Pramoninių ir visuomeninių patalpų dujinio spindulinio šildymo tyrimas
Visuomeninių ir gamybinių pastatų, pastatytų iki 1990 m. problema – nedidelės atitvarų varžos, drėgmės perteklius. Ieškoma būdų, kaip ekonomiškai apšildyti aukštas (nuo 4m iki 10 m) patalpas. Siekiant užtikrinti šiluminį komfortą darbo zonoje - 2 m nuo grindų paviršiaus, kurioje dirba žmonės, reikia parinkti tokią sistemą, kuri tiektų šilumą ten, kur ji reikalinga. Aukštų patalpų pagrindinė problema tai, jog dėl natūralaus šilto oro kilimo aukštyn, palubėje oro temperatūra būna kur kas aukštesnė, nei toje vietoje, kur dirba žmonės. Palubėje esančio oro temperatūra dažniausiai siekia 24 - 28oC ir dėl didelių šilumos nuostolių per stogą ir iš viršutinės pastato dalies ventiliacijos šalinamu oru netenkama daug šilumos.
Aukštoms patalpoms šildyti galima taikyti pakankamai efektyvų šildymo būdą – infraraudonąjį (spindulinį) šildymą. Ši technologija pasaulyje žinoma daugiau nei 40 metų, nors Lietuvoje pradėta taikyti neseniai, vos prieš 10 metų. Spinduliniai dujiniai šildytuvai skirti šildyti didelius darbinius plotus, tokius kaip pramonės patalpas, sandėlius, garažus, patalpas, kuriose vyksta žymi oro cirkuliacija. Tinkama šildymo sistema, kai patalpos yra naudojamos periodiškai, taip pat, jei reikia šildyti tik atskiras patalpos vietas (darbo vietas). Sukomplektavus su papildomais komponentais, galima apšildyti visą patalpą. Infraraudonieji spinduliai sklinda per orą žemyn jo nesušildydami ir pasiekia tiesiogiai žmogaus kūną bei daiktus. Dalis spindulių, krentančių į daiktus, atsispindi nuo paviršių ir sušildo žmogų iš visų pusių, sušilę daiktai galų gale pašildo ir orą patalpoje. Šildytuvuose naudingai sudeginamas kuras, tai reiškia, kad 90 % energijos paverčiama šilumine energija, kuri realizuojama toje pačioje patalpoje. Toks šildymas apsaugo patalpose esančius daiktus nuo korozijos ir drėgmės kaupimo.