Vieta: jungia dvyliktą ir tryliktą Paryžiaus apskritis (arrondissement). Paryžius, Prancūzija.

Datos: konkursas – 1998 m. rugsėjis, projektuoti pradėta 1999 m. birželį, konstrukcijos gamybos pradžia – 2004 m. birželis, darbų pabaiga ir atidarymas – 2006 m. liepą.

Projektavimo komanda: Dietmaro Feichtingerio biuras (koncepcija) ir inžinerinio projektavimo įmonė RFR.

Sąmata: 21 000 000 eurų.

 

Naujas tiltas mieste – tai nauja susitikimų ir išsiskyrimų istorija, naujas ryšys tarp žmonių, kai lengvai pasiekiama tampa tai, kas atrodė toli, tai savotiška nauja miesto arterija. Meilės, meno, kūrybos miestui Paryžiui tiltai – vieni reikšmingesnių įvaizdžio kūrėjų. Senos upė, aplink kurią įsikūręs miestas, tampa pagrindine jo ašimi, tad upės krantus jungiantys tiltai svarbūs ne tik kaip funkcionali miesto infrastruktūra, bet ir kaip besikeičiančio architektūrinio miesto kraštovaizdžio atspindžiai.

Iki praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio teritorijoje, kurioje vėliau bus nutiestas Simone de Beauvoir tiltas, vyravo prekyba – buvo įsikūrę sandėliai ir prekybos salės, kuriems prekes tiekdavo laivai iš upės. Teritorija ėmė keistis, kai buvusio vyno turgaus teritorijoje buvo suplanuotas parkas (architektai: Bernard’as Huetas, Madeleine Ferrand, Jeanas Pierre’as Feugas ir Bernard’as Leroy kartu su kraštovaizdžio architektais Ianu Le Caisne’u ir Philippe’u Raguinu), besiribojantis su Franko Gehry projektuota filmoteka ir sporto rūmais (Palais Omnisport) (architektai: Michelis Andrault, Pierre’as Parat, Jeanas Prouvé ir Aydinas Guvanas).

 

Kitoje upės pusėje stovinčios Prancūzijos nacionalinės bibliotekos projekto konkursas, organizuotas prezidento Francois Mitterand’o, vyko 1988–1989 metais. Jame vieną pagrindinių prizų laimėjo „Chaix & Morel“ komanda, kurioje tuo metu dirbo ir ką tik iš Graco į Paryžių atvykęs architektas Dietmaras Feichtingeris. Pasirinktas Dominique’o Perrault bibliotekos projektas pabaigtas įgyvendinti 1997 metais. Tai keturių stiklinių bokštų kompozicija, suformuojanti miesto aikštę ir kartu pretenduojanti tapti pagrindiniu vietos akcentu. Prezidento kuruotas D. Perrault kūrinys tais pačiais 1997 m. laimėjo pagrindinį Europos Mieso van der Rohe prizą už architektūrą. Taigi iš prekybinės teritorija virto poilsiui ir kultūrai skirta reprezentacine erdve, tęsiančia Concorde aikštės, Marso laukų (Champ de Mars) ir Les Invalides – didelių atvirų viešųjų erdvių šalia Senos – tradiciją. Vietoj rytinėje dalyje buvusių grūdų sandėlių iškilo universiteto pastatai (architektas Nicolas Michelinas) ir rezidenciniai statiniai, į vakarus nuo bibliotekos iškilo ambicingi Francko Hammoutene’o projektuoti apartamentų masyvai bei kiti nauji pastatai.

 

