Praeities ir ateities sankirta Murano stiklu apgaubtoje šviesoje

 

Šviesa suteikia galimybę matyti. Ji mus stimuliuoja, jaudina ir padeda suvokti aplinką. Be šviesos negali būti jokios regimosios formos. Šviesa turi daug šaltinių: saulė, mėnulis, ugnis ir elektra. Ji nuolatos kinta – nuo aušros iki sutemų, nuo vieno metų laiko iki kito. Skirtingi jos pavidalai lemia žmogaus suvokimą, kaip reaguoti ir matyti įvairius dalykus. Šviesa atskleidžia formą, paviršių ir spalvą. Tai formuoja mūsų individualų suvokimą apie pasaulį. Šviesa yra komunikacijos įrankis, šviesa yra energija, šviesa yra stebuklinga. Šviesa – gyvenimas.

 

Kultūrologas Almantas Samalavičius rašo: „Senosiose mąstymo tradicijose šviesos teikiamas dvasinis nušvitimas buvo interpretuojamas kaip dieviškosios valios ir malonės ženklas. Daugelyje mums žinomų metafzinių senovės doktrinų šviesa buvo aiškinama kaip moralumo, proto, septynių dorybių simbolis; būti apšviestam reiškė suprasti, kad egzistuoja šviesos šaltinis, ir šis supratimas teikė dvasinę galią.“

 

Šviesa visą laiką neatsiejama ir nuo architektūros. Ji atskleidžia statinių grožį, funkciją ir formą. Tai charakterizuoja meninį vaizdą, spalvą, pastato tekstūrą, miestus ir kraštovaizdį. Pastaruoju metu esame kintančios šviesos suvokimo liudytojai. Keičiasi ne tik pačių šviestuvų formos, dizainas, bet ir šviesos pateikimas. UAB „Gaudrė“ direktorius Vladas Rinkevičius pastebėjo: „Kurdami šviestuvus dizaineriai grįžta prie senųjų vertybių. Pastaruoju metu populiarėja sietynai. O naujas šviesos suvokimas akcentuoja pačią šviesą. Rengiamos tokios parodos kaip „Made of Light“ arba „100 % Light“. Šviesos dizainerio darbas – naudoti grynai pačią šviesą taip, kad ji sukeltų estetinį pasigėrėjimą. Tokiu atveju šviestuvas dažniausiai lieka nematomas arba beveik nematomas. Todėl šiuolaikinio šviesos dizaino samprata orientuota į pačią naudojamą šviesą. Šviestuvas čia atitinka įrankį.

Tačiau, kuriant namų interjerą, yra dvi vietos, kur būtina panaudoti tokį šviestuvą. Psichologai nustatė, kad 60 proc. informacijos kalbėtojas perduoda klausytojui ne verbaliniu būdu, o mimika, akių judesiais, gestais, kurie priimami vizualiai. Kadangi tai sudaro daugiau nei pusę informacijos, svarbiau ne geras girdimumas, o geras matomumas, bent veido ir akių. O veidus geriausiai apšviečia būtent forminiai šviestuvai, kabinami virš galvos. Čia šviesa kaip vektorius eina frontaliai, kad būtų pakankamai šviesos spindulių, nukreiptų nuo žiūrinčiojo link žiūrimojo. Tokia vieta yra pietų stalas, prie kurio bendraujama. Tad tinkamas dizainas būtų šviestuvas be stiklo, bet geram gyvenamųjų patalpų apšvietimui reikia naudoti stiklą.“

Ilgoje stiklo raidos istorijoje reikšmingiausias vaidmuo teko Murano stiklui. Iki šios dienos italų meistrai Murano saloje pasauliui teikia milžinišką stiklinių gaminių asortimentą: nuo stilingiausių papuošalų, aksesuarų ir bižuterijos iki meniškų interjero elementų (sietynų, šviestuvų, vazų, skulptūrų).

 

Murano sala yra Venecijos pakrantėje. Ankstyvaisiais amžiais ji klestėjo kaip žvejybos uostas ir druskos gamintoja. Tačiau sala neišvengė barbarų antpuolių, nuo kurių labai nukentėjo vietiniai gyventojai. Vienu metu ji priklausė Romos imperijai ir vadinosi Ammurianum, bet vėliau pavyko įtvirtinti suverenitetą. Venecijos respublikos gyvavimo laikotarpiu Muranas turėjo nepriklausomą administracinę valdžią, net ir savo iš sidabro bei aukso nulietas monetas. Stiklininkystės paslaptys į Veneciją atkeliavo iš Konstantinopolio dar XIII a. pradžioje. Išplitus šiam amatui, mediniais namais apstatytoje Venecijoje buvo tiek daug stiklo dirbtuvių, kuriose vis kildavo gaisrai, kad gaisrų pavojus išaugo iki tiek, jog grėsė sunaikinti visą miestą. Tad 1291 m. buvo vienbalsiai nuspręsta stikladirbius iškelti iš miesto. Tinkamiausia tam pasirodė Venecijos įlanka. Buvo svarstoma galimybė visas amatininkų dirbtuves įsteigti viename žemyno kampe, tačiau sala pasirodė ideali vieta amatininkams kontroliuoti, stiklo išgavimo paslapčiai saugoti ir mokesčiams į iždą rinkti.

