Ekstrakcinis pushidratis fosfogipsas (E-PG) yra gausiausia technogeninė mineralinė atlieka Lietuvoje. Jos sąvartynuose sparčiai daugėja, o naudojimas iki šios nėra išspręstas. E-PG šaltinis Lietuvoje yra AB „Lifosa“, kuriai dirbant kas valandą susidaro apie 100 tonų E-PG, o kasmet sąvartynai pasipildo daugiau kaip 1 mln. tonų E-PG. Tokio pavidalo, koks jis vežamas į sąvartynus, E-PG negali būti naudojamas statybinėms medžiagoms gaminti dėl jame esančių žalingų priemaišų. Gipsinių rišamųjų medžiagų, darančių E-PG savybėms didžiausią įtaką, turi jame esančios rūgščiosios priemaišos (Nizevičienė 2001). Tai nesureagavęs apatitas, H3PO4 ir H2SO4 likučiai, CaS, geležies, aliuminio druskos (Rimkevičius 2003 a), tai priemaišos, kurios trukdo hidratacijai ir kietėjimui, trikdo labai svarbią E-PG 30 rišamosios medžiagos – rišimosi trukmę. Todėl prieš naudojant šią atlieką statybinėms medžiagoms gauti kenksmingos priemaišos turi būti neutralizuotos (paverstos netirpiais junginiais, neturinčiais žalingo poveikio). Kaip neutralizatoriai naudojami įvairūs šarminiai priedai (Kaminskas 2002).

Fosfogipso problemą bandoma spręsti išplaunant rūgščiąsias priemaišas arba jas neutralizuojant kalkių pienu, o iš gauto nekenksmingo gipso gaminant statybinius gaminius, tačiau duomenų apie fosfogipso naudojimą smulkiagrūdžiams betonams gauti trūksta. Todėl šio darbo tikslas yra ištirti smulkiagrūdžio betono, gauto iš gipscemenčio, ir smėlio fizines mechanines savybes, taip pat ištirti bandinių savybių pokyčius keičiant formavimo masės aktyvinimo trukmę ir naudojant dvipakopį mechaninį aktyvavimą, nustatyti optimalų užpildo kiekį smulkiagrūdžiame betone.