Panorusi pasistatyti modernų pastatą Londono centre viena britų mokslininkų šeima susidūrė su griežtu miesto valdžios nepritarimu. Tuomet pora nutarė kreiptis pagalbos į britų architektų biurą „Gianni Botsford architects“, kurie lūkesčius pateisino su kaupu.

 

Londono centre, Noting Hilo rajone, baigtą statyti šeimos namą spauda praminė „Nematomu pastatu“ arba „Šviesos namais“ − tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių „nematomos“ architektūros pavyzdžių. Kaip ir pati šviesa, pastatas beveik nematomas. Sukonstruotas iš betono, plieno, aliuminio ir daugelio stiklo lakštų statinys paslėptas už tankios, maskuojančios tinklinės plieno sienos taip, kad pro šalį einantis atsitiktinis praeivis visiškai nieko nepastebi. „Šviesos namų“, britų spaudos pakrikštytų architektūrinės magijos pavyzdžiu, architektai pabrėžia, kad pastatas sukurtas ne rankų vikrumu ar dūmais bei veidrodžiais, bet kruopščiai ir kantriai pritaikius mokslo laimėjimus. Namas, kurį apšviečia beveik vien pro didelio stiklo stogo konstrukciją bei atvirus ir įstiklintus vidinius kiemus į vidų patenkanti šviesa, laikomas netikėta ir ganėtinai revoliucinga struktūra, sukurta architektų biurui „Gianni Botsford architects“ ir Johno Frazerio architektų asociacijos mokyklai atlikus itin kruopščius ir nuodugnius tyrimus.

 

Pagrindinė architektams tekusi užduotis − išlaikyti privatumą kartu optimizuojant dienos šviesos bei saulės spindulių patekimą į pastatą. „Užsakovas sumokėjo krūvą pinigų už sklypą toje Londono dalyje, kurioje visiškai nėra saulės šviesos. Mums teko pripildyti pastatą saulės šviesos“, − teigia G. Botsfordas. Baigtas projektas tapo „atvirkštiniu“: 800 m² ploto pastato miegamieji suprojektuoti apatiniuose aukštuose, o gyvenamoji erdvė pirmame aukšte. Siekiant išvengti jausmo, kai miegamieji tampa povandeninio laivo kabinomis, keturi šviesos šuliniai buvo „prakirsti“ įstrižai viso pastato, taip nukreipiant šviesą į apatinį aukštą. Terasa ir sodai, sukuriantys vidinį kiemą, kartu atlieka ir maskuojamą vaidmenį. Dėmesį nuo pastato atitraukianti vidaus bei išorės augmenija padiktavo ir visiškai stiklinio stogo konstrukciją. Abi aplinkas jungianti konstrukcija praleidžia saulės bei dienos šviesą pro permatomą ir kartu garso nepraleidžiantį stiklinį stogą.

 

Iš gatvės pusės nėra jokios užuominos, kad čia kažkas būtų, tik miglotas jausmas sufleruoja,kadkažkas neįprasto vyksta už kuklaus arkinio įėjimo. Praėjus pro arką galima išvysti nerūdijančio plieno lakštais dengtą fasadą, uždarantį nediduką kiemą. Iš esmės pastatas suprojektuotas taip, kad fasado iš viso nebūtų − tik didelė dėžė, įsprausta tarp Londono centro pastatų, toje vietoje, kur už dešimties metrų aukščio parduotuvių virtinės kažkada buvo didelis sandėlis.