmesio patarlėse ir posakiuose. Rusiška patarlė, bylojanti, kad „izba graži ne kampais, o pyragais“, nusako, ko reikėtų siekti statant būstą: patogumo ir racionalumo.

Akmens, kaip statybinės medžiagos, Rusijoje naudota itin mažai ne tik dėl jo trūkumo. Šaltą ir ilgą žiemą akmeniniam pastatui šildyti reikėtų tokio kiekio malkų, kad vien tik kirvį pasitelkęs valstietis nesugebėtų tuo apsirūpinti. Taigi vienintelė akmens alternatyva buvo medis. Tai pagrindinė priežastis, lėmusi, kad Rusijos žmonės tapo puikiais meistrais, virtuoziškai įvaldžiusiais medį. Iš medienos buvo gaminama viskas – nuo šventyklų iki šaukštų: trobos, aukštuomenės rūmai, kultūriniai pastatai ir pan. Jau seniausiais laikais susiformavo tam tikras ūkininko pastato tipas – paprastas statinys dvišlaičiu stogu. Kelių kartų sukurtas pastato tipas tapo medinės ir akmeninės architektūros pagrindu. Meninio medžio apdirbimo vystymasis glaudžiai susijęs su bendra rusų meno ir architektūros raida. Originalių senojo rusų meninės medienos apdirbimo pavyzdžių išliko nedaug, todėl daugumą jų šiandien tenka studijuoti iš metraščių, literatūrinių šaltinių, folkloro, dailės kūrinių ar užsienio keliautojų liudijimų.

 

Mediena, kaip statybinė medžiaga, Rusijoje visuomet vertinta dėl tokių svarbių ypatybių kaip gera šiltinamoji izoliacija, atsparumas vandeniui, nedidelis tankis, graži natūrali spalva, tekstūros piešinio įvairovė ir lengvas apdirbimas. Iš medienos buvo statomi gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai, tvirtovės ir miestų sienos, tiltai ir šventyklos. Iš jos buvo gaminamos valtys, laivai, vežimai, karietos, žemės ūkio įrankiai ir namų apyvokos reikmenys.

 

Rusai, puikiai nutuokdami apie vertingas medienos ypatybes, buityje sumaniai išnaudojo visas jos dalis. Taip drėgmės neįgeriančiomis tošimis buvo dengiami stogai, iš tošies juostelių gaminami dėklai valčių gamintojų bei stalių įrankiams, kad apsaugotų juos nuo rūdžių, indai maisto produktams saugoti, ant tošies buvo net rašoma (žymieji Novgorodo XI–XV a. beržo tošies ritinėliai). Iš šaknų, tvirtų ir kartu tamprių bei išsiskiriančių retu tekstūros grožiu, buvo gaminami plonasieniai indai, iš gerai besilenkiančių gluosnių šakų pinami nedideli krepšiai ir lopšiai. Rusijoje buvo sukurta įvairių meninių medienos apdirbimo būdų, tačiau labiausiai paplitusi buvo drožyba. Raižiniais buvo puošiami pastatai, baldai, įvairūs ūkio padargai.

 

Kaip ir šiandien, praeityje itin svarbus veiksnys buvo malkų taupymas, lėmęs ir medinio būsto konstrukciją – tai gana lengvai prieinama ir gerai šilumą laikanti statybinė medžiaga. Nuo seniausių laikų Rusijos valstiečiai statyboms rinkosi šilinės pušies bei eglės medieną (vadinamojo raudonojo medžio). To priežastis – ne tik nepakeičiamos statybinės šilinių medžių ypatybės (rąstų storis ir ilgis, sluoksnių tiesumas, sakingumas – vadinasi, ir tvirtumas, lengvas apdirbimas), bet ir jų nekenksmingumas žmogui (šiandien sakytume – ekologiškumas). Istoriniuose šaltiniuose išlikę nemažai liudijimų apie netinkamai pasirinktos medienos žalą sveikatai. Pavyzdžiui, rusų mokslininkas Andrejus Bolotovas (1738–1833) tvirtino, kad būta atvejų, kai pasistačiusiems gyvenamąjį namą iš beržo medienos kildavo smarkūs galvos skausmai, imdavo pykinti, o kartais net nuslinkdavo plaukai.

