Vasario 23 d., sulaukęs 84 metų, mirė garsus norvegų architektas Sverre Fehnas. Nežiūrint į sąlyginai nedidelį jo realizuotų projektų skaičių, architektas buvo laikomas norvegų architektūros patriarchu. Jo kūryba buvo geriausias pavyzdys visko, kas suvokiama kaip „skandinaviškas stilius“: dėmesys medžiagai, šviesos taikymas, subtilus konteksto jausmas.
Tarp formalios S. Fehno darbų kalbos šaltinių: brandžiojo Le Corbusier laikotarpio pastatai, Šiaurės Afrikos architektūra, ir , be abejo, nacionalinė tradicija. Būtent dėl to jo projektai buvo tokie vykę, paremti pastato bei supančios aplinkos darna: architektūriniai, kaip Hedmark muziejaus viduramžių bažnyčios griuvėsiai, arba gamtiniai, kaip Fjaerland kraštovaizdis, kurį architektas suprojektavo Norvegijos ledynų muziejui. Kartais žmogaus kūriniai bei gamta S. Fehno darbuose buvo sujungiami į neatskiriamą visumą, pavyzdžiui, Šiaurės šalių paviljonas Venecijos bienalėje (1962), kur medžiai augo pačiame parodų salės viduje.