Praeities labirintuose: architektūrinio paveldo išsaugojimo problematika
Architektūriniais mūsų šalies paminklais pradėta rūpintis tik XX a. pradžioje. Todėl nenuostabu, kad šio paveldo objektų autentiškumo išsaugojimas, jų estetinės ir istorinės vertės atskleidimas bei pagrįstas sunykusių elementų atkūrimas vis dar lieka viena opiausių problemų. Tačiau, priešingai nei gali atrodyti, lėšų stoka nėra vienintelė šios problemos priežastis. Specialistų teigimu, restauracijai ir paveldo išsaugojimui kelią pastoja tiek įstatymų bazės, tiek naujos specialistų kartos trūkumas. Be to, sprendžiant pastato likimo klausimus, šiandien, kitaip nei praeityje, viena svarbiausių užduočių – surasti šeimininką, nes tik funkcionuojantis statinys turi galimybę klestėti, priešingu atveju jis pasmerkiamas sunykti. Apie restauracijos užkulisius kalbėjomės su UAB „Archinova“ direktoriumi, architektu, paminklotvarkos ekspertu Antanu Gvildžiu.
Kas nulėmė jūsų bendrovės darbų kryptį?
Restauravimo ir projektavimo srityse kaip architektas dirbau jau nuo 1980 metų. Prieš įsikuriant mūsų įmonei teko dvidešimt metų darbuotis tuomečiame Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, būtent ten įgijau pagrindinę patirtį restauravimo, projektavimo ir tyrimų srityse, susipažinau su šio darbo metodika bei specifka, Lietuvos ir užsienio specialistų patirtimi. Teko dirbti architektu, projektų vadovu, Senamiesčio skyriaus viršininku, instituto direktoriumi. Perėjęs visas šias pakopas nusprendžiau tęsti darbus ir 2001 m. įkūriau UAB „Archinova“.
Kas nulėmė jūsų bendrovės darbų kryptį?
Restauravimo ir projektavimo srityse kaip architektas dirbau jau nuo 1980 metų. Prieš įsikuriant mūsų įmonei teko dvidešimt metų darbuotis tuomečiame Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, būtent ten įgijau pagrindinę patirtį restauravimo, projektavimo ir tyrimų srityse, susipažinau su šio darbo metodika bei specifka, Lietuvos ir užsienio specialistų patirtimi. Teko dirbti architektu, projektų vadovu, Senamiesčio skyriaus viršininku, instituto direktoriumi. Perėjęs visas šias pakopas nusprendžiau tęsti darbus ir 2001 m. įkūriau UAB „Archinova“.
Į bendrovę kvietėmės jaunus specialistus, kurių dalis, tikiuosi, ateityje taps profesionaliais projektuotojais restauratoriais ir tęs šį darbą. Todėl nenuostabu, kad susiklostė taip, jog dauguma projektų, kuriuos įgyvendinant dalyvauja mūsų bendrovė, yra restauracinio pobūdžio. Šiandien mūsų darbuotojų branduolį sudaro atestuoti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistai. Įmonės specialistams suteik- ta teisė projektuoti ypač svarbius statinius. Bendrovėje įdiegta ISO kokybės vadybos sistema ir jai suteiktas britų įmonės „Lloyd's Register Group“ sertifkatas.
Šiandien UAB „Archinova“ atlieka gyvenamųjų namų, pramonės objektų, administracinių ir viešosios paskirties pastatų restauracijos, rekonstrukcijos, interjero projektavimo darbus, rengia detaliuosius planus, teikia nemokamas konsultacijas, siūlo projektų vykdymo bei statybos darbų priežiūros, statinių būklės vertinimo paslaugas.
Ar skiriate dėmesio ne restauracinio pobūdžio projektams?
Taip, atliekame ir naujų statinių projektavimo darbus, rengiame teritorijų detaliuosius planus, dalyvaujame naujų statinių konkursuose. Pavyzdžiui, projektavome daugiabutį gyvenamąjį namą Šv. Stepono g. 29, 31, Vilniuje, šiuo metu pagal mūsų projektą statomas apartamentų viešbutis M. K. Čiurlionio g. 84B. Šie projektai nesusiję su restauravimu, bet, mano įsitikinimu, toks įmonės požiūris, kai nenorima užsisklęsti vienoje srityje, itin sveikintinas. Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad dirbdamas tik restauracijos srityje visuomet rizikuoji atsilikti nuo bendrųjų architektūros tendencijų. Reikia stengtis derinti šias kryptis, kad kaip architektas neprarastum „sportinės formos“.
