Švedija – pasaulinė gamtos apsaugos lyderė, įkvėpė olandų architektus Borisą Zeisserį ir jo žmoną Maartje Lammers unikaliai eko rekonstrukcijos patirčiai. Apleistą žvejų namelį jie pavertė energetiškai aktyviu būstu, keičiančiu plotą pagal šeimininkų poreikius.
Šie du „24H architecture“ architektai įsigijo nedidelį žemės sklypą ant ežero kranto Švedijos Glaskogen draustinyje. Šioje teritorijoje buvo tik vienintelis nedidukas XIX a. vasarnamis, kurio nugriauti valdžia neleido, tačiau leido padidinti jo plotą, bet vos daugiau nei dvigubai – tik 30 kv. m. Taip pat buvo griežtai uždrausta bet kaip „paliesti“ per sklypą tenkantį upelį, ir, be abejo, nebuvo galima nukirsti nei vieno medelio. Miškas – Švedijos pasididžiavimas (jis užima beveik 60 proc. šalies teritorijos).
Architektams teko „apsiginkluoti“ žymaus švedų rašytojo Johano Augusto Strindbergo kvietimu „atsisakyti nesveiko ir netikro praeities idealizavimo“ ir architektai ėmėsi rekonstrukcijos. Visų pirma, pastato konstrukcija buvo apvilkta lentų–šonkaulių audiniu, įtvirtintų plieno sąvaržomis. Taip Namas buvo pramintas „Dragspelhuset“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „namas–armonika“.
Tačiau įdomiausia tai, kad vieną iš kambarių architektai pavertė „stumdomu“. Pritvirtinę po juo patvarų plieninį rėmą, į nejudančios namo dalies pagrindą įmontavo daugybę riedučių, ant kurių rėmas su svetainės dėže gali būti stumdomas. Čia slypi dar viena gudrybė: stumdoma namo dalis nesiliečia su žeme, ji pakimba tiesiai virš upelio – vadinasi, nenusižengia reglamentui. Taip projektuotojai laimėjo papildomus mobilius 16 kv. m. Suglausto „transformerio“ plotas – 54 kv. m, o išstūmus stumdomąjį kambarį – 70 kv. m. Reiktų pastebėti, kad Švedijoje, kur daug vandens telkinių, o gruntiniai vandenys teka arti paviršiaus, įprasta statyti namus ant sijų. Taigi pirminis žvejų namas taip pat stovėjo ant atramų.
Patys autoriai pabrėžia, kad sukurti tokį pastatą juos paskatino vienas mėgstamiausių jų pastatų – Franko Lloydo Wrighto namas virš krioklio, jie prisiminė drąsias šio pastato konsoles. Be abejo, nebuvo apsieita ir be kito XX a. architektūros korifėjaus – Le Corbusier. „Jei namas negali judėti pats, tegul juda jo dalys!“ – nusprendė olandų architektai. Ir galiausiai estetiniai išorės sprendimai aiškiai nurodo (su tuo sutinka ir patys architektai) į kitą architektūros genijų – Antoni Gaudi.
Šiame name nėra telefono ir interneto, jo nepasiekia radijo ir TV bangos. Minimalus elektros energijos kiekis išgaunamas ant stogo esančiomis saulės baterijomis. Vandenį jo gyventojai semia iš upelio (Švedijoje gėlas vanduo vienas švariausių pasaulyje). Pastatas aprūpintas cirkuliacine vandens valymo sistema. Maistą namo gyventojai gamina naudodami atsivežamą propaną. Visos atliekos – tik organinės kilmės (jokių pakuočių savininkai sąmoningai negabena) – čia pat perdirbamos į biokurą. Namas – visiškai autonomiškas, ir kaip sakoma Švedijoje, „biopozityvus“. Šiuolaikinės ekologinės statybos yra dviejų pakraipų: mėgdžiojančios ir inovatyvios. Pirmojo požiūrio šalininkai naudoja gamtines formas ir maksimaliai pasitelkia kraštovaizdį, antrojo – sutelkia dėmesį ties technologijomis bei energetiškai aktyviomis medžiagomis. Olandų architektams jų švediškame namelyje pavyko suvienyti visas strategijas – pasiekti estetinę vienybę bei maksimalų biobalansą su aplinka.