 

Yra keletas terminų, apibūdinančių rusiško kaimo struktūrą: pogost (kaimo cerkvė su pagalbiniais pastatais), svoboda arba sloboda (gyvenvietė, atleista nuo mokesčių), selo (didelis kaimas su turgumi) ir pagaliau derevnia (maža gyvenvietė, paprastai be cerkvės). Visose jose populiariausia gyvenamojo būsto konstrukcija visuomet buvo izba.

 

Valstiečių (ir pirklių) izba buvo statoma iš rąstų, kurie buvo suguldomi į vainiką, sudarytą iš stačiakampio, ir tvirtai sujungiami, tačiau skirtinguose regionuose tokio pastato konstrukcija turėjo skirtumų. Pavyzdžiui, šiauriniuose regionuose toks pastatas buvo platus ir turėjo gilų rūsį, kuriame žiemą buvo saugomi produktai. Rūsiuose net pačiu šalčiausiu metu išsilaikydavo neaukšta teigiama temperatūra.

 

Pietų Rusijoje buvo statomos siauros ir ankštos trobos, kurios pagal papročius turėjo tik vieną patalpą. Kai kuriais atvejais rusiškoje troboje buvo įrengiama šaltoji seklyčia. Paprastai ji priemene būdavo atskiriama nuo šiltųjų gyvenamųjų patalpų. Valstiečių namuose seklyčioje buvo laikomi namų apyvokos reikmenys. Tačiau neretai tam tikslui už priemenės buvo įrengiama paprasta rąstinė klėtis. Tokių pastatų formavimąsi lėmė labai daug veiksnių, tačiau pagrindiniai – tikslingumas ir racionalumas. Medinio namo architektūroje ir apdailoje neturėjo būti nieko nereikalingo.

 

Šiaurės Rusijos medinio namo planas – stačiakampis. Paprastai jį sudarydavo izba, priemenė ir kiemas – visa tai buvo paslėpta po bendru stogu. Troba galėjo turėti penktą sieną, vadintą penkiasiene. Medinės trobos centras – krosnis. Ji buvo statoma iš plytų arba molio. Tai buvo būtinas atributas.

 

Iki mūsų dienų išliko trobos, ne senesnės nei XIX a. vidurio, tačiau jų konstrukcija ir vidus buvo įrengiamas pagal išsaugotas senąsias statybų tradicijas. Dažniausiai jos buvo statomos iš smulkiasluoksnės pušies, o kai kuriuose rajonuose – ir iš lapuočių. Kai kurias pastato dalis gamindavo iš eglės medienos, stogų dangas – iš drebulės. Rąstų skersmuo svyravo nuo 20 iki 50 cm, ilgis – nuo 5 iki 10 metrų. Pati namo konstrukcija buvo įgilinta (trečdalis) į žemę, t. y. buvo iškasama duobė, o virš jos formuojama konstrukcija. Kitaip sakant, tai pusiau žeminė.

 

Pagrindinis statybų įrankis buvo kirvis: juo kirsdavo medžius ir paversdavo juos rąstais, lentomis ir tašeliais, taip pat darė įvairius puošybos elementus. Nuo to ir kilo posakis ne pastatyti, o sukirsti (srubit) namą, mat pjūklas Rusijoje pradėtas naudoti XVIII a. pabaigoje, o kai kuriose vietovėse – tik nuo XIX a. vidurio.

 

Izbos sienų konstruktyvas buvo surenčiamas iš kvadratinio arba stačiakampio sienas formuojančio vainiko – horizontaliai suguldytų rąstų eilių, kampuose surištų įkertant. Surentimų dydį lemdavo rąstų ilgis, nes išilginio rąstų sujungimo rusų meistrai beveik nenaudojo. Statant didelio ploto pastatus, pavyzdžiui, cerkves, buvo taikomas aštuonkampis surentimas (vosmerik) – esant tokiam pačiam rąstų ilgiui, jis leisdavo apimti net triskart didesnį plotą nei kvadratinis. Prieangis buvo atremiamas į stulpus. Langus rąstinėse sienose iškirsdavo, iš pradžių tai buvo pailga ertmė, o vėliau jie buvo pradėti rėminti. Dar vėliau atsirado langinės, kurias imta įmantriausiai puošti raižiniais ir metalo dirbiniais.

