Įprastai didesniuose Lietuvos kaimuose buvo įrengiami keli šuliniai. Juos tokių kaimų gyventojai iškasdavo drauge ir jais naudotis teisę turėjo visi. Vienkiemiuose kiekviena sodyba turėjo šulinį, o turtingieji valstiečiai ir dvarininkai – po du ar net tris šulinius. Seniausi šuliniai buvo platūs, negilūs, grindžiami akmenimis arba rąstais. Jų rentiniai paprastai būdavo mediniai. Vanduo būdavo semiamas kibiru, pakabintu ant kartelės su kabliu apačioje, arba kibiru pritvirtintu prie svirties. XIX a. paplito šuliniai su velenu ir prie jo pritaisytu ratu. Tokie šuliniai paprastai apdengiami stogeliais. Vėliau šulinių rentinius imta daryti cementinius.
Šiandien Lietuvoje apie milijonas gyventojų maistui vartoja vandenį iš šulinių, daugeliui – tai vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Šulinio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, jo įrengimo ir priežiūros. Tose sodybose, kuriose vykdoma ūkinė veikla, rasti atokesnę vietą šuliniui įrengti dažnai nėra galimybės. Trąšų, mėšlo perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius azoto junginiais ir bakterijomis. Nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Apie vandens saugumą galima sužinoti tik atlikus laboratorinius tyrimus. Šulinio vandens mikrobiologinį ir cheminį tyrimą; azoto grupės junginių – nitritų, nitratų, amoniako kiekį nustatymą visuomenės sveikatos centrai turi atlikti nemokamai ir informuoti tirto šulinio vandens vartotojus apie šulinio vandens kokybę, galimą pavojų sveikatai bei vandens ruošimo būdus.
Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti polaidžio ir lietaus vanduo. Tvartas, tualetas, tręšiami daržai, sąvartynai ir kiti taršos šaltiniai reljefo požiūriu turi būti žemiau šulinio. Renkant vietą taip pat būtina atsižvelgti į geologines ir hidrogeologines sąlygas – į žemės paviršių dengiančių nuogulų vandeningumą ir gruntinio vandens slūgsojimo gylį. Šiais klausimais vertėtų pasitarti su specialistais – hidrogeologais.
Įrengiant šulinį būtina užtikrinti, kad į jį nepateks krituliai, prie jo nesikaups paviršinis vanduo, todėl jį reikia uždengti stogeliu arba dangčiu, įrengti ventiliacijos angą ir užtikrinti, kad žemės paviršiaus nuolydis nuo šulinio turi būti ne mažesnis kaip 5º.
Įrengiant šulinį, būtina laikytis šių reikalavimų:
- vietą šuliniui parinkite aukštesnėje žemės sklypo dalyje, toliau nuo taršos šaltinio. Žemiau šulinio esantis taršos šaltinis turėtų būti ne arčiau kaip 20–30 m, o aukščiau esantis – ne arčiau kaip 80–100 m. Nuo gyvenamojo namo atstumas – 7 m, nuo ūkinių patalpų bloko, garažo, šiltnamio – 10 m, nuo kanalizacijos tinklų – 15m, nuo tvarto, lauko tualeto, kompostavimo aikštelės, kanalizuojamų vandenų rezervuaro – 25 m. Eksploatuojant šulinį, saugokite jį ir supantį dirvožemį nuo užterštumo.
- Šulinio sienos turėtų būti daromos iš vandeniui nepralaidžių medžiagų. Geriausiai tinka betono žiedai, kuriuos įrengiant kruopščiai užcementuojamos tarp jų esančios sandūros. Viršutinėje šulinio dalyje būtinai padaroma molio užtūra (molio „spyna“). Ji ir turi sulaikyti paviršinį vandenį, kad nepatektų tiesiog į šulinį arba į vandeningąjį grunto sluoksnį.
- Kasant šulinį ir jau 2–5 m gylyje pasirodžius vandeniui, negalima jo naudoti. Šis vanduo yra paviršinis ir gerti netinkamas, nes dažniausiai būna užterštas. Geresnis vanduo yra randamas prakasus pirmą ir, dar geriau, antrą arba trečią vandeniui nelaidų (molio) sluoksnį.
- Viršutinė šulinio dalis turi būti apsaugota nuo galimo teršalų patekimo į vandenį. Tam geriausia įrengti stogelį. Stogelyje padaromos durelės, kad būtų patogu vandenį semti kibiru. Viršutinis šulinio rentinys turi būti iškilęs virš žemės ne mažiau, kaip 0,8 m.
- Aplink viršutinį šulinio rentinį įrengiama 2 m gylio ir 0,7–1 m pločio plūkto molio aikštelė. Būtų dar geriau, jei ji siektų pirmąjį vandeniui nelaidų sluoksnį, tuomet į šulinį nepateks paviršinis vanduo. Molio sluoksnis užpilamas žvyru, o dar geriau išbetonuojamas, padarant nuo šulinio rentinio einantį nuolaidumą, kuriuo galėtų nutekėti atsitiktinai išsiliejęs ar kritulių vanduo.
- Vandeniui semti reikia naudoti vieną ir tą patį kibirą. Jeigu kiekvienas gyventojas sems vandenį savo kibiru, yra pavojus šulinio vandenį užteršti mikroorganizmais (dizenterijos, vidurių šiltinės it kt.). Geriausia būtų šulinio viršų sandariai uždaryti, o vandenį pumpuoti siurbliu.
- Šulinio rentiniai turi būti pagaminti iš geriamam vandeniui neigiamos įtakos neturinčių medžiagų. Rentiniuose ir jų tarpuose neturi būti plyšių bei kiaurymių, per kurias į šulinį galėtų patekti lietaus ir polaidžio vanduo bei ūkinės nuotekos.
- Šulinio viršus turėtų būti ne mažiau kaip 80 cm aukščiau žemės paviršiaus. Šulinio dugne – 30–40 cm smėlio, žvirgždo ir gargždo sluoksnis.
- Vanduo iš šulinio semiamas tik specialiai tam tikslui skirtu kibiru arba siurbiamas siurblio pagalba.
Šulinio valymas
Kartą per metus rekomenduojama šulinį išvalyti nuo dugne susikaupusio dumblo, nuvalyti rentinio sieneles ir patikrinti jo sandarumą. Tam tikslui išsemkite šulinio vandenį, įsitikinkite, kad rentiniai sandarūs (esant reikalui, užsandarinkite plyšius tarp rentinių). Rentinius nuplaukite chlorkalkių skiediniu, paskui švariu vandeniu. Pakeiskite šulinio dugno dangą: iškabinkite 0,5 m dumblo, pripilkite žvyro ar smėlio su skalda.
Po valymo šulinys dezinfekuojamas griežtai laikantis nustatytų higienos reikalavimų. Vandens dezinfekcijai naudojamas chlorkalkių skiedinys (vienam rentiniui vandens – 0,5 kg chlorkalkių, kurios ištirpinamos 10 litrų drungno vandens). Paruoštą chlorkalkių skiedinį supilkite į šulinį, po paros visą šulinio vandenį išsemkite. Naujai prisirinkęs vanduo tinkamas naudojimui. Pastaba: dezinfekcijos metu vandenį naudoti griežtai draudžiama – tai pavojinga sveikatai.
Šulinio vandenį galima vartoti gėrimui ir maisto gaminimui tik patikrinus, ar jame esančių komponentų, įtakojančių žmonių sveikatą, kiekiai neviršija higienos normos. Kiekvieną pavasarį, nutirpus sniegui, rekomenduojama ištirti šulinio vandens kokybę laboratorijoje.