Simone de Beauvoir tiltas Paryžiuje buvo pradėtas planuoti dar 1980-aisiais Paryžiaus miesto planavimo dirbtuvėse (Atelier Parisien d’Urbanisme) kartu su dešinėje Senos pusėje sukurtu Bercy parku. Jis turėjo leisti patekti į parką iš planuojamų intensyviai urbanizuoti aplinkinių rajonų. Kairėje Senos pusėje pradėta statyti Nacionalinė biblioteka tik dar labiau sustiprino tokios pėsčiųjų jungties per upę poreikį. Sena šioje vietoje tampa panašesnė į ežerą nei į upę, mat nuo įprastų 100 m išplatėja iki beveik 150 m pločio. Tarp arčiausiai esančių Bercy ir Tolbiaco tiltų šioje vietoje susidaro didelis 700 m ilgio vandens telkinys, sukuriantis ypatingą, išskirtinę, organišką atmosferą, susiliejančią su Bercy parko ramuma ir atsiremiančią į kontrastuojančią Nacionalinės bibliotekos stambių stiklinių ir plieninių bokštų estetiką. 1998 m. vasarą buvo pradėta diskusija, kaip turėtų būti išspręstas fizinės jungties per toje vietoje išplatėjančią upę klausimas. Paties tilto vieta Nacionalinės bibliotekos projekte jau buvo numatyta kaip optinės traukos taškas bibliotekos esplanadai, o rekreacinio Bercy parko koncepcija diktavo užbaigiančio kompoziciją ir funkciškai sujungiančio pėsčiųjų tilto poreikį. Tiltas turi sujungti ir abiejuose Senos krantuose įsikūrusius naujus miesto mikrorajonus bei gyventojus, kurie nuo upės buvo tarsi atskirti brutaliai „įsiveržusios“ autostrados dešinėje ir suintensyvėjusio eismo Francois Mauriaco krantinėje kairėje upės pusėje. Naujasis tiltas turėjo atspindėti ir simboliškai išreikšti šiam laikotarpiui būdingą urbanistinę Paryžiaus konversiją Rytų kryptimi.

1998 m. Paryžius organizavo tarptautinį, anonimišką, pirmą kartą miesto tiltų projektavimo istorijoje atvirą pėsčiųjų tilto per Seną projekto konkursą. Jame dalyvavo tokios žinomų architektų ir inžinierių komandos kaip Tadao Ando ir „Setec TPI“, Patricas Bergeris ir SEEE, Marcas Mimramas, Chrisas Wilkinsonas ir Ove Arupas, RFR, D. Feichtingeris ir RFR. Pastaroji komanda tapo konkurso laimėtoja. Tai austro D. Feichtingerio įkurta ir vadovaujama projektavimo įmonė, įsikūrusi Paryžiuje, ir inžinerinio projektavimo bendrovė RFR, įkurta ir vadovaujama Peterio Rice’o. Tikėtina, kad D. Feichtingerio ankstesnis dalyvavimas komandoje, dirbusioje su Nacionalinės bibliotekos konkursiniu projektu, suteikė jam išsamių profesinių žinių apie teritoriją bei jos raidą ir reikšmę miestui. Dėl šių žinių tilto projekte atsirado specifinis vietos dvasios pajutimas, buvo atskleistas ryškus įsiklausymas į aplinką, o tai greičiausiai ir lėmė projekto sėkmę konkurse.

D. Feichtingeris (g. 1961 Bruke prie Mūro, Austrijoje) Graco technologijos universitete studijavo architektūrą. Baigęs studijas, dirbo ir patirties sėmėsi iš profesorių I. H. H. Hutho, DI Volkerio Giencke ir K. Kados. Tuo metu Grace buvo juntama stipri to laiko prancūzų architektūrinių idėjų įtaka, tad 1989 m., suviliotas kunkuliuojančios architektūrinės scenos, Dietmaras persikėlė į Paryžių ir įmonėje „Chaix & Morel“ įsidarbino architektu bei projektų vadovu. Čia dirbo su jau minėtu Nacionalinės bibliotekos konkursiniu projektu ir Prancūzijos inžinerinės mokyklos Marne-la-Vallee, esančios netoli Paryžiaus, projektu. Jau tuo metu Dietmaras projektavo lengvas, kabamąsias struktūras ir pradėjo išsiskirti savo švaria, esmine architektūrine kalba – šis bruožas išlieka raiškiausias jo kūryboje. „Įdomu rasti efektyviausią ir paprasčiausią būdą, leidžiantį pastatui stovėti“, – teigė jis. 1994 m. architektas Paryžiuje įkūrė savo biurą „Feichtinger Architectes“, o vėliau, 2002 m., atidarė ir antrą biurą Vienoje.

 

„Mano tikslas buvo kirsti Seną viena styga, be papildomų taurų, ir natūraliai sujungti abu upės krantus, nenaudojant jokių gremėzdiškų konstrukcijų. Taip pat norėjau, kad kur nors vidury šios 300 m ilgio promenados būtų galima stabtelti ir pasigrožėti upe, įkvėpti oro, įvertinti šviesą ir garbinti Paryžių“, – kalbėjo architektas apie savo sukurtą Simone de Beauvoir pėsčiųjų tilto projektą.