Izba buvo šildoma be kamino. Krosnyje nebuvo dūminės angos, dūmai virsdavo iš priekinės jos pusės, užpildydavo visą pastatą ir išeidavo pro duris. Taip patalpos iš dalies buvo šildomos dūmais, todėl visa izba apaugdavo suodžiais, kurie retkarčiais buvo valomi šluota. XIII–XV a. jau buvo formuojamos angos sienose – pirmieji langai (30 x 40 cm). Dalis dūmų išeidavo pro juos, tačiau šviesos pro tokius langus patekdavo labai mažai, ir patalpose beveik visą laiką buvo tamsu. Iki pat XIX a. apšviesti buvo naudojamos balanos (iš pliauskos ar rąsto atskeltas medienos strypelis). XV–XIX a. pastato lubų dalyje buvo pradėtos daryti ertmės dūmams išeiti. Kartais virš jų buvo sumontuojamas apsauginis stogelis (dimnik), o prie jo vesdavo papildomai įrengtas kaban (liet. „medinė dėžė“). Išoriškai jis atrodė kaip dėžė ant stogo, iš kurios virto dūmai. Tokiose vadinamosiose dūminėse pirkiose durys buvo beveik kvadratinės (1,2 x 1 m arba 1,2 x 1,5 m), kad, jas atidarius, iškeliautų kuo mažiau šilumos. Tačiau norint įeiti į pastato vidų tekdavo smarkiai pasilenkti, o norint išsaugoti šilumą papildomai buvo sumontuojamas aukštas durų slenkstis.

 

Nuo XV a. paplito krosnys su dūmtraukiais. Tačiau daugiausia pasiturinčiųjų namuose ir tik miestuose. Kaimuose dūminės pirkios, šildomos „juodai“ (po čiornamu), buvo paplitusios dar XIX amžiuje. Beje, Rusijos glūdumoje tokių rastume ir šiandien. Tik XVII a. ir tik Sankt Peterburge caras Petras Pirmasis įsakė uždrausti statyti namus, šildomus tokiu būdu. Visur kitur jie buvo statomi iki pat XIX amžiaus.

 

Grindys valstiečių būstuose buvo žeminės, t. y. žemė buvo paprasčiausiai sutrypiama. Tik XV a. pradėjo rastis medinės grindys, tačiau tik miestuose ir tik turtingųjų namuose. Kaimuose tokios grindys dar iki XIX a. buvo laikomos prabanga.

 

Šiaurės Rusijos regionų gyventojai itin rūpinosi išoriniais laiptais, esančiais išilgai trobos sienų ir vedančiais į antrąjį aukštą. Sudėtingai ir preciziškai buvo atliekama ir stulpo, laikančio prienamį, puošyba – nedidelės „pintos“ kolonos, arkliukas ant stogo ir pan. Viso pastato puošybą vainikavo baigiamasis akcentas – šelmeninis maumedžio rąstas (ohlupen), kuriam rusų meistrai suteikdavo žirgo, elnio ar kitų geromis dievybėmis laikytų gyvūnų formą.

 

Pagrindinė spalvinė gama buvo auksinė – ochros (trobos sienos, mediniai baldai, indai, namų apyvokos reikmenys) su papildomomis balta ir raudona, kurios nedidelėmis dėmėmis spindėjo ant drabužių, rankšluosčių, langų ir namų daiktų raštuose.

 

Rusų liaudies mene svarbus vaidmuo tenka tapybai. Ant fasado buvo tapoma labiausiai nuo lietaus ir sniego apsaugotose vietose (apatinėje pastoginių dalyje, seklyčios balkone ir frontone), o trobos viduje (ypač Šiaurės Rusijoje) tapybos darbai dengdavo beveik visą interjerą ir visa, kas buvo viduje. Labiausiai paplitęs interjero motyvas – gėlės ir sodai. Tapoma buvo iškart, be jokių pirminių eskizų.

