Nuolat  kalbama,  kad  didieji  prekybos  centrai  turėtų  atsirasti  atokiau  nuo miesto  centro,  neatitraukti  pirkėjų  nuo mažų  senamiesčio  parduotuvėlių  ir  įvairias  smulkias  aptarnavimo  paslaugas  teikiančių  įstaigų  (tiesa,  pirmiausia tokių  vietų Vilniuje  dar  trūksta  ir  nebūtinai  dėl  to  kalti  didieji  prekybos  centrai). Kaip  patogi  „rimto“  apsipirkimo vieta  didieji  prekybos  centrai  pritrauktų  pirkėjus  ir  į  daug  nuošalesnius miesto  pakraščius.  Tačiau  realybė  kita  – jau  kurį  laiką  ties Ozo  draustinio  riba  stovi  „Akropolis“,  vos  4  km  atstumu  nuo miesto  centro  statomas  „Ozas“, „VP  Market“  turėjo  (gal  dar  tebeturi)  planų  statyti  didelį  prekybos  centrą  šalia  Vingio  parko.  O  Žvėryne,  šalia T. Narbuto  gatvės,  visai  netoli  (vos  2  km)  nuo  prekyba  bandomos  gaivinti Gedimino  prospekto  atkarpos  jau  atsivėrė  „Panorama“. Vartotojai  džiūgauja  –  šalia  įprastų  parduotuvių  čia  yra  ir  Lietuvoje  dar  neregėtų,  „Rimi Hypermarket“,  net  šeši  restoranai  trečiajame  aukšte,  kvieste  kviečiantys  praleisti  kiekvieno  penktadienio  vakarą, elektriniai  gokartai,  planuojamas mažasis  golfas  ir  visa  kita. O  stebėtojas  ieško  autoriaus.

Regis, paprasčiausia užduotis – pakalbinti architektą ir iš pirmų lūpų išgirsti, kokia buvo planuota pastato koncepcija, kaip ji derinta prie aplinkos ir kokio rezultato buvo siekiama – šiuo atveju pasirodė neįgyvendinama. Norinčiųjų  su pasididžiavimu  prisiimti  atsakomybę  už  naujai iškilusį statinį matomoje Vilniaus vietoje neatsirado. Maždaug prieš ketverius penkerius metus buvusio Vilniaus pieno kombinato sklype (kurį riboja T. Narbuto, Saltoniškių, Pieninės  ir Stumbrų gatvės)  buvo  pradėta mąstyti  apie  prekybos  centrą.  Užsakovai,  UAB „E.L.L. nekilnojamas turtas“, rinkosi architektus, ne vieni paišė eskizus, kol pagaliau dėl projektavimo buvo susitarta su A. Ambraso projektavimo frma.

 

Tačiau veikiausiai siekdami tobulumo užsakovai nebuvo linkę pasitikėti lietuvių kompetencija projektuojant prekybos centrus ir kaip konsultantus pasamdė suomių bendrovę „Evata“ (nuo lapkričio ji vadinasi „Pöyry Architects“). Architektų lūkesčiai, kad išties didelę prekybos centrų projektavimo patirtį turinti bendrovė juos pakonsultuos dėl funkcinių schemų ir „pirkėjų vaikymo meno“ (kur įrengti eskalatorius ar liftus, kad pirkėjas būtų kuo daugiau sugundytas pirkti ir pan.), buvo įgyvendinti su kaupu.  „Evatos“ atstovė  (architektė  Josee Courtemanche) pateikė  gana  detalų  projektą,  ne  vien  funkcinę  schemą,  bet  ir  smulkius fasadų bei interjero brėžinius. Taigi lietuviams „teliko įgyvendinti“ suomių bendrovės sukurtą prekybos centro gana detalią architektūrinę koncepciją ir to darbo ėmėsi Vykinto Šeškaus architektų biuras. Tiesa, paklaustas apie interjerą, V. Šeškus tik šypteli – tai atliko (t. y. įgyvendino suomių koncepciją) dar kitas autorius – estas Aivaras Oja iš bendrovės „FRA Disain“.