 

Šio tilto koncepcijos sėkmė – tai pirmiausia stebinantis struktūrinio sprendimo paprastumas, išsiskiriantis ypatinga, „paryžietiška“ elegancija. Kartu numatytas papildomų interpretavimo ir naudojimo galimybių kompleksas. D. Feichtingeris ne tik sujungė du upės krantus, bet ir įtraukė tiltą į jau susiformavusį vietos urbanistinį darinį. Tiltas jungia ne įprastus du, bet šešis taškus, mat abu upės krantai sudaryti iš trijų lygių: apatinis lygmuo yra krantinės, vidurinis – gatvių, o viršutinis – parko ir Nacionalinės bibliotekos platforma. Miesto skelbto konkurso sąlygose buvo nurodyta tiltu sujungti gatvės lygius, o D. Feichtingeris pasiūlė papildomą tilto integravimą į aplinką ir taip į vieną sujungė skirtingų lygių pėsčiųjų srautus, sukūrė galimybę išvengti važiuojamųjų miesto gatvių, einančių palei upę. Tiesioginė jungtis tarp parko ir bibliotekos ypač svarbi išlaikant rekreacinę teritorijos funkciją. Iš apatinės tilto dalies patenkama į gatvių lygį, o į žemiausią lygį – krantines – galima patekti laiptais arba nuožulniomis prievažomis. Visus tris lygius sujungia liftai. Toks lygių persipynimas atspindi ir teritorijos konversijos tikslus – ateityje upė, kaip ir kituose Europos miestuose, bus įtraukta į rekreacinės miesto infrastruktūros tinklą – netoli tilto bus įrengtas plūduriuojantis plaukimo baseinas, virš upės planuojama rengti įvairius vandens spektaklius. Pėsčiųjų tiltas ateityje kartu galės tapti ir reginių stebėjimo vieta, nes centrinėje dalyje jo plotis siekia 12 metrų.

Tiltas sudarytas iš trijų pagrindinių elementų – centrinės platformos ir dviejų šoninių elementų. Centrinė dalis sujungia gatvių lygmenis, o šoninės dalys – Bercy parko ir Nacionalinės bibliotekos platformas. Iš pažiūros labiausiai stebina ilga, net 194 m ilgio be taurų kabanti grakšti struktūra, kurios bendras paviršiaus ilgis yra 304 metrai. Architektas pėsčiųjų takus integruoja tiesiog į savo projektuojamą atvirą struktūrą, nenaudodamas jokių papildomų, nereikalingų elementų – taip žavingai ir lengvai pasiekiamas modernistinis struktūros, kaip pagrindinės estetinės formuotojos, idealas. Struktūra lieka pagrindinė vizualinė „veikėja“.

 

Pagrindinė struktūra. Kabamojo ir arkinio tiltų idėja išties sudėtinga. Laikančioji struktūra pasiskirsto dviejose susikertančiose ir iki 5,2 m viena nuo kitos nutolstančiose plokštumose. Kiekvienoje šių plokštumų yra gniuždomoji arka ir templė, sujungtos kas 7 m išdėstytais statramsčiais.

 

Du lenkti elementai – arka ir templė – kertasi vienas su kitu tarpatramių ketvirtadalių taškuose, taip struktūrą išskirdami į tris dalis – dvi išsikišusias gembes iš šonų, vieną, siekiančią 47 m, ant kairiojo kranto, kitą, siekiančią 41 m, ant dešiniojo kranto, bei į abi puses iškilusį 106 m ilgio balansyrą centre.

 

Arkos ir templės išlinkis leidžia tiesiogiai perduoti savo svorį į tilto atramas. Papildomos apkrovos, atsirandančios dėl vėjo apatinėje dalyje, gana nežymios, tad tempiamosios juostos matmenys yra tokie, kad atlaikytų tik tempimo jėgas.

Kintamosios apkrovos perduodamos per statramsčius jungiančius du pagrindinius struktūrinius elementus. Kaip spinduliai išdėstyti statramsčiai, sudaryti iš keturių žiediškai persipinančių vamzdžių, sujungtų taip, kad suformuotų piramidės siluetą, sujungia gniuždomąją arką ir temples, o piramidžių viršūnės su temple sujungtos lankstais.

Piramidės bazės su gniuždomąja arka jungiamos standžiosiomis jungtimis. Taip sukuriama šukų formos struktūra su daline sąramine konstrukcija (santvara). Arkos ir lanko jungtys pagamintos naudojant lietojo metalo elementus.