 

Ir visai netrukus Murano stikladirbiai tapo žymiausiais salos gyventojais. Respublika jais rūpinosi labiau nei kitais amatininkais: globojo, prižiūrėjo ir suteikė didelių privilegijų, leido nešioti kardus, suteikė teisinę neliečiamybę, taip pat teisę vesti aukštuomenės merginas, o pačių amatininkų dukras ištekinti už turtingųjų venecijiečių.

 

Venecija labai stengėsi išlaikyti šį turtus nešantį monopolį, nors meistrų lengvatos nuolatos didėjo, tačiau imta riboti ir jų laisvę. Muranas  saugotas nuo smalsių žvilgsnių, o darbininkams uždrausta emigruoti ar kitaip bendrauti su užsieniu. Dėl tokios politikos ir pirmųjų stik-lapūčių per trumpą laiką venecijietiškas stiklas užkariavo viduramžių Europą – su klestinčia Venecijos pramone gretimos šalys varžytis nebeįstengė.

Buvo net tam tikra policija, kurios tikslas – visoje Europoje ieškoti stiklavagių ir už jos ribų pabėgusių meistrų, drįsusių atskleisti Murano stiklo paslaptį. Jei meistras būtų pabėgęs ar įskųstas kaip norintis bėgti, „baisusis tribunolas“ būtų įvertinęs jo poelgį kaip valstybės saugumui padarytą žalą ir persekiojęs jį kaip „tėvynės išdaviką“. Jo turtas būtų konfskuotas, o šeima taptų įkaite. Tokie įstatymai galiojo ne vieną šimtmetį. 
 

Tačiau valstybės pozicija, dirbinių kokybė ir šimtmečiais kaupta amatininkų patirtis leido pasiekti ypatingų rezultatų. XV a. Murano salos stiklas pasiekė pasaulinę šlovę. Dar beveik du amžius Europa negalėjo juo atsistebėti. Stiklas karaliavo ir XVI amžiuje. Dauguma žymių ir įtakingų žmonių Europoje pageidavo turėti šių prabangos objektų. Karaliaus rūmuose šie tobuli stiklo elementai simbolizavo nepakeičiamą valdžios ir turtų atributą. Šaltiniuose nurodomas pavyzdys, kad vienas Venecijos veidrodis puošniais sidabriniais rėmais kainavo 8 000 livrų ir buvo brangesnis už Raffaello paveikslą, kurio kaina – 3 000 livrų.

 

Tačiau jau visai netrukus švelnūs, subtilūs Murano salos stiklo darbai užleidžia pozicijas sunkiam, briaunuotam Bohemijos ir Silezijos stik-lui. Murano amatų centro smukimą lėmė politikos pokyčiai, masinė stikladirbių emigracija ir naujos stiklo apdirbimo technikos, atsiradusios kitose šalyse. XVII a., geografškai pakitus Venecijos prekybos keliams, Murano stiklo tradicija įgauna smukimo pagreitį, jį suvaldyti darosi praktiškai neįmanoma. Be to, Muraną ima vytis Prancūzija ir Moravija. Paskutinis kirtis suduodamas 1797 m., kai Napoleono kariai apsupo visą Veneciją, įskaitant ir jos salas. 1806 m. sunaikinami visi stiklo fabrikai.

 

XIX a., po tylos metų, vėl naujas stiklininkystės triumfas. Murano stiklui atgimti padėjo du įvykiai: 1854 m. du iš Toso giminės kilę broliai įkūrė buitinį stiklą gaminantį fabriką „Fratelli Toso“ (greitai ambicingi broliai sugebėjo pademonstruoti savo unikalų gebėjimą atkurti garsųjį amatą). 1859 m. į Murano salą atvyko advokatas Antonio Salviati, taip pat įkūręs fabriką, kuriame dirbo daug samdytų darbuotojų. Tai buvo savotiška Murano stiklo renesanso pradžia. Atgimęs domėjimasis Italijos senove kai kuriems tapo paskata atgaminti senąsias stiklapūčių šeimų tradicijas, kurios gajos iki šiol.