Taip, atliekame ir naujų statinių projektavimo darbus, rengiame teritorijų detaliuosius planus, dalyvaujame naujų statinių konkursuose. Pavyzdžiui, projektavome daugiabutį gyvenamąjį namą Šv. Stepono g. 29, 31, Vilniuje, šiuo metu pagal mūsų projektą statomas apartamentų viešbutis M. K. Čiurlionio g. 84B. Šie projektai nesusiję su restauravimu, bet, mano įsitikinimu, toks įmonės požiūris, kai nenorima užsisklęsti vienoje srityje, itin sveikintinas. Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad dirbdamas tik restauracijos srityje visuomet rizikuoji atsilikti nuo bendrųjų architektūros tendencijų. Reikia stengtis derinti šias kryptis, kad kaip architektas neprarastum „sportinės formos“.
Gal galite įvardyti pirmuosius didesnius restauracinius objektus, kuriuose teko darbuotis?
Vienas didesnių ir įdomesnių pirmųjų darbų – Kalvarijų sinagogų restauravimo ir pritaikymo projektas. Tai ganėtinai retas objektas, nes Lietuvoje išlikę tik keli sinagogų kompleksai: Kėdainiuose, Joniškyje ir Kalvarijose. Dalis šių kompleksų buvo sunaikinta karo metais, privatizuota, sudegė ar sunyko. Sinagogos kompleksą paprastai sudarydavo pastatų grupės: žieminė ir vasarinė sinagogos bei vadinamieji rabino namai. Ši vadinamoji eklektinė sinagoga buvo pritaikyta Kalvarijų vaikų muzikos mokyklos reikmėms.
Dar vienas įdomus iki šiol vykdomas restauracinis objektas, pradėtas tik įsikūrus mūsų įmonei, – Liškiavos vienuolynas. Pagal mūsų bendrovės projektą jame restauruotas vienuolyno pastatas, sutvarkyta teritorija, įrengti takai, žemyn besileidžiantis takas prie Nemuno, tvenkiniai, automobilių stovėjimo aikštelės ir pan. Šiuo metu pagal mūsų projektą čia vykdomi svirno restauracijos darbai, kuriuos planuojama baigti 2009 metais. Šio vienuolyno teritorijoje kadaise buvo įsikūrusi pionierių stovykla, o vėliau jis buvo visiškai apleistas ir sunykęs. Dėl aktyvaus vietos klebono pastangų buvo įkurtas Liškiavos kultūros centras, sugebėjęs pritraukti dideles lėšas iš valstybinių institucijų bei tarptautinių fondų.
Dabar ta teritorija aktyviai naudojama, rengiamos įvairios konferencijos, įrengti sporto aikštynai ir pan. Objektui buvo suteikta nauja funkcija, kuri kartu leido prikelti ir eksponuoti paveldą.
Verta paminėti ir kitą ganėtinai įdomų tęstinį darbą – tarpukario Kauno architekto Mykolo Songailos projektuotų Lietuvos banko pastatų restauracijos projektus Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje ir Biržuose. Šiandien jie priklauso bankui „DnB Nord“.
Taip pat esame parengę ir įgyvendinę Vileišių rūmų komplekso (Vilnius) restauracijos projektą. Įdomu tai, kad šis pastatų kompleksas tikriausiai buvo pirmasis to meto Vilniaus architektūrinis objektas, kuriame buvo įrengtos visos inžinerinės sistemos: elektra, kanalizacija, vandentiekis, net vandens nuvedimo sistema visoje teritorijoje ir pan. Esame parengę Vilniaus rotušės aikštės bei prieigų ir Šiaulių Vilniaus gatvės rekonstrukcijos projektus.
Kurį objektą įvardytumėte kaip sudėtingiausią?
Tikriausiai vienas sudėtingiausių objektų buvo pastato, esančio Gedimino pr. 9, rekonstrukcija. Jame buvo išardyti visi pastato ryšiai, liko stovėti tik sienos, po pastatu reikėjo sudėti pamatus. Tai buvęs Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pastatas, tačiau jame buvo daugybė sienų, menančių net XIX a. vidurį. Pastato vidaus erdvė 1953 m. buvo rekonstruota pagal architekto prof. Antano Spelskio projektą, buvę atskiri pastatai sujungti į vieną, suformuotas vidinis kiemelis ir pan. Tokią struktūrą išlaikėme ir mes, o viduje suprojektavome prekybos centrą.