Struktūros sistema, sudaryta iš gembinių dalių, įtvirtintų ramsčiuose, ir centrinio „lęšio“, tampa panaši į Gerberio tipo santvarą, kurios nuliniai lenkimo momentai sutampa su tarpatramių ketvirčio taškais. Tai leidžia arkų ir juostų sankirtose pasiekti labai mažą 45 cm plieninės konstrukcijos aukštį.

 

Arkos padarytos iš suvirintų tuščiavidurių 1 m pločio stačiakampių sekcijų, kurių skerspjūvio aukštis „lęšio“ dalyje siekia 50 cm, galuose – 70 centimetrų. Templė yra 1 m pločio gryno plieno juosta, „lęšio“ dalyje siekianti 10 cm storį, prie ramsčių – 15 centimetrų.

 

Skerspjūvis. Skersiniai ryšiai horizontaliai sujungia dvi lygiagrečias gniuždomąsias arkas ir vėjo apkrovas perduoda per horizontalius balansyrus. „Lęšio“ srityje formuojama įtempta vertikali plokštuma tarp arkos ir templės. Plokštuma tarp dviejų templių (taip pat ir kryžmiškai sutvirtintų) bei vertikalūs sąraminės konstrukcijos spyriai (piramidės) suformuoja uždarą rėmą, besipriešinantį sukimui. Gembinėse tilto dalyse tik arkos sujungtos vėjo ryšiais, kurie kartu su spyriais suformuoja U formos standų rėmą.

 

Tilto atramos. Abiejuose tilto galuose atramos sudarytos iš gniuždomųjų elementų (panašių į bumerangus) ir vertikalių templių už jų. „Bumerangas“ sudarytas iš dviejų dalių: pėdos, atsiremiančios į pamatą, ir nuožulnaus spyrio (statramsčio), kurio viršuje besiremiančios tempiamosios juostos jėgos nukreipiamos į vertikaliąją juostą.

 

Statramsčio ir pėdos jungtis – „kelis“ – tai taškas, kuriame arka susijungia su „bumerangu“. Jungtys „bumerango“ viršuje ir „keliuose“ atliktos naudojant lietojo metalo elementus. Lygiagretūs „bumerangai“ sujungti dviem horizontaliomis skersinėmis sijomis ir taip suformuoja kontūrą, perimantį tilto sukimo momentą.

 

Pamatai į dvi dalis suskaidyti taip, kad sugertų „bumerango“ spaudimo jėgas ir juostų tempimo jėgas. Dešiniajame upės krante „bumerango“ pėda standžiai įtvirtinta pamate, o kairiajame – atremta lankstais. Tokia „bumerango“ ir užpakalinės templės konstrukcija virsta mechanizmu, kuriuo sistema reguliuoja pati save (užtikrinama pusiausvyra tarp gniuždymo jėgų arkose ir tempimo jėgų templėse), tampa nejautri temperatūros pokyčiams ir atramos sėdimui. Tempiamojo lanko pamatas suformuotas iš specialių inkarų, veikiančių priešinga kryptimi negu tempimo jėgos.

 

Aštuonių inkarų eilės, pasvirusios palei dvi plokštumas, laikosi dėl horizontalios 14 m ilgio, 6 m pločio ir 1,6 m aukščio sijos, įtvirtintos uolose. Templės kerta šią siją, jų galai susijungia ir suformuoja kūjo formos galvutę, spaudžiančią priešinga kryptimi. Metalinės atraminės plokštės tarp sijos ir galvučių leidžia koreguoti templių ilgį ir bendrąją tilto geometriją. Po žeme esančios inkarų dalys pasiekiamos per požemines kameras.

 

Visi keturių „bumerangų“ pamatai suformuoti iš betoninių sienų, stačiais kampais nukreiptų į kraštines sienas. 6 m ilgio, 1 m pločio ir apie 0,5 m storio betoninės sienos išdėstytos kas 2 m viena nuo kitos ir įtvirtintos į kalkakmenį. Šios sienos viršuje sujungtos skirstomąja 12 m ilgio, 8 m pločio ir 2 m storio B35 klasės betonine plokšte.

 

Kraštiniai prieigų tiltai. Vertikalioje projekcijoje kraštiniai prieigų tiltai formuoja nuo pagrindinės struktūros nepriklausomas platformas, kurios su abiem atramomis sujungtos lanksčiomis jungtimis. Jos funkcionuoja kaip pusiau sąraminės konstrukcijos, kurių tempiamieji elementai perima tik tempimo jėgas.