Įsivaizduojant objekto statymo procesą sunku suprasti, ką reiškia „tik įgyvendinti“ koncepciją. Mat statant daug ką reikia taikyti prie besikeičiančių užsakovo poreikių ir kitų iškylančių techninių kliūčių – tai neišvengiama darbo dalis. Taip pat ir suomių bendrovės koncepcijos, anot architekto V. Šeškaus, nepavyko įgyvendinti visiškai tiksliai. Iš pradžių buvo planuota, kad „Panoramoje“ įsikurs garsusis švedų prekybos centras „Stockmann“ – tarsi centras centre. Taigi jam buvo skirtas plotas visų trijų pastato aukštų vakariniame kampe (prie Saltoniškių ir T. Narbuto gatvių) ir suprojektuotas atskiras įėjimas – įtraukta T. Narbuto gatvės fasado dalis. Planams pasikeitus, tą įėjimą teko uždaryti, o sienos pakeisti nebebuvo galima – liko tik gana keistai atrodanti ir dabar nebeaiškios paskirties „įtrauka“ fasade.

 

Trečiajame pastato aukšte taip pat buvo planuojamas prekybinis plotas ir sporto klubas, tačiau nuspręsta, kad pelningiau bus įrengti biurus, o tai gana stipriai pakoregavo suomių koncepciją. Vietoj „aklino“ fasado teko įterpti langų juostą jo nesudarkant. Reikia pripažinti, kad V. Šeškui tai  išties pavyko – kiek pakoregavus horizontalių  linijų piešinį sukomponuota viena platesnė tamsi juosta, kurioje įstatyti langai tarsi ten ir turėjo būti. O minėtas susmulkintas horizontalių linijų piešinys taip pat išėjo į gera. Dabar jis tikslingai primena prekių brūkšninį kodą ir skelbia pastato funkciją – pirkti visa, kas perkama: maistą, aprangą, pramogas ir kitus daiktus. 

„Įgyvendinant“  koncepciją  teko  ieškoti  ir  kitų  fasado  apdailos  sprendimų.  „Evatos“ pateiktuose brėžiniuose  fasadai buvo nurodyti  iš marmuro, surašytos konkrečios jo rūšys. „Bet kai pradėjome ieškoti tiekėjų, visi atsisakė, nes šalia eina judri T. Narbuto gatvė, o marmuras labai akytas ir lengvai sugeria automobilių išmetamąsias dujas ir pan. Tokioje vietoje esantiems fasadams tai labai nepraktiška medžiaga“, – teigė V. Šeškus. Pasak jo, buvo galima naudoti granitą, bet jo spalvos labai niūrios ir visiškai neatitiktų suomių pateiktų, taigi nuspręsta panaudoti natūralios keramikos plokštes, nors jos taip pat šiek tiek pakoregavo fasadų spalvinę paletę. 

Nepavyko tiksliai įgyvendinti ir „Evatos“ projekte nupiešto stogelio pagal T. Narbuto gatvės fasadą, nes jis pasirodė esąs už sklypo ribų, nors architektūriškai  tas  stogelis  fasadui  turėjo  daug  reikšmės.  Susidaro įspūdis, kaip teigia architektas, kad suomių bendrovės atstovai, rengdami „Panoramos“ projektą, į supančią aplinką menkai teatsižvelgė, viską darė tarsi tik pagal detalųjį planą ir užsakovo pateiktą užduotį. Dialogas nevyko ne tik tarp koncepcijos autorių ir miesto. „Nesikalbėjo“ ir suomių autoriai su lietuviais – projekto architektūrinės dalies „įgyvendintojais“, nei pastarieji su interjero „įgyvendintoju“ estu. Pasak V. Šeškaus, visi išvardyti ir daugelis kitų smulkesnių pakeitimų visiškai nebuvo derinti su architektūrinę koncepciją kūrusia „Evata“. Jie atliko savo darbą, dėl kurio buvo susitarta, o už kiekvieną kitą konsultaciją būtų tekę papildomai mokėti, užsakovams tai pasirodė per didelės išlaidos.