Senesnė pastato interjero apdaila tarybiniais laikais atliekant rekonstrukciją buvo sunaikinta, XIX a. langai bei arkos suardyti, to meto architektūra buvo išlikusi tik trečiajame aukšte. Tokio pobūdžio prekybos centrų visame pasaulyje labai daug, todėl, mano manymu, šis projektas labai vykęs, nors vertinti galima skirtingai, tačiau tai tikrai ne toks atvejis, kaip, tarkime, Vilniaus sporto rūmai, dėl kurių precizinio išsaugojimo negali kilti jokių abejonių, nes tai vienintelis vantinės konstrukcijos pavyzdys Lietuvoje. Tokia konstrukcija galbūt čia daugiau niekada ir nebebus statoma.
Kiek laiko užtrunka pastato tyrimai ir informacijos rinkimas?
Tai tikrai ilgas ir labai kruopštus darbas, galintis užsitęsti kelerius metus. Iš pradžių architektas tyrėjas turi apžiūrėti statinį ir nurodyti gaires, kas jame buvo ir ko galima tikėtis, kai bus pradėti darbai – tai, atsižvelgiant į objekto dydį, užtrunka keletą mėnesių. Visi darbai atliekami remiantis mokslu, praktiškai visuose restauraciniuose objektuose vykdomi archeologiniai tyrinėjimai. Istorikams dažnai tenka „pasirausti“ archyvuose, ieškoti informacijos tenka vykti ir į gretimas šalis.
Pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno pastato restauravimo darbams medžiaga buvo renkama net dvejus metus.
Ar dažnai jūsų spėjimai pasiteisina?
Gana dažnai. Juk visi darbai vykdomi remiantis mokslu. Pastarasis objektas, kuriame teko aptikti įdomesnių detalių, – šiuo metu sparčiai restauruojama Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Surinkta medžiaga ir polichrominiai tyrimai nurodė, kad šioje bažnyčioje išlikę bizantinės tapybos elementų. Po restauratorių darbų mūsų spėjimai pasitvirtino. Bažnyčia pastatyta dar 1409 m., tačiau ne vieną kartą degusi ir perstatyta, todėl išliko tik vienas visas fragmentas ir keletas mažų freskos „atraižų“. Tačiau kaip ji galėjo atrodyti, šiandien galima pamatyti Lenkijoje, Liubline, kur tokios tapybos analogas yra atidengtas ir eksponuojamas.
Koks pastarasis jūsų architektų restauracinio pobūdžio projektas?
Visiškai neseniai baigtas įgyvendinti didžiausias mūsų bendrovės restauracinis objektas Lietuvoje – Vilniaus Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios ir bernardinių (klarisių) vienuolyno pastato restauracija, renovacija ir pritaikymas muziejui. Šis netaisyklingos formos sklypas įsikūręs senamiesčio rytinėje dalyje. Ansamblio pastatai kartu su Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių pastatais sudaro vieną gražiausių Vilniaus kampelių. Sklype yra šventorius ir du kiemai, apie kuriuos sugrupuoti visi pastatai. Sklypo šiaurinėje dalyje stovi bažnyčia, varpinė ir šventoriaus tvora, o pietinėje, vakarinėje ir rytinėje – vienuolyno pastatai. Pagal projektą buvo numatyta rekonstruoti ir muziejaus reikmėms pritaikyti esamus pastatus, išsaugant laikančiąsias konstrukcijas (sienas, perdangas, skliautus, laiptines), įrengiant pastoginį aukštą bei iškasant dalį rūsių (tose vietose, kur jų nėra) ir vidiniame kiemelyje įrengiant požemines saugyklas. Pritaikant ansamblio pastatus muziejui, tiek bažnyčios pastatas, tiek ir vienuolyno namai turėjo sudaryti vientisą sistemą.
Iš pradžių buvo numatyta, kad religinio meno muziejus bus įkurdintas ir vienuolyno, ir bažnyčios erdvėse. Tačiau valstybei neskyrus restauracijai reikiamos dalies lėšų, buvo nuspręsta ieškoti investuotojų. Finansuoti šią dalį projekto sutiko AB „Finasta“, kuri išsinuomojo dalį vienuolyno pastato, tačiau dėl šios bendrovės ir, žinoma, Vilniaus arkivyskupijos kurijos pastatas vis dėlto buvo restauruotas.