 

Iš pradžių Murano saloje gaminamas stiklas buvo funkcinis (langams ir laivų šviestuvams), o ne dekoratyvinis. Tačiau sparti amato plėtotė stiklą pavertė dekoratyviu elementu, buvo pritaikytos naujovės, padėjusios išgauti tobulai išdirbtus veidrodžius, gaminamas spalvotas stiklas. Murano stikladirbiai ilgus šimtmečius turėjo monopoliją, jie plėtojo ir valdė daug stiklo gamybos technologijų, tarp kurių buvo stiklo kristalai, emaliuotas stiklas, stiklas su aukso siūlais, spalvotas stiklas, pieninis (baltos spalvos) stiklas, iš stiklo gaminami dirbtiniai brangakmeniai. Šiandien meistrai vis dar naudoja šias senas šimtmečius menančias rankų darbo technikas. Nors laikui bėgant stiklas kito, atsirado naujų technologijų ir naujų eksperimentų, stiklo išgavimo tradicijos nepakito. Iki šiol visi darbai atliekami rankomis, nenaudojamos nei liejimo mašinos, nei konvejeriai. Šiandien Murano stiklo menas tapo toks daugialypis, kad vargu ar būtų įmanoma klasifkuoti pagal stilius ir pakraipas. Meistrai sugeba iš stiklo padaryti viską: nuo šiuolaikiškų stiklinių meno kūrinių iki stiklinio papuošalo, nuo prabangaus sietyno iki vyno butelio kamščio.

Murano stiklo istorijos susitikimas su šiuolaikinėmis technologijomis, moderniu stiliumi ir šviesos dizainerių idėjomis padėjo pasiekti puikių laimėjimų. „Gaudrės“ salone tarp elektrotechnikos prekių gausos pelnytas dėmesys skiriamas iš Murano stiklo pagamintiems šviestuvams. Tarp jų – ir bendrovei „Murano Due“ (ši Italijos šviestuvų gamintoja priklauso „Firme di Vetro S.P.A.“, kurią sudaro dar penki fabrikai: „Itre“, „Aureliano Toso“, „Alt Lucialternative“, „Gallery“ ir „Luxit“ – visos įmonės naudoja Murano stiklą).

 

Nuo seno puoselėta meistrystė – karštą medžiagą žmogaus rankos paverčia neišdildomų įspūdžių teikiančiomis formomis ir spalvomis. „Murano Due“ puoselėjama stiklo liejimo tradicija susivienijo su pačiomis šiuolaikiškiausiomis ir sudėtingiausiomis gamybinėmis technologijomis. Sukurti šviestuvai sėkmingai pasklido visuose penkiuose žemynuose. Kasmetis „Murano Due“ dalyvavimas tarptautinėse parodose, kuriose pristatomi naujausi šviestuvų modeliai, sutraukia pačias naujausias tendencijas kolekcionuojančius, visuomet tobulų sprendimų ieškančius šviesos gurmanus, pripratusius prie didžiausio tikroviškumo ir nepriekaištingų rezultatų.

 

Įmonėje „Murano Due“ esanti įrenginių pilna laboratorija atitinka IMQ (Instituto ltaliano del Marchio di Qualitä – Italijos prekių kokybės kontrolės institutas) instrukcijas, kur net pačios idėjos ir jau pagaminta produkcija nuodugniai tikrinama. Įmonėje vadovaujamasi nuostata, kad atliekant darbą svarbiausia produkto kokybė, aptarnavimas ir servisas. Tik taip suderinamos dizainas ir naujoviškos idėjos. Vadovaujantis šiais principais, pirminė idėja virsta ilgalaikiu produktu, kuris įsilieja į šiuolaikinį gyvenimą ir lieka simboliškas ženklas ateičiai.

 

„Murano Due“, kurios gaminių galima įsigyti „Gaudrės“ šviesos salone Vilniuje, sumaniai gvildena originalias šio amato paslaptis ir nuolat siūlo naujų projektų. Visų „Murano Due“ šviestuvų dizainas išskirtinis, elegantiškas ir itališkas, tarsi atspindintis keturias stichijas: žemę ir ugnį, vandenį ir orą. Kiekvienas gaminys aplik save sukuria ypatingą nuotaiką, pritaikomą tiek individualiuose, tiek ir visuomeniniuose interjeruose.

UAB „Gaudrė“
Ateities g. 10, LT-08303 Vilnius

Tel. (8 5) 279 6162, faks. (8 5) 279 6163
El. paštas info@gaudre

Svetainė www.gaudre.lt