 

XVIII a. rusų valstiečių trobose atsirado lubos. Iki tol jų nebuvo, o vidinių patalpų erdvė tęsdavosi iki pat stogo. Stengtasi, kad troboje būtų šilta ir į vidų neprasiskverbtų šaltis, tad stogas montuotas itin patvarus ir sandarus. Dažnai stogo pagrindu tapdavo tošis (plačias tošies juostas virdavo vandenyje, kol jos tapdavo elastingos ir tvirtos). Iš viršaus ant stogo suręsdavo sandarią ruginių šiaudų dangą. Rečiau (pas labiau pasiturinčius valstiečius ir pan.) stogai buvo dengiami medinėmis lentutėmis ar malksnomis (plačiomis ir ilgomis skiedromis). Rusijoje buvo regionų, kuriuose tokių kokybiškesnių stogų dangų buvo tikrai nemažai. Pavyzdžiui, 1783–1784 m. Tverės gubernijos topografiniuose aprašuose specialiai pabrėžiama, kad „valstiečio pastatas gerai (o įprastas vertinimas būdavo „patenkinamai“) uždengtas lentutėmis ar malksnomis“. Stogai, dengti lentutėmis ar malksnomis, dažniausiai būdavo arčiau miestų esančiose gyvenvietėse. Mažiausiai paplitęs stogų dengimo būdas – apipylimas žemėmis (dažniau tai buvo daroma ant ūkinių pastatų stogų).

 

Kaimų trobose, pradėjus montuoti lubas, vidinė erdvė gerokai pasikeitė. Pirmiausia tapo daug švaresnė ir, be abejo, tokiose trobose tapo gerokai šilčiau. Atsiradus luboms, buvo pradėtas taikyti vadinamasis „baltasis šildymas“ (otoplenije po belomu), t. y. vis sparčiau populiarėjo krosnys su dūmtraukiais, išvestais ant stogo. Šie pokyčiai laikui bėgant vis spartėjo, nors „baltajam šildymui“ reikėjo gerokai daugiau malkų.

Kaimo gyventojų sodybas sudarydavo klėtis, gyvenamasis namas, priemenė, seklyčia, prieklėtis ir kamara. Viso šio „komplekso“ centras – izba su krosnimi. Vidinį tokios trobos įrengimą lėmė ilgainiui susiklosčiusios tradicijos: platūs suolai, virš jų tvirtai prie sienų pritvirtintos lentynos, atvira indauja, lopšys ir kitos detalės.

 

Bene įdomiausia rusiško tradicinio būsto interjero detalė – krosnis. Jos medinės dalys sujungtos su vidaus architektūra. Krosnis įkūnija namų židinio idėją. Todėl nenuostabu, kad tiek meilės liaudies meistrai įdėdavo gamindami krosnį ir jos medines detales. Beje, daugelis medinių detalių ir čia vaizdavo žirgus (vienas populiariausių slaviškų motyvų – baltasis žirgas Chorsas).

 

Pagrindinis rusų valstiečių baldų ypatumas – jie buvo nestumdomi (pritvirtinti) – tai organinis izbos interjero elementas. Čia vyrauja horizontalus ritmas, ryškėjantis suolų ir suoliukų horizontalėje, plokščiose lentynose ir kituose elementuose. Rusiško tradicinio būsto interjere vyravo ta pati medžiaga (daugiausia buvo išsaugoma originali medienos spalva), viską vienijo liaudies stalių darbas ir puošybos pobūdis. Suolai paprastai buvo įrengiami prie visų patalpos sienų. Viena puse jie būdavo tvirtai atremiami į sieną, o kita prilaikomi stovų, išpjautų iš storos lentos, arba stulpelių – kojų, kurios siaurėdavo link suolo vidurio, kur dažnai buvo išdrožinėtas apvalus obuolys.