Vis dėlto negalima nepagirti projekto užsakovų, siekusių toli gražu ne pigiausio varianto. Fasadų apdailai panaudotas natūralus oksiduotas varis  (tiesa, ekonominiais sumetimais kiek šviesesnis, nei buvo numatę suomiai) ir mažai kur, ypač komerciniuose pastatuose, naudojamos kabamosios natūralios keramikos plokštės. Tai kuria aukštesnio lygio prekybos centro įspūdį, kurį stengiasi papildyti ir erdvios centrinio įėjimo, kitų vestibiulių bei alėjų erdvės. Laikytasi nuostatos, kad arčiau centro esantiems pastatams labiau tinka solidesnės, prabangesnės medžiagos, o ne prekybos centrams įprastos dažytos fasadinės plokštės ar elementarūs interjero sprendimai.

 

Išskirtinis vaidmuo formuojant „Panoramos“ įvaizdį atiteko vidaus stiklo konstrukcijoms, kurias renkantis, be estetikos kriterijų, buvo skirtas deramas dėmesys ir jų saugumui bei patvarumui. Tai patvirtino ir vidaus berėmių stiklo konstrukcijų projektavimo bei montavimo darbus atlikusios bendrovės „Stiklo  linija“ specialistai. Jų  teigimu, šis objektas  iš panašių centrų išsiskiria ne tik architektūriniais sprendimais, bet ir naudotų medžiagų kokybe. Norint pasiekti aukštesnį saugumo lygį ir priartėti prie Europos Sąjungoje galiojančių standartų, projektuojant vidaus stiklo konstrukcijas buvo orientuotasi į Vakarų Europoje tokio pat pobūdžio architektūroje vyraujančias tendencijas. Todėl galima drąsiai teigti, kad PLC „Panorama“ gali būti laikomas sektinu pavyzdžiu ateityje įgyvendinamiems projektams. 

„Prekybos ir laisvalaikio centre mūsų bendrovė įrengė stiklines pertvaras, kurių bendras plotas siekė net 3 000 kv. m, bei 700 m turėklo atitvarų su porankiais. Tai gana didelis projektas, tačiau mus  jis domino ne savo dydžiu, o pasirinktais pažangesniais sprendimais ir medžiagomis. Pavyzdžiui, pertvarų stiklai buvo jungiami tarpus užpildant silikonu,  taip  užtikrinant  jų  stabilumą  ir  vientisumą.  Beje,  apskaičiavome, kad visame objekte sujungiant stiklus „užsilikonuota“ net 5 km siūlių. O pasižvalgę kituose didžiuosiuose prekybos centruose pamatysite, kad dažniausiai, bandant sutaupyti, atskiriems stiklo  lakštams  jungti naudojami elementarūs aliuminio laikikliai, montuojami nesilaikant technologijos. Tą patį galima pasakyti ir apie tokiuose centruose naudojamus aliumininius proflius laikančias pertvaras ties lubomis ir grindimis.

 