 

Horizontalioje projekcijoje abi svirtys sukabintos naudojant kryžminių ir įstrižinių strypų sistemą, perimančių vėjo apkrovas. Šios horizontalios sijos pritvirtintos prie pagrindinių tilto atramų „bumerangų“ viršūnėse. Priešingose krantinėse šie prieigų tiltai guli laisvai, nevaržydami pagrindinės dalies horizontaliųjų poslinkių.

 

Vibracija. Savieji tilto virpesiai vertikalia, horizontalia ir sukimosi kryptimis slopinami vibracijos slopintuvais, sudarytais iš pritaikytos masės dinaminių slopintuvų, pritvirtintų po pagrindinio tilto vaikščiojamosiomis dalimis, ir klampiųjų slopintuvų, pritvirtintų jungiamųjų tiltų galuose ant krantinių.

 

Montavimas. Norint išvengti netikslumų ir dėl keliamų ypač aukštų reikalavimų metalo virintinėms siūlėms, buvo stengiamasi iš anksto cechuose pagaminti kuo daugiau ir kuo didesnio tūrio tilto elementų. Pagrindinė tilto dalis – vadinamasis centrinis lęšis – pagamintas plieno gamykloje „Lauterburg“ Elzase. 106 m ilgio, 12 m pločio ir 550 (metrinių) tonų svorio krovinys buvo atplukdytas dviem laisvai viena su kita sujungtomis baržomis Reino žemupiu, per Šiaurės jūrą iš Vlisingeno (Olandija) į Havrą (Prancūzija) ir, pasiekęs Seną, atkeliavo į Paryžių. Konstrukcija buvo gabenama mėnesį, mat dėl netinkamų oro sąlygų tris savaites plukdymas per Šiaurės jūrą buvo atidedamas (bangų aukštis turėjo neviršyti 1,2 m). 2005 m. lapkričio pabaigoje, krovinį atgabenus į vietą, buvo atliekami šoninių elementų tvirtinimo darbai, o 2006 m. sausio 29 naktį centriniai „lęšiai“, naudojant kabelines gerves, buvo pakelti tuose taškuose, kur susikerta konstrukcijos arka ir templė, ir laikinai pritvirtinti ant ašių.

 

Per kitą mėnesį buvo suvirintos visos jungtys tose vietose, kur susikerta arka ir templė. Prieigų tiltai buvo atvežti keturiomis atskiromis dalimis, kurios vėliau suvirintos statybinėje aikštelėje ir kranu nuleistos bei pritvirtintos ant krantinių.

Tilto statyba buvo baigta 2006 m. liepą. Visas tiltas yra 3 760 kv. m ploto, o jo sąmata – 21 000 000 eurų, arba 4 787 eurai už vieną tilto kvadratinį metrą.

Metalas ir medis

Tilto struktūros lengvumui užtikrinti buvo naudojamas metalas ir medis. Gaminant konstrukcijas, buvo panaudota 1,6 tūkst. tonų plieno. Neskaitant kelių lietų elementų, naudojamos suvirinto metalo lakštų sijos ir plieninės plokštės, kad nereikėtų varžtų ir būtų išvengta rūdijimo. Visoms plieninėms dalims naudojamas S355 (N arba M) plienas, kurio kokybė (L arba K2G3) priklauso nuo reikiamo storio. Pagrindinės metalinės dalys yra Z klasės. Visa metalo konstrukcija padengta pilkšvai metalinės spalvos antikorozine danga. Storesnių lakštų virintinių siūlių (tempiamųjų lankų 1 000 x 100 mm centrinėje „lęšio“ dalyje ir 1 000 x 150 mm šoninėse dalyse) būklė nuolat tikrinama ir stebima.

 

Visas tilto vaikščiojamasis paviršius padengtas ąžuolinėmis 3 m pločio ir maždaug šešių įprastų lentų pločio plokštėmis, pritvirtintomis tiesiai prie metalinės konstrukcijos taip, kad stovintis lietaus vanduo negalėtų pasiekti varžtų. Mediena plokštėms buvo atvežta iš Il de Franso regiono, kuriame po 1999 m. praūžusios audros buvo kertami aukščiausios kokybės sveiki medžiai. Vientisas medienos klojinys ant tilto buvo papildytas neslidžiomis sakuotomis juostelėmis. Tilto turėklai sudaryti iš plačių aliumininių porankių ir nerūdijančiojo plieno tinklo po jais (nors ir permatomo, tačiau suteikiančio ir pakankamą saugumo jausmą pėstiesiems). Plačiuose porankiuose įmontuota tilto apšvietimo sistema, taip išvengiant papildomų detalių ir paliekant išgrynintą siluetą.