Iš istorinių iliustracijų žinojome, kad pastatą dengė barokinis stogas, tačiau iki mūsų dienų jis buvo jau pakeistas, todėl teko sugrąžinti senąjį. Buvo atstatyti ir visi pastogėje aptikti kaminai. Antrajame aukšte buvo aptiktos vienuolių celės, kuriose radome supuvusių ir susidėvėjusių sijų, medinę perdangą, kurią įtraukėme į projektą, keletą autentiškų sijų pavyko sugrąžinti į vietą. Šios celės šiandien atrodo beveik taip pat, kaip prieš du ar tris šimtmečius, išlikusios net pakurų vietos.
Kol kas liko nebaigtas bažnyčios interjeras, tačiau jeigu nenutrūks finansavimas, vidaus darbai bus baigti 2009 m. (iki Lietuvos vardo tūkstantmečio šventės). Čia duris turi atverti religinio meno muziejus, kuriame centrinę vietą užims žymieji „katedros lobiai“. Būsimojo muziejaus patalpose įrengtos ne tik modernios apsaugos sistemos, bet ir drėkinimo bei šildymo įranga.
Ar požiūris į restauraciją nuo to laiko, kai pradėjote dirbti, smarkiai pasikeitė?
Per tą laiką pasikeitė ne tik požiūris į restauraciją bei paveldą, bet ir ekonomika – nuo planinės perėjome prie rinkos ekonomikos, tad natūralu, jog ir požiūris į restauraciją turi keistis. Svarbiausia, kad objektas būtų išsaugotas ateities kartoms, tačiau būdai, kaip tai atlikti, turėtų būti taikomi visiškai kitokie. Anksčiau valstybei skyrus pinigų restauracijai, buvo dirbama pagal planą, o šiandien šiems pastatams visų pirma reikia surasti savininkų bei lėšų, atlikti ne tik restauraciją, bet ir pritaikyti pastatą taip, kad jis atliktų tam tikrą šiandien aktualią funkciją ir savininkui netaptų nuostoliu. Architektūros paminklas turi būti suvokiamas kaip objektas, skirtas ne tik restauruoti, bet ir pažinti bei naudoti. Šie pastatai turi funkcionuoti, pasikartosiu – tik naudojamas paminklas gali išlikti, o nenaudojamas pasmerktas žūti. Restauracija turi būti susijusi su konkrečiu poreikiu, o ne vien, kaip mes įpratę, pasitenkinti abstrakčiomis deklaracijomis, kad to reikia visuomenei. Esant tokiam požiūriui, netrukus įsitikinsime, kad rūpintis paveldo pastatais nėra kam.
Kita svarbi problema – šiandien gerokai sunkiau paruošti specialistus, nes jie ugdomi atskirose nedidelėse bendrovėse, o norint skirti tinkamą dėmesį paveldui, pirmiausia reikėtų pagalvoti apie naujos specialistų kartos ugdymą.
Šiuo metu restauracijos darbai pamažu juda į priekį, tačiau labai lėtai. Mano manymu, per daug palikta restauratorių valiai, trūksta įstatymų bazės, numatančios bausmes už netinkamą elgesį su paveldu. Būtų tikslinga, kad ir valstybė daugiau prisidėtų prie paveldo puoselėjimo ir, pavyzdžiui, sekdama užsienio šalių pavyzdžiu, kompensuotų gyventojams dalį lėšų, skirtų senamiesčio fasadams tvarkyti, langams keisti ir pan. Tačiau liūdniausia, kad nėra tinkamo valstybinio požiūrio į paveldo tyrinėjimų sisteminimą. Problema ta, kad joks privatus investuotojas nenori skirti daug lėšų pagrindiniams ir taikomiesiems tyrimams, nes jam tai sunkiai atsiperka. Mano nuomone, šioje srityje valstybė galėtų pasiūlyti pagalbą rengiant kursus specialistams ir suteikti bent jau dalį lėšų. Be to, valstybė turėtų pasirinkti keletą ar keliolika svarbiausių objektų ir sudaryti jų restauravimo programą, o ne švaistyti lėšas lopant atskiras architektūros paminklų dalis.
Ačiū už pokalbį.
Tomas Lapinskas
UAB „Archinova“
Pylimo g. 30, LT-01135 Vilnius
Tel. (8 5) 212 1830, faks. (8 5) 261 1006
2008 m. Žiema