Mažasis Drezdeno pilies kiemas perdengtas membraniniu apvalkalu. Vokiečių architektas Peteris Kulka, sukūręs Drezdeno pilies rekonstrukcijos projektą, išpildė visus užsakovų reikalavimus: saugi perdanga nepažeidžia kiemo renesansinės architektūros stilistinės vienovės, neatitraukia lankytojų dėmesio nuo įmantrių frontonų ir karnizų, vainikuojančių kiemą supančius pilies korpusus, o taip pat – kas daugeliui atrodo svarbiausia – yra beveik nepastebima žvelgiant iš miesto pusės.
Būsimo muziejaus komplekso atviro kiemo pavertimas dengtu vestibiuliu, kur bus įkurdintas lankytojų centras, kasos ir kavinė – vienas iš baigiamųjų pilies rekonstrukcijos etapų. Pilis labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sąjungininkų kariuomenės surengto Drezdeno bombardavimo metu. Pasibaigus karui dar keletą dešimtmečių pilis stovėjo apleista ir tik 1980 m. buvo pradėta kryptinga jos rekonstrukcija – buvo nuspręsta atstatyti paminklą iki mažiausios detalės. Tačiau 1990 m. kilo arši diskusija: miesto gyventojai (beje, ir visa Vokietija) negalėjo rasti vieningos nuomonės: kurio istorinio periodo pilį reiktų atstatyti? Galų gale buvo nuspręsta, kad kiekvienai pastato daliai reikia parinkti tokį istorinį laikmetį, kuomet ji buvusi „gražiausia“, kas privedė prie iškraipyto istorinio konteksto ir ginčytino galutinio rezultato (pavyzdžiui, didžiojo kiemo fasadai papuošti renesanso epochos dekoro kopijomis, kurie jau neegzistavo ir pilies bombardavimo metu) Tačiau užsakovų noras gauti „senovinės išvaizdos“ kompleksą neturėjo įtakos P. Kulka projektui: drąsus jo „kupolo“ kontūras iš santvarų su membranos apvalkalu šiame neįprastame stilių ir epochų mišinyje, kuriuo tapo naujoji Drezdeno pilis, atrodo lyg būtinas XXI a. komponentas.
Pilis, kaip muziejaus kompleksas, lankytojams atvers duris 2013 m.
Vincas Babilius