Dažniausiai tam taikomi paprasti 15 ir 42 mm aukščio U formos profliai, į kuriuos įstatytas stiklas tik prilaikomas, o ne tvirtai užspaudžiamas. Palikus stiklui galimybę judėti proflio viduje, neapsisaugoma nuo to, kad ilgainiui tokia konstrukcija gali neatlaikyti stiklo lakšto apkrovų, todėl, taikant didelius stiklo lakštus, neužspaudžiamų proflių naudoti nepatartina. Pavyzdžiui, „Panoramoje“ buvo montuojamos iki 4 m aukščio stiklo pertvaros, kurių tokio aukščio elemento svoris siekė net po 250 kg, taigi svarbu, kad jos būtų tvirtai sumontuotos. Todėl šiame objekte pertvaras laiko užspaudžiami 100 mm aukščio profliai, kurie visų pirma yra aukštesni (net atsitrenkus vežimėlio ratui ar pravažiuojant grindų plovimo mašinai stiklai nebus pažeisti) bei sandariai užspaudžia į proflį statomą stiklą. Akivaizdžiai matomas net estetinis skirtumas – šie profliai vizualiai atrodo daug tvirtesni, masyvesni. Kalbant apie didesnius mūsų šalies prekybos centrus, galima teigti, kad šiandien tai vienintelis objektas, kuriame buvo taikytas toks sprendimas. Be to, tiek estetiniais, tiek praktiniais sumetimais berėmėms stiklo konstrukcijoms buvo pasirinkta nerūdijančiojo plieno apdaila, o tai taip pat liudija apie užsakovo dėmesį kokybei ir pagarbą lankytojams“, – pasakojo UAB „Stiklo linija“ rinkodaros vadovas Nikolajus Avdejevas.

Vykdant pastato vidaus įrengimo darbus, stiklo pertvaros montuojamos bene paskutinės – kai  jau  išklotos grindys,  sutvarkytos  lubos,  sienos padengtos  pirmu  dažų  sluoksniu.  Vykdant  visus  anksčiau  paminėtus darbus, visada galioja  tam  tikra aukščio paklaida, dėl kurios stiklininkai negali iš anksto numatyti, kokių matmenų elementų reikės. Juk vos kelių milimetrų paklaida montuojant 4 m aukščio stiklo elementus palubėje gali virsti keliais centimetrais, o  tokią klaidą kiekvienas nesunkiai pastebės. Siekiant optimaliai sumažinti bendrą atliekamų darbų laiką  ir  kokybiškai  atlikti  darbus, bendrovės  „Stiklo  linija“  specialistams kiekvieną stiklo pertvarų elementą teko suprojektuoti individualiai, atsižvelgiant į galimas aukščio paklaidas. Pasak bendrovės vyr. inžinieriaus Evaldo Pranckaus, darbus teko pradėti dar tuomet, kai nebuvo pabaigta nei grindų, nei lubų apdaila: „Iš pradžių pagal skaičiuojant gautus duomenis grindis klojusiems  ir  lubų konstrukcijas kabinusiems darbininkams pateikėme tikslius brėžinius, o patys kiekvieno elemento matmenis apskaičiavome milimetro tikslumu. Toks sprendimas tapo tikru iššūkiu darbininkams, klojusiems grindis ir montavusiems lubas, tačiau paprastas lankytojas net nepastebi, kad tam tikrų elementų aukštis ar plotis skiriasi net penkiais ar daugiau centimetrų. Taigi objekte esančių stiklo pertvarų kiekvienas elementas skiriasi vienas nuo kito, negalima  išimti vieno stiklo  ir  įdėti  jo  į kito vietą. Iš atgabentų pagamintų stiklų mums reikėjo tiesiog sumontuoti daugiau kaip 300 skirtingų elementų dėlionę“, – pasakojo E. Pranckus.

 

Įmonės specialistų  teigimu,  „Panoramoje“  teko bendradarbiauti su ne tik supratingais, bet  ir atsakingais užsakovais, atsižvelgusiais  į  jų pateiktas pastabas: „Gavę pirminį projektą pateikėme savo pastabas dėl galimų pakeitimų. Juk projektą rengęs architektas negali būti visų sričių  specialistas,  taigi  remdamiesi  savo  patirtimi  rekomendavome,  ką vertėtų pakeisti. Pagrindinis pakeitimas, kurį buvo nuspręsta padaryti įgyvendinant projektą, susijęs su stiklo pertvarų storiu – vietoj numatyto 10 mm  storio  stiklo nuspręsta naudoti 12 mm  stiklą. Šis  sprendimas  buvo  priimtas  siekiant  užtikrinti  saugumą  ir  laikantis  Europoje galiojančių normų, pagal kurias didesniame nei 3,5 m aukštyje esantys stiklai turi būti bent 12 mm storio. Pagrindinis šių stiklų skirtumas – saugumas, o ši sąlyga visuomeniniuose objektuose viena svarbiausių. „Panoramos“ atveju galima tik pasidžiaugti supratingais užsakovais, kuriems kaina, kaip, deja, dažnai nutinka kituose objektuose, netapo pagrindiniu  kriterijumi. Mes  patys  visuomet  stengiamės  pasiūlyti  pažangesnius, modernios architektūros reikalavimus atitinkančius ir kartu gerokai patikimesnius sprendimus, todėl smagu, kad pagaliau ir mūsų darbas buvo įvertintas“, – teigė direktoriaus pavaduotojas Artūras Samulionis.