 

Kilnojamas suoliukas su keturiomis kojomis ar šonuose jas pakeičiančiomis lentomis, ant kurių buvo įtvirtinta sėdimoji dalis, – vadinamasis skamja. Kėdės į valstiečių būstus iš miestų atkeliavo ir paplito tik XIX amžiuje. Kaimuose vyravo patvari simetriškos formos kėdė su kvadratine lenta – sėdimąja dalimi, kvadratiniu atlošu ir kiek išlenktomis kojomis. Kėdės dažniausiai buvo dažomos dviem spalvom (pavyzdžiui, mėlyna ir tamsiai raudona). Stalas buvo didelis, skirtas didelei šeimai. Stalo viršus lygiašonis, jį gamindavo iš gerų, kruopščiai atrinktų lentų be gumbų. O pastalės konstrukcija įvairi, priklausydavo nuo regiono, statybinių medžiagų ar šeimininko fantazijos. Kiek kitokie virtuviniai stalai maistui gaminti, kurie stovėdavo šalia krosnies. Jie buvo aukštesni nei svetainės stalai, kad būtų patogiau dirbti stovint, apačioje turėjo lentynėles su varstomomis durelėmis bei stumdomomis dėžutėmis. Buvo paplitę ir nedideli staliukai, ant kurių stovėdavo skrynios, jie buvo ir kiek daugiau puošiami.

 

Skrynia – būtinas rusiško būsto atributas. Joje buvo laikomi drabužiai ir kiti namų apyvokos reikmenys. Skrynios buvo gaminamos itin įvairaus dydžio: didelės, iki 2 m ilgio, ir mažos (ukladki), 50–60 centimetrų. Atraminė dalis – nedidelės kojelės arba grindjuostė, dangtis – plokščias arba nežymiai išlenktas. Kartais skrynias iš visų pusių apmušdavo elnių ar briedžių odomis, sutvirtindavo puošniomis metalinėmis detalėmis. Metalinėse juostose meistrai darydavo aiškiai matomus ornamentus (pavyzdžiui, ant ryškiai žalia ar raudona spalva nudažytos skrynios). Skrynių spynos skleisdavo tam tikrą garsą, kartais net melodiją, uždarymo ir atidarymo mechanizmai būdavo labai gudrūs. Raižiniais ir tapybos darbais skrynios buvo puošiamos ir viduje, labiausiai paplitęs buvo augalinis motyvas. Ryškiausiai ir gražiausiai išpiešiamos vestuvinės skrynios. Itin vertintos kedro medienos skrynios, kurių specifinis kvapas atbaido kandis.

 

Bėgant laikui (XVIII–XIX a.), valstiečių būstuose atsirado skirtingų dydžių ir paskirties spintų. Buvo paplitusios „kombinuotos“ spintos, susidedančios iš kelių dalių, kurių vienoje buvo įrengiami stalčiai arba lentynos, o kitoje kabinami drabužiai. Atverčiamos spintų lentos galėjo būti naudojamos ir kaip papildomi staliukai. Dažnai spintos buvo išraižomos, suformuojant ertmes, kad vėdintųsi jose sukrauti daiktai.

 

Dėl didelio gyventojų skaičiaus ir būsto ankštumo viena opiausių problemų visuomet buvo miegui skirta vieta. Be abejo, žinant aplinkybes, apie lovas negalėjo būti nė kalbos (tam tikros išimtys – kampuose tarp dviejų sienų pritvirtintos lovos). Rusai miegodavo ant suolų, suoliukų ar skrynių plokščiais dangčiais. Trobos kampe stovėję suoliukai – „arkliukai“ – buvo specialiai skirti miegui. Miegodavo, be abejo, ir ant krosnies, tačiau dažniausiai senoliai ir vaikai.

 

Ieškant patogesnių miegojimo sąlygų, trobose po lubomis, šalia krosnies (kur troba mažiausiai atšaldavo), buvo pradėti įrengti specialūs paklotai – gultai. Tai buvo tapę pagrindine vieta visos šeimos miegui. Švedų kilmės etnografas Johannas Gottliebas Georgi (1729–1802) rašė: „Po lubomis, šalia krosnies, gultas šeimos miegui.“ Mokslininkas perteikė vaizdingą naktinės valstiečių šeimos trobos, pilnos permiegoti likusių svečių, paveikslą. Labiausiai jam įsiminė natūralus valstiečio trobos vaizdelis: „Nukarusios ant gultų miegančių žmonių rankos, kojos ir galvos.“