 

Architektas numatė, kad dėl skirtingo nuolydžio plokštumų pėstieji patirs skirtingų įspūdžių paletę ir jiems atsivers įvairios miesto panoramos. Viršutinėje dalyje vaikščiojamosios dalies nuolydis siekia 11 proc. ir yra per status žmonėms, turintiems judėjimo negalią, tačiau apatinėje tilto dalyje nuolydis patogus, vos 4 proc., o į visus lygmenis taip pat kelia liftai, tad tiltas pritaikytas ir neįgaliesiems.

 

Statinys stebina pėsčiųjų tiltui neįprastai dideliais matmenimis. Einantieji apatine tilto dalimi maloniai jaučia upės vandens artumą, kildami antruoju tilto lygmeniu žavisi atsiveriančia miesto panorama ir lengvumo pojūčiu. Ąžuolinis grindinys savotiškai sujungia parko žalumą su atsiveriančiu Nacionalinės bibliotekos skveru ir metalo konstrukcijai suteikia humaniškumo. Apatinėje tilto dalyje įrengti suoliukai – ši vieta gali tapti jaukia pastoge nuo lietaus ar karštos saulės, čia taip pat numatyta galimybė įrengti laikinus prekystalius ar lauko kavines. Naktį, įsižiebus plačiuose aliumininiuose porankiuose įmontuotiems šviestuvams, atsiskleidžia visas tilto formos grožis. Šviesos ir šešėlių žaismas atsispindi ant auksu švytinčio ąžuolinio grindinio ir paviršius subtiliai subanguoja. Nenaudojant papildomų šviestuvų, sukuriama intymi, magiška atmosfera, būdinga meilės miestui Paryžiui.

Kiekvienai vietai reikia unikalaus architektūrinio sprendimo. Architektas D. Feichtingeris stengiasi nesikartoti, atsižvelgia į vietos situaciją ir taip išvengia kūrybinės rutinos. Projektuodamas 2007 m. baigtą pėsčiųjų tiltą per Reiną Dreiländerbrücke, jungiantį du vienoje ašyje esančius dviejų valstybių kelius – Weil am Rhein Vokietijoje bei Huningue Prancūzijoje – architektas pirmiausia kreipė dėmesį į vietos kraštovaizdį – tiltas kiek nukrypęs nuo tikrosios dviejų kelių ašies, taip stengiantis daryti kuo mažiau įtakos įspūdingam kraštovaizdžiui. Grakšti, lengva, metalinė tilto konstrukcija savo vizualia raiška artima Simone de Beauvoir tilto estetikai. Ji sudaryta iš dviejų dalių – upę „peržengusios“ laikančiosios arkos ir tiesios vaikščiojamosios dalies. Į upės krantus atsiremianti arka vizualiai kiek mažina tilto mastelį, o, panašiai kaip ir Simone de Beauvoir tilte, sukurti porankiai su juose įmontuotais šviestuvais bei skaidriai ir lengvai atrodantis turėklų nerūdijančiojo plieno tinklas sukuria lengvos ir kraštovaizdyje nedominuojančios struktūros įspūdį.

 

Organiškas, vabzdžio siluetą primenantis 2008 m. projektas – La Defense pėsčiųjų tiltas „Granite“ – taip pat puikiai atskleidžia architekto gebėjimą valdyti formą. Kaip ir kiti D. Feichtingerio darbai, jis išsiskiria stipriai išreikšta pačios struktūros estetika. Ekspresyvus, virš gatvės pakibęs lenktas pėsčiųjų takas, suveržtas metaliniais lynais, stebina elegancija, saikingumu ir grakštumu.

 

Architektas renkasi projektuoti ne tik funkcinę, bet ir simbolinę reikšmę turinčius tiltus: Dreiländerbrücke sujungia dvi valstybes, Simone de Beauvoir tiltas užbaigia Paryžiaus reprezentacinio rajono konversiją. Pats reiškinys – pėsčiųjų tiltas – simbolizuoja erdvės humanizavimo poreikį. „Statinio griaučiai – tai, kas turėtų labiausiai dominti kiekvieną architektą“, – teigia D. Feichtingeris. Akivaizdu, kad ta atvirų griaučių raiška ir yra labiausiai žavintis elementas grakščiose ir lengvose metalinėse jo pėsčiųjų tiltų konstrukcijose.

 

Konsultavo doc. dr. Algirdas Jonas Notkus

 

2009 m. Pavasaris