Turbūt funkcionaliausia „Panoramos“ dalis – dviejų aukštų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė (1 500 vietų). Tai visiškai naujas sprendimas planuojant prekybos  centrus  Lietuvoje.  Ir  išties pasiteisina. Visų pirma neprarandama prekybinio ploto, automobiliai kompaktiškai „sukišami“ po pastatu  ir, kitaip nei atvirose stovėjimo aikštelėse, nekuria „automobilių laužo“ vaizdo. Antra, dėl atitinkamai išdėstyto laikančiųjų kolonų tinklo važiuojamieji ruožai ir stovėjimo vietos pakankamai erdvūs, taigi vairavimas „Panoramos“ požeminiame garaže nesukelia papildomo streso. Be abejo, patogi ir automatinė sistema, rodanti laisvų vietų skaičių atskiruose sektoriuose.

Prekybos centrui funkcionali pasirodė ir paties sklypo plano padiktuota forma – trikampis. Joje galima įvairi prekybos plotų konfgūracija, o tai centrui suteikia „natūralaus jaukumo“ pojūtį. Tačiau kai kurie sprendimai nepasiteisina. Ryškiausiai į akis krinta pasirinkta pagrindinio įėjimo vieta (Saltoniškių  ir T. Narbuto gatvių kampas). Per visus  tris pastato aukštus suformuotas vestibiulis tarsi turėtų būti pagrindinis prabangaus prekybos centro reprezentantas (arba kitaip – vizitinė kortelė) – čia turėtų būti didžiausi įeinančių ir išeinančių lankytojų srautai. Juos pasitikti ir išlydėti turėtų fotografjos studijos „Ciklopas“ fotomenininkų sukurta Vilniaus panoramos vizija, verčianti stabtelėti ir susimąstyti (tam peno duoda pavadinimų „Vilniaus panoramos vizija“ ir prekybos centras „Panorama“ semantinės sąsajos). Kad  ir kaip gaila, šis „pagrindinis“  įėjimas yra pats „nepagrindiniausias“. Lankytojų srautai į prekybos centrą patenka  iš  trijų vietų: atvažiavusieji automobiliais pakyla  liftais  tiesiai į bet kurį aukštą; atvykusieji visuomeniniu transportu – per šoninį įėjimą, esantį šalia stotelės; atėjusieji pėsčiomis – iš priešingos T. Narbuto gatvės pusės – per ilgiausią Vilniaus mieste požeminę pėsčiųjų perėją (200 m). Įeiti per „pagrindinį“ įėjimą daug galimybių nėra – T. Narbuto ir Saltoniškių gatvių sankryžoje nėra pėsčiųjų sekcijos (suprantama, dėl didelių transporto srautų), o jei ir perbėgsi gatvę, dar teks lipti per šaligatvį nuo gatvės skiriančią tvorelę.

Pastatas lyg ir „teisingas“ – galima matyti pastangas siekti kokybės ir prabangos. Tačiau jam trūksta rišlumo ir „tėviškos“ šilumos. Jam trūksta Autoriaus.

Ūla Ambrasaitė
Eglė Stočkutė
Tomas Lapinskas
Nuotraukos V. Valužio